A.Piontkovskis ragino nepasiduoti rusiškos propagandos kerams, kurie jau užbūrė didžiąją dalį rusų. Pasak jo, Vakarai ilgą laiką pasyviai stebėjo Rusijos visuomenės kaitą, o ši iš komunizmo miglos perėjo į naują susižavėjimą nacionalizmo, naujos Rusijos idėjos spindesiu.
„Nacionalistų propaganda žymiai efektyvesnė nei komunistų. Komunistai žadėjo rojų žemėje, o nacionalistai apeliuoja į esminius klausimus, tautinius kompleksus. V.Putinas kalba rusams, kad jie išskirtiniai savo dvasingumu, savo kultūra, netgi genetika“, - pasakojo politologas.
Jo teigimu, propaganda veikia sėkmingai ir būtent jos dėka Rusijoje nematomos tikrosios problemos. „V.Putinas surado šią silpnąją rusų vietą. Kalbos apie „rusišką pasaulį“ patinka rusams, jos padeda pamiršti ekonomines ir socialines problemas“, - sakė A.Piontkovskis.
Kalbėdamas apie dabartinę situaciją Ukrainoje, politologas atkreipė dėmesį į V.Putino pozicijos kaitą. „Staiga jis tapo dideliu Ukrainos integralumo gynėju. Jis nebenori, kad Doneckas ir Luhanskas atsiskirtų. Jam nereikia šio papildomo balasto. Putinas nori, kad šie regionai liktų Ukrainos bėda, kaip Padniestrė Moldovai, kad jie keltų chaosą ir trukdytų Ukrainai žengti Vakarų link“, - pastebėjo jis.
„V.Putinas laimėjo du rimtus propagandos mūšius prieš Vakarus, bent jau rusų akyse. Jis dar praėjusiais metais kalbėjo apie tai, kad Ukrainą suskaldys sutarties su ES ratifikavimas ir šiandien jis atrodo teisus. Ukraina pakluso Putino sąlygoms ir panašu, kad prarado teritorinį vientisumą“, - dėstė A.Piontkovskis.
„Kita, dar svarbesnė pergalė – Donecko ir Luhansko buvimas Ukrainos teritorijos dalimi, tačiau su specialiu statusu. V.Putinas nenorėjo pasiglemžti šių regionų, Rusijai tai būtų buvęs per daug sprangus kąsnis, jam reikėjo tik įtakos ir kenksmingų padarinių Ukrainai“, - pridūrė jis.
Diskusijoje nuskambėjo ir įspėjimas, kad Baltijos valstybės gali tapti nauju taikiniu. „Jei V.Putinui pasiseks Ukrainoje, jei jis sukurs tą naują „rusiškojo pasaulio“ dalį, Rusijoje tai bus pristatyta kaip laimėjimas ir lauks tolesnį žingsniai. Aš suprantu Europos Sąjungos lyderius. Jie nenori karo. Bet jie turi suprasti, kad V.Putino kitas žingsnis – Baltijos šalys. Įsivaizduokite Rusijos pajėgas Estijos Narvos mieste, kuriame gyvena daug rusakalbių. Tai jau bus tiesioginis smūgis NATO ir Vakarai privalės reaguoti“, - analizavo situaciją svečias iš Rusijos.
Paklaustas, kas sugriautų V.Putino režimą, A.Piontkovskis nevyniojo žodžių į vatą: „Jei Vakarai veiks vieningai ir privers V.Putiną patirti rimtų nuostolių, jei tų 50-60 jo aplinkos žmonių akyse jis pasirodys pralaimėjęs, tie žmonės greitai nusisuks“.
