„Neprasidėk su lošimais, neliesk narkotikų, rinkis teisingą gyvenimo kelią“, – sako barzdotas jaunas vyras su kepurėle ir globėjiškai uždeda ranką jaunuoliui ant pečių.
33 metų Svenas Lau, gimęs ir užaugęs Menchengladbacho mieste (Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė), kažkada dirbo miesto gaisrinėje. Jis puikiai žino, kaip gesinti gaisrus. Ir kaip jie įžiebiami.
Jo naujausia misionieriška akcija, surengta rugsėjo pradžioje Vupertalio mieste, sukėlė tikrą gaisrą Vokietijos žiniasklaidoje. Ir netgi apdegino patį S.Lau.
Jo sprendimu Vupertalio gatvėse naktimis ėmė „patruliuoti“ jauni vyrai, vilkintys oranžines liemenes su užrašu „Shariah Police“ (šariato policija).
Apsišaukėliai policininkai turėjo saugoti, kad toje teritorijoje, pavadintoje šariato kontroliuojama zona, būtų griežtai laikomasi islamo normų: jokio alkoholio, jokių lošimų, jokios pornografijos ir prostitucijos.
Jokių narkotikų ir net jokios muzikos, o juo labiau triukšmingų koncertų. Vokiečiai pakraupo dėl islamisto įžūlumo, bet jis, regis, nusiteikęs rimtai. Ir jis – ne vienas.
Religiniai įstatymai svarbesni
Tokią šariato tvarką radikalūs islamistai Sirijoje ir Irake dabar įvedinėja ginklu. Atvyksta dešimtys, šimtai iki dantų apsiginklavusių vyrų ir iškėlę po pirštą į viršų ima pamokslauti. Kas nesutinka su konservatyviu mokymu – tam kulka į galvą.
Žinoma, sunku įsivaizduoti, kad tokie dalykai gali vykti Europos šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje.
Bet šariato kontroliuojamų zonų, kurias jau mėginta įvesti Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje, pavyzdžiai rodo, kad šariato rėmėjų netrūksta. Jiems nestinga ir išmonės, ir drąsos ar įžūlumo ne ginklu, o švelnesnėmis, bet ne mažiau įtaigiomis priemonėmis primesti savo taisykles.
Posakis „po mano stogu – mano taisyklės“ jiems tiesiog negalioja, nes šariatas yra aukščiau visko. Kodėl? Mat šariatas – šventasis islamo įstatymas, kurio itin griežtai laikosi konservatyvių pažiūrų musulmonai, sekantys ankstyviausių pranašo Mahometo sekėjų pavyzdžiu: salafistai.
Salafistai ir iš kitų musulmonų reikalauja gyventi pamaldų gyvenimą. Nesvarbu nei vietos įstatymai, nei vietinių nepasitenkinimas – salafistai pasiryžę siekti savo nepaisant nieko.
Bando įbauginimo taktiką
Žinoma, vokiečiai pakraupę. Juk jeigu šariatą galima įvesti Vupertalio pėsčiųjų zonoje, tai kyla pavojus, kad jis išplis ir visoje Vokietijoje. O kas sustabdys? Tokios minties vedami Vokietijos politikai nedelsdami ėmėsi veikti. Pirmiausia, žinoma, muštis į krūtinę.
„Netoleruosime šariato Vokietijos žemėje – niekam neleistina piktnaudžiauti geru Vokietijos policijos vardu“, – užtikrino vidaus reikalų ministras Thomas de Maiziere’as, atstovaujantis valdančiajai Krikščionių demokratinei sąjungai.
„Už teisingumą ir įstatymus mūsų valstybėje atsako valstybė, o ne apsišaukėliai iš šariato policijos – nepakęsime nelegalaus paralelinio teisingumo“, – jam antrino ir teisingumo ministras Heiko Maasas.
Ministrams pritarė ir kanclerė Angela Merkel, kuri, kaip žinome, kalba nedaug. Jau vien dėl to jos žodis Vokietijoje turi svorį.
