Taip teigia Donecko Socialinių tyrimų ir politinės analizės instituto vadovas, politologas Volodymyras Kipenis.
Pasak jo, Kremlius ir jo vedlys Vladimiras Putinas šiuo metu toli gražu nepasiekė visų savo tikslų Ukrainoje ir iki galo neatsirevanšavo už Maidaną.
Tačiau Kremlius, atplėšdamas po Krymo dar ir Donecko bei Luhansko sričių gabalus, priversdama Kijevą bei Vakarus tai pripažinti ir atidėti Ukrainos bei Europos Sąjungos (ES) sutarties įsigaliojmą, pasiekė svarbią pergalę, kuri ir toliau leis laikyti Ukrainą už gerklės.
Be to, uždegusi Donbaso regioną, Rusija, pasak V.Kipenio, vis tiek sieks uždegti ir likusią šalies dalį – kas, aštrėjant socialinėms ir ekonominėms problemoms, bei augant vidaus įtampai, nebus visai neįmanoma. Juolab, kad ir pats Donecko regionas, skirtingai, nei įprasta manyti, pačiose gaisro išvakarėse toli gražu nebuvo nei visuotinai prorusiškas, nei separatistinis.
Valdo baimė ir nepasitikėjimas
Su V.Kipeniu lrytas.lt buvo susitikęs Ukrainos pietuose, virš kurių taip pat pakibusi Rusijos antpuolio grėsmė – Odesoje. Čia mokslininkas lankėsi tam, kad savo vietos ir užsienio kolegoms pristatytų savo instituto atliktos Donecko miesto ir jo periferijos gyventojų apklausos rezultatus.
Mokslinis tyrimas buvo atliktas dar kovo pabaigoje, pačiose atviro separatistų ir Kijevo karo išvakarėse. Tačiau jo rezultatai įdomūs ir šiandien – jie rodo, ant kokių dirbtinių pamatų stovi virtualios Donecko ir Luhansko „liaudies respublikos“.
Tyrėjai teigia, jog vienas iš kertinių akmenų šiuose pamatuose – tai, kad Donecko regiono visuomenės sąmonė labai poliarizuota, politizuota ir įkaitinta, tačiau svarbiausia – žmonės yra apimti įvairių fobijų.
Net 60 proc. apklaustųjų bijojo radikaliai nusiteikusių Vakarų Ukrainos gyventojų - “banderovcų“, per 46 proc. - centrinės Kijevo valdžios, per 37 proc. - Europos ir Amerikos politikų.
Tuo tarpu Rusijos piliečių, kurie organizuoja prorusiškus mitingus bijojo kone 23 proc. žmonių, Rusijos politikų ir kariškių - 21 proc., kone 17 proc. baiminosi Donecko kriminalinių sluoksnių, ir po 11 proc. bijojo vietos valdžios bei vietos radikalų.
Įdomu tai, kad, kaip kartais įsivaizduojama ir Lietuvoje, pagrindiniai informacijos šaltiniai, kurie darė poveikį vietos gyventojų mąstymui, nebuvo televizijos kanalai. Net 44 proc. apklausųjų nurodė, kad tai – internetas, o tik 39 proc. nurodė televiziją. 10 proc. žmonių teigė, jog pagrindinis jų informacijos šaltinis – artimiausia gyvenamoji aplinka, ir tik 5 proc. nurodė spaudą.
Be to, per 34 proc. teigė nepasitikintys jokiomis žiniasklaidos priemonėmis, o kone 25 proc. nurodė pasitikintys Rusijos žinisklaida. Tačiau per 21 proc. pasitikėjo nacionaline Ukrainos žiniasklaida, o per 11 proc. - regionine vietos žiniasklaida.
Apklausa rodė, kad, kaistant padėčiai, gyventojai jautėsi nesaugūs, nepasitikėjo teisėsaugos ir jėgos struktūromis, teismais.
Separatistai - mažuma
Tačiau įdomiausia, kaip išgąsdinta, susiskaldžiusi ir beveik niekuo nepasitikinti visuomenė vertino įvairius mitingus ir regiono ateitį.
Net per 40 proc. gyventojų teigė, jog teisinga ir reikalinga rengti Ukrainos vienybę palaikančius mitingus, o tik per 26 proc. rėmė prorusiškus mitingus. Griežtai neigiamai prorusiškus mitingus vertino per 37 proc. apklaustųjų, o aiškiai neigiamai prieš proukrainietiškus mitingus pasisakė vos 19 proc.
