M.Yousafzai, kuriai dabar 17-a, nuo mažens buvo veikli ir nebijanti rizikuoti. Tačiau per pastaruosius metus pakistanietės gyvenimas buvo supurtytas iki pamatų.
Kaip Malala pasaulyje žinomai aktyvistei, drąsiai pasakojusiai apie Talibano priespaudos siaubą, teko stotis ant kojų po pasikėsinimo į jos gyvybę, taikytis prie gyvenimo naujoje šalyje, pasakyti ne vieną kalbą ir atsiimti ne vieną apdovanojimą, tarp jų – Sacharovo premiją. O dabar ir Nobelio taikos premiją.
„Mano tikslas – ne gauti Nobelio taikos premiją, o sulaukti taikos ir matyti, kaip kiekvienas vaikas įgyja išsilavinimą”, – neseniai kalbėjo M.Yousafzai, pasaulyje žinoma tiesiog kaip mergaitė Malala.
Birmingame prigyti sunku
2012-ųjų spalio 9-ąją Talibano, prieštaraujančio mergaičių švietimui, narys šovė pakistanietei į galvą ir į kaklą. Tai įvyko Svato slėnyje, Mingoros mieste.
Tik per plauką kulka nekliudė aukos smegenų. Iš pradžių Malalą gydė Pakistano medikai, vėliau ji buvo atiduota į Jungtinės Karalystės Birmingamo miesto gydytojų rankas.
Paauglės sužeidimai buvo tokie rimti, kad jos tėvas prašė giminių pradėti organizuoti laidotuves. Tačiau Malala Birmingame pamažu sveiko.
Čia aktyvistė su tėvais ir dviem savo jaunesniais broliais gyvena ir toliau.
Nepaisant savo drąsos ir ryžto, Malala prisipažįsta, kad jai ir jos artimiesiems buvo sunku prisitaikyti prie britų kultūros ir kitokios švietimo sistemos.
Pakistano mokyklose ne tik nebuvo dėstoma kai kurių dalykų, bet ir bausmės mokiniams būdavo kitokios. Tad Malala jautėsi neramiai ir nedrąsiai praėjusį kovą pradėdama lankyti Birmingamo Edžbastono mergaičių mokyklą.
„Drama, muzika, menas, kūno kultūra – mes to nesimokome Pakistane. Čia mokiniai nebaudžiami lazda, – apie mokslus Birmingamo mokykloje kalbėjo šešiolikametė. – Buvo sunku prisitaikyti prie šios naujos kultūros ir visuomenės, ypač mano mamai.”
Paauglė taip pat vis dar pratinasi prie vaizdo gatvėse – pakistanietei neįprasta, kad moterys čia gali vaikščioti vienos, be vyrų. Tokios moterų laisvės aktyvistės šeima nėra regėjusi.
„Moterys čia eina į bet kurį turgų. Jos eina vienos, be vyrų, brolių ir tėvų.
Mūsų šalyje, jeigu nori išeiti iš namų, privalai eiti su vyru. Tinka, net jei su tavimi eina tavo penkiametis broliukas”, – apie moterų padėtį Pakistane BBC radijui kalbėjo paauglė.
Laimė sėdėti klasėje
Už vaikų ir moterų teises, taip pat už teisę į išsilavinimą kovojanti M.Yousafzai pabrėžia, kad jai labai svarbu baigti mokslus, nes žinios „yra tikroji galia”.
Tad kasdienis iššūkis paauglei – laiku atlikti namų darbus. Taip pat ji yra atsakinga už fondą, padedantį mergaitėms siekti išsilavinimo. O ateityje ketina tapti politike.
„Būsiu politikė. Noriu pakeisti savo šalies ateitį ir padaryti švietimą privalomą. Blogai mūsų visuomenėje ir šalyje tai, jog visada laukiama, kol ateis kas nors kitas”, – tvirtai kalba Malala.
Ilgisi gimtųjų namų
Ji pastebi, kad britų paaugliai nesuvokia, kokia svarbi yra galimybė eiti į mokyklą.
„Skaityti knygą, laikyti rankose rašiklį, mokytis, sėdėti klasėje – tai mums kažkas ypatinga.
Ypatinga ir dėl to, kad buvome to netekę, ir dėl to, ką pamatėme Svato slėnyje”, – sakė Malala.
Aktyvistė galėtų vykti į daugelį šalių, nes jos veikla tapo svarbi pasauliniu mastu.