„Jėgos monopolis priklauso valstybei – niekas kitas nėra įgaliotas perimti policijos vaidmens, dėl to turime iš pat pradžių šiam reiškiniui užkirsti kelią“, – sakė vyriausybės vadovė.
Krikščionių demokratų partijos lyderiai paragino žengti dar toliau: uždrausti „šariato policiją“, kaip ką tik buvo uždrausta „Islamo valstybės“ (IV) simbolika ir propaganda.
Panašiai, kaip elgiamasi su naciais ir jų simbolika.
Nuo šiol kiekvienam, teigiamai pasisakiusiam apie „Islamo valstybę“ socialiniuose tinkluose, nešiojančiam vėliavą su islamo rašmenimis ir pranašo Mahometo antspaudu bei kitus IV ženklus, renkančiam aukas IV naudai ir verbuojančiam džihadistus, gresia kalėjimas iki 2 metų.
Apžvalgininkai įsitikinę, kad šis sprendimas – prevencinė priemonė, kurios pagrindinis tikslas – įbauginti.
Mat radikaliausio žingsnio Vokietijos teisėsauga dar nežengė: kol kas IV nepaskelbta teroristų organizacija. Vokiečių salafistai – taip pat ne.
„Ne visi salafistai yra teroristai. Tačiau beveik visi mums žinomi teroristai turėjo ryšių su salafistais arba patys yra salafistai“, – dar 2011 metų vasarą sakė Vokietijos konstitucijos apsaugos tarnybos prezidentas Heinzas Frommas.
Provokatorius žaidžia su ugnimi
Atrodo, kad gąsdinimo politika vis dėlto veikia.
Savo tinklalapyje paskelbtame vaizdo įraše S.Lau jau tikino, kad akcija tebuvo kampanija, turėjusi sukelti diskusiją dėl islamo teisės Vokietijoje.
Jis teigia, kad šariato policija neegzistuoja, vyrai paprasčiausiai porai valandų apsivilko oranžines liemenes.
„Žinojome, kad sukelsime šurmulį“, – šypsosi į barzdą S.Lau. Bet ar jis tikrai juokauja, ar mausto pareigūnus?
Būdamas vaikas mokykloje jis garsėjo kaip klasės juokdarys. Vėliau pasakojo ilgai ieškojęs gyvenimo prasmės: rūkydamas narkotikus, žaisdamas su merginomis, prie lošimo automatų ir futbolo aikštelėje.
Neradęs laimės ir atsipalaidavimo jis susižavėjo islamu. Pasivadino Abu Adamu, Menchengladbache įkūrė viešą organizaciją „Kvietimas į rojų“.
Norėjo atidaryti ir Korano mokyklą, tačiau šiai idėjai pasipriešino kaimynai.
Paslaptingomis aplinkybėmis pastate, kuriame turėjo būti Korano mokykla, kilo gaisras. Įtariama, kad jį sukėlė pats S.Lau siekdamas išprovokuoti diskusiją, pritraukti musulmonų dėmesį į save. Tad į jo aiškinimus, jog šariato kontroliuojama zona – tik nekaltas pokštas, pareigūnai žiūri įtariai. Ir nenuostabu.
Vokietijos kriminalistai ir Konstitucinės apsaugos tarnyba – žvalgybos padalinys – jau seniai stebi S.Lau.
Pasak specialistų, jis nėra islamo misionierius.
Ugningos kalbos – ne jo sritis. S.Lau elgiasi kaip didysis brolis, kurį gerbti privalu.
Maža to, S.Lau – vis didėjančios Vokietijos salafistų bendruomenės ruporas, puikiai įvaldęs žiniasklaidos ir viešosios nuomonės formavimo žaidimo taisykles.
S.Lau puikiai žino, kad „Islamo valstybės“ Sirijoje egzekucijos vokiečiams kelia pasibaisėjimą ir pasibjaurėjimą.
Jo šariato policija – provokacija siekiant dviejų tikslų: pritraukti lankytojų į naująją Vupertalio mečetę, taip padidinant jos įtaką ir priglausti po savo sparnu islamistus, patekusius į visuomenės kritikos ugnį.
