Chutoras ir Nika šaligatviu žingsniuoja guviai, bet ne per greitai – kad neatkreiptų dėmesio. Jiems į atmintį įsirėžęs saugus maršrutas, kuriuo einant neužklystama į gatves, kuriose budi prorusiški separatistai.
Kartais nepasiseka – tenka praeiti pro pat „Kalašnikov“ automatais apsikarsčiusius žaliūkus. Jų žvilgsniai įtarūs, tad reikia būti atsargiems.
Chutoras ir Nika pro sargybinius vis dėlto pražingsniuoja ir tik tada lengviau atsikvepia.
Donecke, kur prieš karą gyveno beveik milijonas žmonių, dabar vaiduokliškai tuščia – miestas kone vertas George’o Orwello plunksnos.
Blogiausia ukrainiečių, kurie palaikė revoliuciją, padėtis. Separatistai šimtus jų pagrobė, kankino, kaip pranešama, žudė. Bet dalis tokių doneckiečių kaip Chutoras ir Nika liko mieste.
Išpurškė Ukrainos vėliavą
Su žurnalistais kalbėtis pavojinga, kaip ir atskleisti tikrąją savo tapatybę, tad Chutoras ir Nika – tik slapyvardžiai. Beje, jie iš tiesų yra vyras ir žmona.
Ir jie nori, kad kiti panašūs doneckiečiai sužinotų, jog nėra vieni. Prieš kelias savaites Chutoras ant seno daugiabučio sienos išpurškė Ukrainos vėliavą.
Vyras buvo suimtas ir kankinamas, bet vėliavos spalvos vis dar matomos, nors ant jos naujieji Donecko šeimininkai užpylė juodų dažų.
„Jie bando mus paslėpti, parodyti, kad Donecke visi juos palaiko, – sako Chutoras, o Nika palinksi galva ir parodo į savo vyro širdį: – Bet Ukraina vis dar čia.“
Doneckas – vaiduoklių miestas
Dar neseniai Donecke buvo itin pavojinga – mieste nuolat griaudėjo sprogimai, šūvių papliūpos. Bet mūšiai nuslopo, kai rugsėjo pradžioje Kijevas su separatistais susitarė dėl paliaubų.
Sunkiosios artilerijos atakos liovėsi. Apie tikras paliaubas kalbėti, žinoma, neįmanoma – kone kasdien pranešama apie naujas aukas, tačiau dalis iš Donecko pabėgusių gyventojų pamažu grįžta.
Gatvėse šiek tiek daugiau žmonių, daugiabučių languose sutemus daugiau šviesų. Tiesa, infrastruktūra smarkiai nuniokota – vanduo iš čiaupo bėga vos tris valandas per parą, vis dingsta elektra.
Mokyklos ir gamyklos vis dar uždarytos, ligoninėms trūksta darbuotojų. O miesto centre, kur veikia vadinamosios Donecko liaudies respublikos administracija, slogu ir tuščia.
Dėmesį patraukia tik plakatai su separatistų šūkiais apie Naująją Rusiją ir, aišku, ginkluoti separatistų patruliai.
Vis dėlto pavieniai ukrainiečiai nebijo rizikuoti savo saugumu ir kartais vis surengia smulkių provokacijų – nupurškia sieną, autobusų stotelėje ant stulpo priklijuoja mažytę Ukrainos vėliavą.
„Visi tie lipdukai, piešiniai greitai pradingsta, – teigia Chutoras, prieš karą dirbęs reklamos agentūroje, kuri įsiplieskus neramumams bankrutavo. – Bet kas nors galbūt juos pamatė ir suprato, kad Donecke dar liko Ukrainą mylinčių žmonių.“
Suimtieji keliauja į rūsį
Tiesa, net tie doneckiečiai, kurie ištikimi Kijevui, pripažįsta, kad daug jų kaimynų ir buvusių draugų remia prorusišką sukilimą. O galbūt žmonės tiesiog šaltakraujiškai racionalūs ir yra pasiruošę palaikyti vyrukus, kurie turi didžiausius ginklus.
Viso šio chaoso rezultatas – gyvenimas policinėje valstybėje, kur atskleisti separatistams savo tikrąsias pažiūras gali kainuoti laisvę ar net gyvybę.
Šimtai paprastų ukrainiečių kartu su į nelaisvę paimtais Ukrainos kariais buvo ir tebėra uždaryti Donecko srities administracijos pastato rūsyje, kur įrengtas sulaikymo centras įtariamiems šnipams.
Išėjusieji į laisvę ir nepalikę miesto dabar gyvena už priešo linijos. O separatistinės valdžios atstovai gūžčioja pečiais.
„Šie žmonės turėjo šešis mėnesius, kad paliktų miestą, – sako vienas pareigūnų Konstantynas Savynovas. – Bet kai kurie vis dar gyvena slaptą gyvenimą. Ar jie turėtų čia toliau gyventi? Ne man spręsti.“
Gyvena uždarytame biure
Chutorui tokios kalbos nerūpi. „Tyliau“, – užsienio žurnalistui sukužda doneckietis, svečią įsileisdamas į buvusios savo darbovietės biurą.
