Aiškėja, kad Taškentas, veikdamas stalinistiniais metodais, yra įkalinęs tūkstančius žmogaus teisių gynimo aktyvistų, žurnalistų, dvasininkų, menininkų. Visi jie – „valstybės priešai“, už grotų įkišti dėl „antikonstitucinės veiklos“ ar „religinio ekstremizmo“.
Kaip skelbiama HRW dokumente, daugelio politinių kalinių padėtis nepavydėtina. Kalėjime jie išgirsta keisčiausių kaltinimų, yra kankinami ir dažnai jau nebeišeina į laisvę.
„Uzbekistanas unikalus ne tik dėl politinių bylų skaičiaus – čia jų daugiau nei visose kitose posovietinėse šalyse. Režimas čia ypač žiaurus“, – teigė ataskaitos autorius Steve’as Swerdlow.
Politiniai kaliniai čia gali būti sumušti ar išgirsti apie pratęsiamą kalinimo laikotarpį vien dėl to, kad ne taip nuskuto morkas. Papildomos bausmės skiriamos ir už priklausymą organizacijai, kurią išgalvojo pats režimas.
Kankinimai virtę kasdienybe
Šalis nuo 2001-ųjų buvo svarbi NATO sąjungininkė – Uzbekistano oro pajėgų bazėje buvo apsistoję JAV kariai ir iš čia vykdavo į misijas Afganistane.
Bet 2005 m. daug kas pasikeitė – nuo 1989 metų šalį valdantis I.Karimovas uždarė ją nuo pasaulio, kai vyriausybės pajėgos išžudė šimtus protestuotojų Andižano mieste. Šalyje iškart neliko nepriklausomos žiniasklaidos, žmogaus teisių gynėjų organizacijų. Pernai išsikraustė Raudonasis Kryžius, o Jungtinės Tautos pranešė, kad Uzbekistane kankinimai yra kasdienybė.
Taškentas savo ruožtu neigia, kad šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, ir tikina, jog tarptautinius ekspertus klaidina „politiškai motyvuoti“ nevyriausybinių organizacijų pranešimai.
Iš šalies buvo išspirti ir HRW darbuotojai, bet organizacija savo ataskaitą surašė remdamasi telefonu paimtais interviu su už grotų dar sėdinčiais kaliniais. Kiti į HRW kreipėsi, kai pabėgo iš Uzbekistano.
Nuolat pratęsia kalinimą
Ataskaitoje piešiamas kalėjimų Uzbekistane paveikslas itin niūrus. Šalyje įprasta skirti papildomas bausmes už „kalėjimo taisyklių pažeidimus“.
Tokia praktika naudojama reguliariai, siekiant, kad kaliniai nebūtų paleisti pirma laiko, jiems nebūtų pritaikyta amnestija.
Anot HRW, apie pratęsiamą bausmę sulaikytieji dažnai sužino likus vos kelioms dienoms iki paleidimo – ekspertai tai laiko psichologiniu teroru.
Antai buvęs parlamentaras Murodas Jurajevas dar 1994 metais buvo pagrobtas kaimyniniame Kazachstane ir nuteistas 12 metų kalėti – jis esą siekė įvykdyti valstybės perversmą.
M.Jurajevas jau turėtų būti laisvėje, bet jo bausmė buvo keturis kartus pratęsta. Sykį – už „neteisingai nuskustas morkas“, tuomet – už tai, kad „nenusiavė batų įeidamas į baraką“. Kalinys sunkiai serga, bet jam iki šiol kasdien liepiama dirbti kalėjimo plytų fabrike.
Erkinas Musajevas buvo sulaikytas, regis, tik dėl to, kad pagal mainų programą studijavo anglų kalbą JAV Teksaso valstijos mieste San Antonijuje.
Šis vyras, kaip ir šimtai kitų uzbekų, esą buvo užverbuotas Vakarų žvalgybos tarnybų – ir vėlgi, kad įvykdytų perversmą.
Išgalvojo religinį judėjimą
Kitos bausmės dar žiauresnės. Ganichonas Mamatchanovas, kuris, HRW teigimu, kali dėl to, kad drįso pasiskųsti dėl šalies žemės ūkio politikos tiesioginiame BBC radijo eteryje, negalėjo susitikti su artimaisiais, nes nuėjo į tualetą negavęs leidimo.
2008 m. už kritiškus straipsnius apie Karakalpakijos Respubliką nuteistas žurnalistas Soližanas Abdurachmanovas jau turėjo būti paleistas, bet bausmė jam buvo pratęsta – kalinys neišsivalė kameros. Šluotos ar skuduro vyrui, žinoma, niekas nedavė.
Populiarus futbolo komentatorius Chairulo Chamidovas ir 18 kitų uzbekų 2010 metais buvo uždaryti į kalėjimą dėl priklausymo uždraustai religinei organizacijai „Džihadistai“. Manoma, jog šį judėjimą pati Uzbekistano valdžia ir išgalvojo, tada jį uždraudusi, kad būtų lengviau persekioti disidentus. („BuzzFeed“, „The Guardian“, LR)
