Kaip dažnai pabrėžia JAV prezidentas Barackas Obama Ukraina nėra NATO narė, skirtingai nei daugelis kitos Rytų Europos valstybės, kažkada taip pat buvusios pavergtos sovietinės diktatūros.
Štai NATO narės Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas viešai paskelbė, kad V.Putino Rusija yra sektinas pavyzdys. Ar NATO narės Slovakijos kairiųjų vyriausybės ministras pirmininkas, palyginęs NATO pajėgų dislokavimą savo šalyje su 1968 metų sovietų invazija.
Panašiai situaciją pakomentavo ir Čekijos gynybos ministras, prisijungdamas prie kolegų iš kitų valstybių, stabdančių sankcijų Rusijai plėtrą. NATO taikos palaikymo misijų partnerė Serbija netgi pakvietė V.Putiną atvykti į Belgradą 70-ųjų Raudonosios armijos miesto išvadavimo metinių proga.
Prie šių su Rusija flirtuojančių valstybių tikrai nebuvo galima priskirti Lenkijos, tačiau panašu, kad pasikeitimai vyksta ir ten. Naujoji Ewos Kopacz vyriausybė ketina peržiūrėti užsienio politiką, mat „Ukrainoje buvo keliami nerealistiški tikslai“ ir „Lenkijai gresia likti izoliuotai“.
B.Obama džiaugiasi tuo, kad jam pavyko „izoliuoti Putiną“ ir suorganizuoti vieningą Vakarų atsaką Rusijos agresijai. Tiesa ta, kad daugelis minėtų NATO narių pamažu linksta į V.Putino pusę, atsižvelgdamos į ekonomines priežastis bei energetikos ir eksporto klausimus.
Kai kurių valstybių vadovus nekonfliktuoti su V.Putinu verčia ir juntama grėsmė saugumui ir nenoras rizikuoti. Jie nenori tikrinti, ar Rusija išties gali ryžtis žengti į kitas Rytų Europos valstybes ir ar NATO suskubs laiku reaguoti į tokį išpuolį.
Kaip kitaip paaiškinti Čekijos premjero Bohuslavo Sobotkos pasisakymą, kad jo šalis nenori NATO pajėgų Lenkijoje ir Baltijos valstybėse tam, kad atbaidytų Rusiją. B.Sobotkai atitarė ir Slovakijos premjeras Robertas Fico.
Buvęs komunistas pareiškė, kad NATO neturėtų tartis dėl jokių pakitimų, o sankcijas Rusijai įvertino kaip „savižudiškas“ ir „nesąmoningas“.Vis dėlto, abu šiuos politikus smarkiai lenkia Vengrijos vadovo Viktoro Orbano meilė V.Putinui ir jo politikai.
Liepos mėnesį sakytoje kalboje jis pareiškė, kad „mes turime atsisakyti liberalių visuomenės organizavimo metodų, mat liberalios vertybės tokiose valstybėse kaip JAV skatina korupciją, seksą ir smurtą“.
Jei tai panašu į vieningą atsaką, tai nebent tokį, kuriam diriguoja V.Putinas. „Kai kurie centrinės Europos politikai bando prasmukti arba atvirai nekalbėdami apie V.Putino režimą, arba netgi bandydami įsiteikti jam, kad gautų daugiau naudos, kai vandenys bus dar labiau drumsčiami.
Šie politikai žvelgia į tai, kaip reikės gyventi, kai rusai sugrįš ir bus agresyvesni nei bet kada … Amerikiečiai reaguoja tik į labai konkrečius pagalbos prašymus“, - teigė Atlanto Tarybos viceprezidentas Damonas Wilsonas.
Paradoksalu, tačiau tokie pasikeitimai vyksta prabėgus tik dešimčiai metų po to, kai tokios valstybės kaip Lenkija ar Čekija džiaugsmingai pažymėjo stojimą į NATO ir palaikė JAV invaziją Irake.
Laisvosios Europos radijo žurnalisto Roberto Coalsono teigimu, tokį pasikeitimą nulėmė 2009 metais šio regiono intelektualų B.Obamai išsiųstas atviras laiškas, kuriame JAV prezidentas buvo įspėjamas dėl „santykių perkrovimo“ politikos su Rusija.
„Daug amerikiečių pareigūnų mano, kad pavojų mūsų regione jau nėra. Toks įsivaizdavimas yra nebrandus“, - buvo sakoma laiške.
B.Obama nepaklausė šių įspėjimų ir savanoriškai pastūmė santykius su Rytų Europos valstybėmis į antrą planą. Šių valstybių elitas neturėjo tiek idealizmo, kaip karta, atlikusi šuolį į demokratiją. Be to, Rusija ne tik netapo patikima partnere. Ji perėjo į revizionistinę XIX amžiaus politiką su XXI amžiaus taktika ir metodais.
JAV prezidentas atstūmė šiuo intelektualus, netgi pašaipiai įspėdamas apie juos ištikusį „rusofobijos“ priepuolį. Dabar B.Obama pats dėsto jų dėstytas tiesas, tačiau situacija pasikeitė – tose sostinėse, kurios anksčiau optimistiškai žvelgė į NATO ir JAV įtaką, atsirado nemažai Putino gerbėjų, su kuriais derėtis bus ypatingai sunku.
Parengė Paulius Gritėnas
