Ukrainos pafrontės miestas, kur žmonės miega neramiai

„Greičiau baigtųsi šis karas“, – tai bene vienintelė Ukrainos pietryčiuose esančio Mariupolio miesto gyventojų svajonė. Tačiau kaip turėtų atrodyti taika, žmonės įsivaizduoja skirtingai.

Mariupolyje prorusiškų separatistų beveik apsupti ukrainiečiai dažnai rengia karinius paradus, stengdamiesi pakelti miesto gyventojų dvasią.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Mariupolyje prorusiškų separatistų beveik apsupti ukrainiečiai dažnai rengia karinius paradus, stengdamiesi pakelti miesto gyventojų dvasią.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Asta Kuznecovaitė, Specialiai lrytas.lt, Mariupolis

Oct 18, 2014, 6:00 AM, atnaujinta Jan 26, 2018, 7:44 PM

Kone pusę milijono gyventojų turintis Mariupolis, kaip ir kiti Donecko ir Luhansko srityse esantys miestai, gyvena karo nuotaikomis – nemažai žmonių persikraustė į saugesnius regionus, o likusieji mieste įvykius Ukrainoje vertina skirtingai.

Vieni yra pasiryžę mirti už savo miestą, kad tik jis neatsidurtų vadinamosios Donecko liaudies respublikos (DLR) sudėtyje.

Kiti vis dar laukia Rusijos armijos ir Kremliaus valdžios, kuri, jų nuomone, atneš jiems šviesų rytojų, pakels atlyginimus ir atkurs beveik visiškai sužlugdytą ekonomiką.

Sovietmečio ilgesys

Vyresnio amžiaus miesto gyventojai su ilgesiu prisimena sovietmetį. Esą tuo metu mieste veikė daugybė gamyklų, kurios Ukrainai tapus nepriklausomai buvo uždarytos, o žmonės buvo paversti vergais, kuriems už mėnesio darbą mokama apie 100 dolerių (apie 280 litų).

„Mes jiems arėme, o jie su mumis visiškai nesiskaitė, todėl dabar turime tai, ką turime“, – įsitikinęs Lenino prospekte sutiktas Nikolajus.

Sovietinius laikus norėtų sugrąžinti ir Igoris.

Jis dirba Mariupolio gamykloje „Azovmaš“ ir skundžiasi, kad per mėnesį gauna vos 300 grivinų (šiek tiek daugiau nei 60 litų).

Igorio teigimu, prasidėjus neramumams Ukrainoje labai sumažėjo gamyba, todėl darbo savaitė buvo sutrumpinta iki keturių dienų, o darbuotojams pareikšta, kad jie dirbs tik dvi savaites per mėnesį.

„Įsivaizduokite, dirbu tik 8 dienas per mėnesį ir man net nesumoka viso atlyginimo. Numeta 300 grivinų ir pasako: 1000 grivinų mes tau liekame skolingi, gal kada nors sumokėsime.

Ką reiškia kada nors, man gyventi reikia dabar, o ne po mėnesio ar pusmečio“, – piktinosi vyras ir nuolatos kartojo, kad nors sovietmečiu uždirbdavo mažai, pinigų pragyventi užtekdavo.

„Aš du šimtus grivinų per mėnesį tiktai cigaretėms išleidžiu, o ką valgyti, kaip už komunalines paslaugas susimokėti?“ – tęsė savo kalbą jis.

Bijo ateinančios žiemos

Mieste jau nuo pavasario nėra karšto vandens.

Artimiausiu metu jo įjungti nežadama, todėl vietos gyventojai jau išpirko visus vandens šildytuvus ir elektrinius radiatorius, nes miestas gali likti ir be centrinio šildymo.

Bijoma, kad atšalus orams gali kilti problemų dėl elektros, – kai visi sujungs šildymo įrenginius, seniai netvarkyta elektros instaliacija tiesiog susproginės nuo padidėjusios įtampos.

Ir Nikolajus, ir Igoris sako, kad eitų dirbti papildomų darbų, kad kaip nors ištemptų tuoj prasidėsiančią žiemą, kuri Mariupolyje dėl didelio vėjo ir drėgmės būna labai atšiauri, bet jų mieste tiesiog nėra.

Miestas atrodo apleistas

Tiksliau sakant, mieste darbuotojų netrūktų, bet jie nepriimami į darbą, nes nėra pinigų algoms mokėti.

Mažos pajėgos nesuspėja tvarkytis. Ir tai akivaizdu: paėjus vos kelis šimtus metrų nuo centrinės miesto gatvės – baisi netvarka: konteinerių nebematyti per šiukšles, daugelyje vietų nėra šaligatvių, prieš tris savaites praūžusi audra išvartė daugybę medžių. Jie iki šiol neišvežti net iš miesto centro.