Tegu visuomenė apie jį galvoja ką tik nori, bet oficialiai jis – nepavojingas, bet jo įtaka salafistų gretose gali išaugti.
Suvilioja paprastos idėjos
Nors salafistai vis dar yra mažuma musulmonų gretose, pastaruoju metu jie vis labiau populiarėja ir įgauna daugiau karinės ir politinės įtakos.
Vokiečių žvalgybos duomenimis, salafizmas yra sparčiausiai augantis islamistinis judėjimas pasaulyje.
Po 2011 metais nuvilnijusio Arabų pavasario – kone revoliucinių įvykių keliose musulmoniškose šalyse, kuriose buvo nuversti režimai, salafizmas suvešėjo lyg žolė po gero lietaus.
Kritus Egipto, Libijos režimams šiose šalyse ėmė siautėti ištisos grupuotės radikalių musulmonų, kuriems netrūksta nei ginklų, nei pinigų, nei įtakos.
Ir blogiausia, anot Vakarų šalių žvalgybininkų, yra tai, kad radikalūs musulmonai sugeba privilioti vis daugiau narių iš Europos.
Jau ne pirmus metus salafistai verbuoja sekėjus ir Vokietijoje. Islamo misionieriai dalija skrajutes ir Korano vertimus tiesiog gatvėse, nevengia užsukti ir į mokyklų kiemus arba rengia demonstracijas miestų aikštėse.
S.Lau bendramintis Pierre’as Vogelis, taip pat šariato gynėjas, skelbė savo absurdiškas tiesas net ir iš valstybinės televizijos ekranų.
Dar 2012 metais Vokietijos konstitucinės priežiūros tarnyba paskelbė stebinti musulmonų salafistų kampaniją, kurios metu siekta išdalyti 25 milijonus Korano kopijų.
Islamo šventraštis buvo dalijamas Šiaurės Reino-Vestfalijos miestuose, taip pat Austrijoje bei Šveicarijoje.
„Tai, kas pristatoma kaip paprasčiausias Korano dalijimas, iš tiesų yra subtilus salafistų ideologijos skleidimas“, – tuomet sakė Šiaurės Reino-Vestfalijos vidaus reikalų ministro atstovas spaudai.
Žvalgybininkų duomenimis, Vokietijoje jau veikia apie 5,5 tūkst. islamistų. Dauguma jų – jauni vyrai. Vokiečiai, priėmę islamą.
Šiaurės Reino-Vestfalijos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, jų bendras bruožas tas, kad jie visi kilę iš nestabilių šeimų, turėję asmeninio gyvenimo problemų, įvairią priklausomybę nuo kvaišalų. Jie ieško gyvenimo prasmės ir ją lengvai randa – jaunuolius suvilioja paprastos salafistų idėjos ir neva jungiantis broliškumas.
Juk tikras religingas musulmonas kitam yra brolis, kuris visada juo pasirūpins, padės bėdoje. Jo laukia dangaus palaima ir rojus – jei tik gyvens teisingai pagal šariato įstatymus.
Tiesa, tikrovė dažnai pasirodo esanti kitokia.
Nuo idėjų iki karo
Radikalūs islamistai Bonos Tanenbušo gyvenamajame rajone praėjusią vasarą bandė smurtu priversti „netikėlius“ grįžti prie pranašo Mahometo mokymų.
Kaip teigiama policijos suvestinėse, grupė jaunuolių reikalavo, kad merginos dėvėtų nahibą – galvos apdangalą, ir sumušė vieną paauglį – neva dėl to, kad jis vakarėlio metu išgėrė alaus.
Skirtingai negu S.Lau Vupertalyje, islamistai Bonoje nefilmavo savo veiksmų, todėl viešo pasipiktinimo nekilo.
Kai dauguma nesipiktina ir viską stebi pasyviai, radikalų idėjų užkratas Vokietijoje toliau sparčiai plinta. Bet pavojingiau už tokių idėjų sklaidą yra salafizmu susiviliojusių jaunuolių „komandiruotės“.
Karai Irake bei Sirijoje naujai iškeptus religinius fanatikus traukia lyg medus.