Net 77 proc. doneckiečių smerkė administracinių ir valdžios pastatų užgrobimą, o 70 proc. - Rusijos vėliavų iškėlimą virš jų. Tokius veiksmus palaikė atitinkamai tik 16 ir 24 proc. žmonių, iš kurių 12 proc. suprato, kad tokie veiksmai – neteisėti.
Prievartai ir jėgai, kurią naudojo mieste vykstančių protestų ir riaušių dalyviai, nepritarė net 85 proc. miestiečių ir apylinkių gyventojų, iš kurių per 60 proc. manė, kad tų riaušių dalyviai turi būti patupdyti cypėn.
Tam, kad iš šalies būtų išsiųsti šiuose neramumuose dalyvaujantys užsienio poliečiai, pritarė kone 50 proc. doneckiečių. Prieš tai pasisakė tik maždaug 20 proc. gyventojų. Tačiau svarbiausia – kaip žmonės vertino miesto ir regiono ateitį. Įtikinama dauguma – per 65 proc. žmonių pasisakė, kad regionas liktų Ukrainos sudėtyje. Tačiau tik vos per 18 proc. norėjo, kad regiono statusas liktų toks, kaip buvo, o 31 proc. norėjo, kad regionui būtų suteikta plati ekonominė autonomija ir 15 proc. manė, kad visa Ukraina turi virsti federacija.
Tuo tarpu visą Ukrainą Rusijoje arba atkurtoje Sovietų sąjungoje matyti norėjo vos per 8 proc., Donecke, atsiskyrusiame nuo Ukrainos ir įėjusiame į Rusijos sudėtį – 18. Tuo tarpu Donecko regione, kaip atskiroje valstybėje gyventi norėjo vos 4 proc. žmonių.
Kur teisti V.Janukovyčių?
56 proc. doneckiečių manė, kad Rusijai nereikia įvesti savo kariuomenės į regioną. Tuo atveju, jei Rusija vis dėlto įvestų savo armiją, kone pusė vietos gyventojų manė, jog reikėtų laikyti pasyviai ir laukti, kol viskas pasibaigs, tuo tarpu apie 20 proc. tvirtino, jog reikėtų visais būdais remti Ukrainos armiją ir priešintis agresoriui.
Kone tiek pat žmonių teigė priešingai – kad reikėtų talkinti rusams, o savo nuomonės neturėjo apie 11 proc. žmonių.
Dauguma apklaustųjų – tiek Ukrainos patriotų, tiek palaikančių prorusiškus separatistus – teigė, jog tam, kad pagerėtų gyvenimas regione, pirmiausia reikia visiškai pakeisti vietos politinį elitą ir išvalyti jį nuo kyšininkų, sumažinti kainas ir apskritai pagerinti materialines gyvenimo sąlygas. Taip manė per 20 proc. žmonių.
Tokias politines sąlygas, kaip, pavyzdžiui, tradiciškai minimas neva pažeidžiamas rusų kalbos ir rusakalbių teises minėjo vos per 3 proc. apklaustųjų. Buvusį Ukrainos prezidentą V.Janukovyčių vėl valdžioje norėjo matyti ir su gyvenimo pagerėjimu tai siejo vos per vieną procentą doneckiečių.
Net daugiau, nei trečdalis manė, jog V.Janukovyčių turi teisti Ukrainos teismas, nors kas penktas doneckietis manė, jog jis vis dar formaliai yra teisėtas Ukrainos prezidentas.
Nors Vakarai vis dar neapsisprendžia, ar jiems stoti į žūtbūtinį karą su Rusijos režimu, siekiant jį sugriauti, jų sankcijos vis viena skaudžiai kerta režimui. Bet kas grius pirma – ar Rusija, ar Ukraina?, - paklausiau politologo.
- Kaip savo šalies patriotas, norėčiau atsakyti – Rusija. Tačiau kaip analitikas, turiu pripažinti, jog tikimybė, kad Rusijai pirma pavyks sunaikinti Ukrainą, tebelieka labai didelė.
Tad kas laimės šias lenktynes su laiku, nežinia. Nors net ir tuo atveju, jei Rusijai pavyktų sunaikinti Ukrainą, jos pačios subyrėjimo išvengti greičiausiai nepavyks. Juk jau dabar jos problemos ir dezintegracija – akivaizdžios, o tai, kada susikaups tam tikra kritinė masė ir pradės byrėti ne tik režimas, bet ir šalis – tik laiko klausimas.
O tuomet jos valdovams galvose jau bus nebe Ukraina ar Donbasas, o Ukrainai, jei ji bus atsilaikiusi, atsiras tikras šansas susigrąžinti, ką prarado ir pilnai įtvirtinti savo suverenitetą ir nepriklausomybę.
Visas pokalbis su politologu V.Kipeniu – rytoj portale lrytas.lt