Bet mergina vis dar tikisi grįžti namo į Pakistaną.
Tiesa, tokiam žingsniui artimiausiu metu mažai kas pritars, nes Talibanas vėl grasina kėsintis į šešiolikametės gyvybę. Negana to, ji kritikuojama atkreipianti į save pernelyg daug dėmesio, ypač Vakaruose.
„Jie turi teisę reikšti savo jausmus, o aš turiu teisę kalbėti, ką noriu. Noriu ką nors padaryti dėl švietimo, tai yra mano vienintelis troškimas”, – dėl kritikos pernelyg nesisieloja paauglė.
Prakalbo, kai kiti bijojo
Talibų kritika ir pasakojimai apie jų sėjamą siaubą Svato slėnyje iš Malalos lūpų sklinda jau ne vienus metus.
Svato slėnio sostine vadinamoje Mingoroje gyvenusiai pakistanietei 2009-aisiais buvo vos 11 metų. Tačiau ji britų transliuotojo BBC tinklalapyje ėmė rašyti interneto dienoraštį.
Jame prabilo apie tai, kaip talibų tuo metu kontroliuotas beveik visas Svato slėnis virto pragaru. Mingoros gatvėse mėtėsi kūnai nukirsta galva.
Kiekvieną dieną ant elektros stulpų buvo galima išvysti kabančius nekaltų žmonių palaikus.
Net žiniasklaida nutyli tikrąją padėtį regione.
M.Yousafzai, kaip ir kiti gyventojai, buvo įbauginta.
Kai Talibanas 2008 metų pabaigoje uždraudė mergaitėms mokytis ir netrukus pradėjo sprogdinti, uždarinėti jų mokyklas, pakistanietė įveikė baimę.
„Nusprendžiau stoti prieš atsilikimą. Kai mes su klasės draugėmis išgirdome, kad mūsų mokyklą gali uždaryti, labai nuliūdome.
Nors tada mokiausi tik penktoje klasėje, aš nutariau pasauliui papasakoti apie mokinių ir kitų Svato žmonių skausmą”, – prisimena M.Yousafzai.
Pasakojo apie žmonių gyvenimą
Išgirdusi BBC žurnalisto pasiūlymą, skirtą kokiam nors jaunam žmogui rašyti apie talibų žiaurumą, ir prisidengusi tėvo pasiūlytu slapyvardžiu Gul Makai mergaitė keturis mėnesius BBC dienoraštyje urdu kalba pasakojo apie gyvenimą talibų kontroliuojamose teritorijose.
„Norėjau ginti savo teises, o ne vien sėdėti kambaryje ir būti įkalinta tarp keturių sienų, ruošti maistą ir gimdyti vaikus. Nenorėjau tokio gyvenimo”, – sprendimą rizikuoti aiškino Malala.
Pakistanietė pasakojo įbaugintų savo klasės draugių, giminių, kaimynų ir savo šeimos išgyvenimus.
Moksleivė aprašė ir iš namų pasitraukusių žmonių skausmą, kai prasidėjus valdžios pajėgų karinei operacijai prieš talibus jie pabėgo iš Mingoros į Šanglą.
Pavyzdžiui, 2009-ųjų sausio 3iąją pakistanietė, būdama Mingoroje, rašė: „Mama paruošė man pusryčius ir aš išėjau į mokyklą.
Bijojau, nes Talibanas paskelbė įsaką, draudžiantį mergaitėms eiti į mokyklas. Iš 27 moksleivių atėjo tik 11. Šis skaičius sumažėjo dėl Talibano įsako. Mano trys draugės dėl šio įsako su šeimomis išvyko į Pešavarą, Lahorą, Ravalpindį. Pakeliui į mokyklą išgirdau vieną vyrą sakantį: „Aš tave nužudysiu.”
Dienoraštyje moksleivė aprašė ir kovotojų rengtus reidus, per kuriuos buvo tikrinama, ar mergaitės nesimoko ir nežiūri televizoriaus. Malala atskleidė, kaip ji slėpė knygas baimindamasi, kad jos bus konfiskuotos.
Kritikos kliuvo kariuomenei
Dienoraštyje mergaitė nevengė pasiskųsti ir, jos manymu, nepakankamai žmones ginančiais šalies kariais.
„Sunaikintos dar keturios mokyklos – viena jų buvo netoli mano namų. Niekas nėjo į mokyklas po Talibano nurodytos datos”, – sausio 19-ąją skundėsi mergaitė.