Saugumo tarnybos skelbia, kad kovoti džihadistų pusėje į Siriją vyksta daugiau vokiečių nei kažkada į Afganistaną.
Ciniškai nusiteikę žvalgybininkai lengviau atsikvepia sužinoję apie išvykusiųjų žūtį.
Bet tie, kurie įgavę kovinės patirties – kaip šaudyti, rengti pasalas, gaminti sprogmenis – grįžta, kelia daugiausia nerimo.
Pastaraisiais metais į krizės regioną patraukė daugiau kaip 400 vokiečių.
Apie 40 džihadistų iš Vokietijos žuvo, maždaug pusė jų – kaip savižudžiai.
Trečdalis iš tų 400 išvykusių grįžo. Todėl nenuostabu, kad su IV siejami tyrimai vis labiau apkrauna Vokietijos teismus.
Savaitraščio „Spiegel“ duomenimis, dėl Sirijoje ir Irake kovojančių teroristų šalyje iškelta 140 bylų.
33, kuriose 60 kaltinamųjų, nagrinėjamos valstybinėje prokuratūroje, ir jų vis daugėja.
O kiek dar yra nežinomų atvejų, į pareigūnų radarus nepatekusių radikalių jaunuolių, kuriems tik ir niežti nagus išbandyti savo įgytą kovinę patirtį Vokietijos miestuose, kaip, beje, viešai ragina daryti IV vadovybė?
Laukia išpuolių banga?
Tad nenuostabu, kad Vokietijos žvalgybos tarnybos dirba visu pajėgumu ir su nerimu stebi kiekvieną sielų medžiotoją. Net jei jis kaip S.Lau kratosi radikalo etiketės.
Šalies žvalgyba dar gerai prisimena 2001 metų rugsėjo 11 d. išpuolius JAV: juk lėktuvus užgrobę ir juos į Pasaulio prekybos centrą Niujorke bei Pentagoną Vašingtone nukreipę teroristai pilotai ilgai gyveno Hamburge, rengėsi išpuoliui ir niekas nieko nepastebėjo.
Maža to, didžiausias košmaras, regis, dar neišsipildė, bet gali su trenksmu įvykti bet kuriuo metu.
Kas laukia Vokietijos, jeigu salafistai surengs išpuolių virtinę šioje šalyje – ar vokiečiai tam pasiruošę? Kaip reikės atskirti taikius musulmonus, juos apsaugoti nuo radikalų bei įsiutintos visuomenės atsako?
Kol kas žvalgybininkai neužfiksavo, kad S.Lau sekėjų būrys būtų smarkiai padidėjęs.
Dalis sugrįžėlių iš Sirijos, kovojusių džihadistų gretose, irgi kol kas laikosi atokiau. Galbūt ir neplanuoja nieko bloga, o gal tik laukia savo momento, nes žino, kad yra stebimi?
Be to, Vokietijos kriminalistai slaptame pranešime perspėja, jog bene pavojingiausi pavieniai džihadistai – mažai pastebimi asmenys, kurių veiksmų numatyti faktiškai neįmanoma, kad ir kiek akylai sektum vis naujai susikuriančias grupeles.
Prieš keletą metų Zolingeno mieste islamo misionieriai Denisas Cuspertas ir Mohamedas Mahmoudas įkūrė salafistų grupuotę „Millatu Ibrahim“, kuri tapo islamistų mokymų vieta. 2012 metais ši grupuotė uždrausta.
Bet draudimai yra viena, o sekti kiekvieną pavojų keliantį asmenį – visai kas kita.
Juolab kad salafistai neslepia tikslų ir gali kantriai laukti savo valandos.
„Akmenų lietus lyja ant priešų, nes jie nebijo Alacho – jie ateis iš viso pasaulio, jie išrinkti mirti – mes atiduodam savo prakaitą ir kraują, dėl to mes mirštam“, – per savo renginius skanduodavo salafistai.
Veiksmas ir atoveikis
Alyvos į salafistų kurstomą ugnį Vupertalyje vis pila ir vietiniai dešinieji ekstremistai, kurių šiame mieste yra gana daug. Bet neonacių Vokietijoje netrūksta ir kitur.