„Sėkmingai revoliucijai Rusijoje reikia dviejų aplinkybių. Pirma – plataus masto protestai, visuomeninis judėjimas, kad gatvėse būtų ne šimtas, o šimtai tūkstančių Kremliaus politika nepatenkintų žmonių. Tokie dalykai jau dėjosi Maskvoje 2011-2012 metais. Tiesa, tuo metu nebuvo antrosios būtinos aplinkybės – skilimo valdžios elite. Rusijos politikos viršūnėse yra dvi grupės: liberalioji ir vadinamieji tvirtos rankos šalininkai. Pirmųjų tarpe – ir dabartinis premjeras Dmitrijus Medvedevas, Anatolijus Čubaisas, Michailas Prochorovas bei kiti oligarchai. Antrųjų – tokie veikėjai kaip Kremliaus ideologas Aleksandras Duginas“, - dėstė aršus Kremliaus režimo oponentas.
„Didžiausia problema, kad tie sistemos liberalai yra net žymiai labiau korumpuoti nei tvirtos rankos šalininkai. Jie bijo V.Putino, bet dar labiau jie bijo Rusijos žmonių. Pirmąją revoliucijos dieną kristų pats Putinas, bet antrąją būtų pradeda klausti apie jų turtų kilmę. Jie jaučiasi saugūs, kol V.Putinas juos gina. Jie išduos V.Putiną tik tokiu atveju, jei dabartinė rizika užsienio politikoje privers jį visiškai pralaimėti Rusijos žmonių akyse“, - baigė mintį A.Piontkovskis.
Pasak jo, „rusiškojo pasaulio“ koncepcija nepatinka niekam, net aršiausiems Kremliaus sąjungininkams užsienyje. „Paradoksalu, bet „rusiško pasaulio“ koncepcijos oponentai yra ir V.Putino sąjungininkai – Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka ir Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbejevas – jiems ši koncepcija grasina rimtais nemalonumais. „Rusiškas pasaulis“ nesutampa su Eurazijos sąjungos principais, jis skirtas sužavėti paprastus rusus“, - pasakojo jis.
Nesunku įsivaizduoti, kad V.Putino režimo griūtis sukeltų grandininę reakciją visoje Rusijoje. „Dažniausiai girdimas paprastų rusų nepasitenkinimo šūksnis: „kodėl mes turime maitinti tas Kaukazo tautas“. Daugelis rusų mano, kad Rusija laimėjo karą Čečėnijoje, bet tiesa ta, kad Ramzanas Kadyrovas dabar turi daugiau galios nei turėjo generolas Džocharas Dudajevas. Čečėnija gyvena per daug nesižvalgydama į Kremlių. Jei V.Putino režimas žlugtų, šie regionai siektų atsiskirti“, - teigė ekspertas.
A.Piontkovskio teigimu, Lietuva taip pat gali padėti Rusijos pilietinei visuomenei. Svarbu – spausti Vakarus principingai laikytis pozicijos ir demonstruoti politinę valią. „Vienintelis realistiškas būdas, kuriuo Lietuva ir kitos ES, NATO valstybės gali padėti pilietinei visuomenei Rusijoje – priversti V.Putiną pralaimėti Ukrainoje. Reikia bausti artimiausius V.Putino aplinkos žmones, įšaldyti jų sąskaitas, paveikti jų požiūrį į savo lyderį“, - sakė jis.
Rusijos politologas pabrėžė, kad Vakarai dažnai netenka valios Rusijos spaudimo akivaizdoje. „Labai svarbi ir tvirta Vakarų lyderių laikysena. Štai buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis įsivėlė į labai neaiškius santykius su Rusijos kompanija „Gazprom“, dažnai atstovaudavo Europoje Kremliaus poziciją, o Vokietijos nuomonė ES ypatingai svarbi“, - pabrėžė kelių knygų apie Putino režimą autorius.
Konferencijos pabaigoje A.Piontkovskis pridūrė, kad tokiu metu tvirtos politikų, visuomenės lyderių asmenybės yra labai svarbios. „Jūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė, Švedijos užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas – vieni iš tvirčiausių ir patikimiausių V.Putino režimo priešininkių“, - pažymėjo svečias iš Rusijos.