Akis bado ne tik šiukšlės, bet ir uždarytų parduotuvių vitrinos. Iš miesto jau išsikraustė smulkieji verslininkai, jų pėdomis seka ir verslą Mariupolyje turintys Ukrainos oligarchai.

Štai vienas turtuolis iš Dniepropetrovsko neseniai uždarė savo parduotuvių tinklą – 22 maisto prekių parduotuves.

„Dėl karo man nepatogu vežti prekes“, – paaiškino.

Tapo Rusijos taikiniu

Nors Ukrainos prezidentas Petro Porošenka teigia, kad Donecko ir Luhansko srityse kariaujantys separatistai ir ten esanti Rusijos kariuomenė paskelbė paliaubas, Mariupolyje ramybė buvo trumpa.

„Jau kelias dienas nešaudo“, – tvirtino vietos gyventojai, bet jų džiaugsmas ilgai netruko – praėjusio sekmadienio vakarą mieste aidėjo šūviai, pirmadienio rytą Mariupolio pakraštys buvo apšaudytas iš salvinės ugnies sistemų „Grad“, o antradienį iš okupuotų teritorijų paleisti sviediniai sužeidė kelis laidotuvių procesijos narius.

Aplink miestą įrengti keli Ukrainos armijos patikros punktai, iškasti apkasai, bet miestiečiai nelabai tiki, kad jie padės, jei rusai surengs rimtą puolimą ketindami prasiskinti sausumos kelią iki kovo mėnesį okupuoto Krymo.

„Jeigu reikės, eisime kariauti, geriau žūsime, bet miesto jiems neatiduosime“, – žadėjo taksi vairuotojas Aleksejus.

Teroristus išvijo patys

Sunkiausios dienos Mariupoliui buvo gegužę ir birželį.

Gegužės 9-ąją miesto gyventojams susirinkus paminėti Pergalės dienos, prasidėjo masiniai neramumai – centrinės miesto gatvės buvo užtvertos barikadomis, mieste vyko susišaudymas.

Teigiama, kad tada Ukrainos kariuomenė nušovė kelis žmones, bet Mariupolio aktyvistai tikina, jog lavonai miesto gatvėse – tik rusų propagandos kūrinys.

Anot savanorės Olgos, kuri kasdien rūpinasi Ukrainos kariuomene, buvo apklausti liudytojai.

Jie patvirtino, kad vienoje lauko kavinių tariamai nušautas jaunuolis staiga atgijo, vos tiktai nutolo televizijų kameros.

Prasidėjus neramumams buvo sudeginti Mariupolio administracijos ir policijos pastatai, nuolatos buvo šaudoma, pradėjo dingti žmonės.

Nenorėdami tapti antruoju Donecku ir Luhansku, miesto gyventojai susivienijo su vietos milicija bei Ukrainos armija ir DLR atstovus tiesiog išvijo iš miesto. Birželį jie mėgino sugrįžti, įsitvirtino viename pastate miesto centre, bet vėl buvo išgrūsti.

Rinkimai nebus populiarūs

DLR teroristams po gegužės ir birželio įvykių buvo aiškiai pasakyta, kad Mariupolyje jie nepageidaujami, o miestas išpuoštas ukrainietiška simbolika – vėliavomis ir stendais su užrašu „Mariupolis – tai Ukraina“.

Mėlynos ir geltonos spalvų vėliavos kabo ir kai kurių gyventojų languose, jas galima išvysti pritvirtintas prie automobilių, pririštas prie gyventojų rankinių.

„Mariupolis beveik vieningai ėjo į vadinamąjį referendumą, bet labai greitai atsikando rusiškos laisvės, Rusijos dar nori tik vyresni žmonės, visas jaunimas pasisako tik už Mariupolį Ukrainos dalyje“, – sakė Olga.

Spalio 26-ąją Mariupolyje, kaip ir visoje Ukrainoje, vyks rinkimai į Aukščiausiąją Radą. Rinkimų kompanija jau prasidėjusi, tačiau mažai kas domisi gatvėse išstatytomis politikų palapinėmis.

„Nepažįstu tų kandidatų. Aš nežinau, ką rinkti, nes į rinkimus eina tie patys, kurie Radoje buvo ir anksčiau. Vienus oligarchus pakeis kiti“, – kalbėjo vietos gyventojai, paklausti, už ką balsuos.

Spėjama, kad populiariausias tarp mariupoliečių bus prieš savaitę P.Porošenkos atstatydintas Donecko gubernatorius Sergejus Taruta, kurį Mariupolio gyventojai geriausiai pažįsta.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.