Sutuoktiniai šiame jau uždarytame biure dabar gyvena – rugpjūtį, neapsikentę nuolatinių bombardavimų savo gyvenamajame rajone, jie išsikraustė iš buto.
Kuo tyliau kalbėti reikia dėl to, kad į gretimą biurą įsikrausčiusi šeima, remianti prorusiškus separatistus: „Tik nekalbėkite angliškai. Jie viską girdi.“
Chutoras ir Nika naujuosiuose namuose yra sukaupę daržovių, vandens ir konservų atsargų, o rūsį pavertę improvizuota slėptuve. Nebijodami prorusiškų kaimynų, lentynoje sutuoktiniai laiko gražiai sulankstytą Ukrainos vėliavą.
Vėliava dar neseniai kabojo jų buto balkone – iki pat birželio, nors neramumai Donecke prasidėjo dar kovą.
Pažiūras reikia suvaidinti
Daugelis Chutoro ir Nikos ukrainiečių draugų jau pabėgę iš Donecko – separatistai ėmė grobti žmonių verslą, reikalauti kyšių.
Chutoras pats įsitikino, kad mieste dabar be galo pavojinga. Vasarą separatistai jį sustabdė gatvėje ir pareiškė, kad vyras padeda Ukrainos kariškiams – parodo, kur smogti artilerijai.
„Nors niekam nepadėjau, atsidūriau rūsyje. Ant galvos man uždėjo maišą, – dabar prisimena vyras, negalintis sulaikyti ašarų. – Jie ne šiaip muša. Jie kankina.“
Nelaisvėje Chutoras praleido dvi savaites. Jis ištvėrė neprisipažinęs – skirtingai nei kiti kaliniai, kurie palūžo ir buvo nužudyti. Jų kūnai buvo išvilkti į gatvę, kad taptų pamoka kitiems tariamiems Kijevo šnipams.
Sutuoktiniai vis dėlto pripažįsta, jog Donecke liko tik dėl to, kad abiejų jų tėvai, kurie yra pensininkai, atsisako išvykti.
Chutoras jau nebepurškia pastatų sienų, bet kartu su Nika toliau visur, kur pasitaiko, klijuoja mažyčius Ukrainos vėliavos spalvų lipdukus. Bendrauja tiktai su draugais, geriausia – internetu.
„Gatvėje išlikti įmanoma, bet reikia įtikinamai vaidinti. Daugelis Donecke atvirai jau nebekalba apie politiką, bet jei jau taip atsitinka, pripratau su viskuo sutikti: „Taip, Kijeve fašistai! Taip, juos reikia mušti!“
Sakai jiems tai, ką jie nori išgirsti. Bet viduje mes – ukrainiečiai. Tai niekada nepasikeis“, – pabrėžia Chutoras. („The Washington Post“, AP, LR)
Nuo Rusijos nusisuko „Eurovizijos“ dainininkė
2009 metais ukrainietė Anastasija Prychodko „Eurovizijos“ dainų konkurse Maskvoje atstovavo Rusijai ir su daina „Mamo“ užėmė aukštą 11-ąją vietą.
Mergina dainavo ir ukrainietiškai, ir rusiškai, o prieš konkursą itin šiltai kalbėjo apie abiejų tautų „dvasinį ir istorinį artumą“. Esą būtų nuodėmė ignoruoti „tokį ypatingą ryšį“.
Po penkerių metų, Kremliaus remiamiems separatistams siautėjant Rytų Ukrainoje, tas ryšys nutrūkęs negrįžtamai. O 27 metų A.Prychodko prisiekė daugiau niekada nepasirodyti Krymą aneksavusioje Rusijoje.
„Kodėl turėčiau ten važiuoti? Jau esu sakiusi, kad dainavimą okupantams laikau didžiausia įmanoma išdavyste. Laikysiuosi šio principo. Visada“, – teigė A.Prychodko, kuri yra kijevietė ir kurios tėvas – etninis rusas.
Iki praėjusių metų lapkričio, kai Kijevą sudrebino proeuropietiški protestai, dainininkė Rusijoje buvo populiari ir dažnai kviečiama į televizijos laidas. Bet po to, kai A.Prychodko viešai parėmė revoliuciją, viskas pasikeitė.
Dabar ant jaunos moters tarsi ant didžiausios šalies priešės Rusijos žiniasklaida kone kasdien pila purvą – ji vadinama chuntos drauguže. Kremlių karštai palaikantis dainininkas Josifas Kobzonas ukrainietę neseniai iškeikė ir išvadino prostitute.
„Parodžiau savo pažiūras, kai pernai gruodį sudainavau Maidane. O Rusijos televizijos skleidžia melą, neapykantą ir idiotizmą – gerai, kad Ukraina jas užblokavo. Tų jų laidų turinys man kelia tik juoką“, – teigia A.Prychodko.
Ji ragina nugriauti I.Kobzono statulą Donecke, bet šiaip labai neniršta: „Negalima pykti ant ligonių. Svarbiausia surasti gerą daktarą. Deja, Rusijoje tokio daktaro nėra.“
Dainininkė pastarosiomis savaitėmis važinėja po nusiaubtus Ukrainos rytus ir pasirodo šalies kariškiams (nuotr.). Praėjusią savaitę pristatytas ir naujas kūrinys „Didvyriai nemiršta“.