Ji taip pat tikino, kad šalies kariuomenė nebandė užkirsti kelio mokyklų niokojimui: „Kariuomenė nieko dėl to nedaro. Tik sėdi bunkeriuose ant kalvų. Pjauna ožkas ir su malonumu valgo.”
Dėl tokios padėties Svato slėnyje neabejotinai pakito ir žmonių kasdienybė. Viename savo dienoraščio įrašų paauglė guodėsi, kad vienintelis neblogas dalykas yra tas, kad jos tėvas ėmė šeimą vežiotis po kitus Pakistano miestus, kuriuose padėtis buvo kur kas ramesnė. Bet pačioje Mingoroje gyvenimas jau nebetekėjo sava vaga.
Pripažįsta žiniasklaidos svarbą
Išsipasakojimai dienoraštyje Svato slėnyje bet kam galėjo baigtis siaubingai – net ir tokio amžiaus mergaitei kaip Malala. Tačiau pakistanietė buvo neįtikėtinai drąsi ir principinga. O jos dienoraštis sulaukė milžiniško susidomėjimo.
Netrukus po BBC jį ėmė spausdinti ir kiti leidiniai užsienyje ir pačiame Pakistane. Malala nusifilmavo keliuose dokumentiniuose filmuose, kuriuose kalbėjo apie mergaičių teisę į mokslą.
„Žiniasklaida man daug padėjo. Jei nebūtų BBC ar „The New York Times”, mano balsas nebūtų pasiekęs žmonių”, – visų nuopelnų sau nebuvo linkusi prisiimti Malala.
Minia prie ligoninės
Iš karto po 2012-ųjų spalio 9osios pasikėsinimo mergaitei Pešavaro karo ligoninėje buvo pašalinta dalis kaukolės, kad spaudimas smegenims būtų mažesnis.
Čia dirbantis neurochirurgas pulkininkas Junaidas Khanas sako, kad iki tol nebuvo girdėjęs apie Malalą. Netrukus gydytojui nebeliko abejonių, kad gydo labai svarbų pacientą, – ligoninę apsupo filmavimo komandos.
Pakistano televizijos laidų vedėjas Hamidas Miras mano, kad M.Yousafzai užpuolimas pakistaniečiams buvo kritinis taškas. Tauta suprato: talibai gali taikytis ir į mažametę.
„Tai man suteikė drąsos ir stiprybės, kad gana yra gana”, – kalbėjo H.Miras.
Kompleksavo dėl veido
Aktyvistė iš pradžių su Birmingamo medikais bendravo baksnodama pirštu į abėcėlę, o jie, be kitų nuogąstavimų, dar ir nerimavo, kad paauglė nebūtų praradusi gebėjimo kalbėti.
Tačiau taip nenutiko. Pakistanietė neįtikėtinai sėkmingai sveiko ir už tai turi būti dėkinga ne tik medikams, bet ir savo pačios ryžtui.
Kai ji buvo išleista iš intensyviosios terapijos skyriaus, gydytojai ėmė svarstyti, ką daryti su paralyžiuota M.Yousafzai kaire veido puse. Dėl to išgyveno ir pati Malala, ir jos tėvai.
„Kai ji bandydavo nusišypsoti, pažiūrėdavau į žmoną. Jos veidą aptemdydavo šešėlis. Ji galvojo: „Tai ne ta pati Malala, kurią pagimdžiau.
Tai nebe ta mergaitė, kuri nuspalvindavo mūsų gyvenimą”, – tokiais savo išgyvenimais yra pasidalijęs paauglės tėvas Ziauddinas Yousafzai.
Ausų gydytojas Richardas Irvingas prisimena ir kaip pati Malala kankinosi dėl savo subjaurotos išvaizdos.
„Iš pradžių ji labai nenorėjo kalbėti, fotografuodavosi tik iš gerosios pusės.
Manau, kad tai paveikė ją emociškai. Ji to nepasakė balsu, tačiau labai lengva suprasti 15-metę”, – sakė R.Irvingas.
Atlikęs įvairius tyrimus medikas nutarė, kad M.Yousafzai veido nervas pats greičiausiai neatsigaus, todėl pasiūlė paauglei daryti ilgą operaciją. Malala, apsvarsčiusi riziką, sutiko.
Vasarį Malalai atlikta dar viena operacija – į kaukolę įstatyta titano plokštelė. Ja pakeista Pakistano chirurgų pašalinta kaukolės dalis.