2012 metų gegužės mėnesį prie Karaliaus Fahdo akademijos Bonoje kilo riaušės tarp salafistų ir tvarkos sergėtojų. Apie 30 žmonių, prieš islamą nusiteikusios partijos „Pro NRW“ narių, laikydami plakatus su pranašo Mahometo karikatūromis, susidūrė su 500 musulmonų.
Salafistų minia greitai įsiaudrino ir pradėjo mėtyti akmenis į riaušes raminančius pareigūnus, o vėliau griebėsi peilių. Du policijos pareigūnai dėl durtinių žaizdų buvo išgabenti į ligoninę, dar 27 nesunkiai sužeisti.
Nors riaušės buvo numalšintos vos per 45 minutes ir 100 riaušininkų suimta, konfliktas tapo ženklu, kad salafistai kelia pavojų šalies saugumui.
Pastarosiomis dienomis neonaciai savo tinklaraščiuose skelbia vis daugiau neapykantos kupinų komentarų, o radikalų partija „Dešinieji“ įkūrė Vupertalio miesto saugumo tarnybą.
Apsiginklavę radijo stotelėmis, raudonais marškinėliais vilkintys šie saugumiečiai žada vakarais pasirūpinti, kad mieste būtų „saugiau, daugiau tvarkos ir teisingumo“.
Ši konfrontacija kvepia paraku. Neseniai Diuseldorfe prasidėjo 4 salafistų teismas. Jie kaltinami padėję bombą Bonos traukinių stotyje ir planavę likviduoti dešiniųjų radikalų partijos politikus.
Už ką? Už tai, kad jie viešai rodė pranašo Mohameto karikatūras. Ir tai, regis, tik pradžia.
Kaip susiję terorizmas, islamizmas ir salafizmas
Beiruto Šv.Juozapo universiteto dėstytojo Samiro Khalilo Samiro nuomone, terorizmas savaime nėra islamo liga, tačiau tik pasireiškimas kitos sunkios ligos, jo vadinamos islamizmu: tam tikro Korano mokyklose ir universitetuose paplitusio Korano skaitymo būdo.
Musulmonų sunitų pasaulyje prie to prisideda salafizmas – aklas ir nelankstus pranašo Mahometo bendražygių ir pirmųjų mokinių kartų sukurtos interpretacijos laikymasis.
Islamo terorizmas motyvuojamas religine ideologija. Islamistai ir teroristai prievartą suvokia kaip gėrį, šventą pareigą, vykdymą dieviškosios valios, kuri aiškiai matoma kai kuriose Korano eilutėse, pranašo Mahometo veiksmuose ir jo teiginiuose.
Tokios pozicijos neremiančios islamo valstybės ir taip nemąstantys musulmonai, anot jų, yra veidmainiai ir tikro tikėjimo karikatūros, apgavikai. Toks požiūris plinta Alžyre, Afganistane, Irane, Somalyje, Malaizijoje ir Europos šalyse.
Islamizmas ir salafizmas glaudžiai susiję. Salafizmas yra viena istorinių Korano ir sunų interpretavimo tradicijų, o islamizmas yra sąlygiškai neseniai prasidėjęs šios tradicijos radikalizavimas skelbiant ją vienintele teisinga ir vienintele įmanoma.
Bijodamas būti blogu musulmonu ir neatskirti islamiško gėrio nuo blogio, islamistas atsisako asmeninės laisvės bei sprendimų ir kiekvienu klausimu kreipiasi į dvasininką fatvos – juridinio atsakymo ar išaiškinimo, kaip elgtis.
Islamizmą jo šalininkai teisina išorinėmis priežastimis: Vakarų agresija, imperializmu, karine ir kultūrine invazija, ekonominėmis ir politinėmis krizėmis.
Nuo 1974 m. islamizmo šalininkus ypač dosniai ėmė remti Saudo Arabija, kurioje galioja griežtos islamo teisės normos. Tačiau turtingi Saudo Arabijos bei Kataro šeichai taip pat kaltinami pinigais remiantys ir radikalesnius salafistų judėjimus bei grupuotes.
