Rusijos povandeniniai laivai Švedijoje nelegaliai svečiuojasi lygiai po 33 metų.
Tiesa, Švedija tokių incidentų nematė jau senokai – nuo Šaltojo karo laikų, kai sovietų povandeniniai laivai prie švedų krantų būdavo dažni svečiai. Tačiau kiekvienas susidūrimas baigdavosi įtempta situacija, kuri galėdavo baigtis kariniu konfliktu.
Ir nors dabar įtampa dėl Rusijos aviacijos skrydžių palei Švedijos krantus yra išaugusi, ji nepalyginama su Šaltojo karo laikais tvyrojusia atmosfera.
Prisimintas „viskio su ledu“ incidentas
Bene garsiausias incidentas įvyko 1981 metų spalį – taigi, beveik lygiai prieš 33 metus, kai sovietų povandeninis laivas S-363 netyčia atsitrenkė į povandeninę uolą, esančią vos už dviejų kilometrų nuo pagrindinės Švedijos karinių jūrų pajėgų bazės Karlskronoje. Manoma, kad povandeninis laivas vykdė šnipinėjimo misiją – rinko elektroninės žvalgybos informaciją.
Pagal NATO klasifikaciją šis povandeninis laivas priklausė „Whiskey“ klasei, tad Švedijos žiniasklaida greitai įvykį praminė „Whiskey on the rocks“ – viskis su ledu.
Kadangi sovietų povandeninis laivas buvo įplaukęs giliai į Švedijos teritorinius vandenis, Stokholmas privalėjo reaguoti į neutralumo pažeidimą, tačiau iš pradžių buvo pasirinktas mandagus, civilizuotas sprendimas – pas įsibrovėlius nuplaukė švedų karininkas, reikalaudamas sovietų kapitono pasiaiškinimo.
Kapitonas kaip mat ėmė kurti painią istoriją apie tai, kaip sugedo navigacinė įranga, nors prieš atsitrenkdamas į vieną uolą povandeninis laivas sėkmingai navigavo pro šimtus kitų. Sovietų laivyno vadovybė kiek vėliau pateikė ir dar vieną miglotą pasiteisinimą, kad povandeninį laivą neva nubloškė audra, nors jokio nelaimės signalo taip ir nebuvo gauta.
Tuo pat metu sovietų vadovybė, regis, nusprendė nesiterlioti su „kažkokiais švedais“ ir parodyti, kas yra šeimininkas Baltijos jūroje. Į Švedijos teritorinius vandenis be jokių ceremonijų buvo mestos nemažos Sovietų laivyno pajėgos – keli eskadriniai minininkai, trys korvetės.
Švedijos vyriausybė į naują galimą teritorinių vandenų pažeidimą reagavo žaibiškai: tuomet į besiartinančią sovietų flotilę nukrypo Švedijos pakrančių artilerijos pabūklai. Jų radarai susekė taikinius jūroje ir pagal dažnį sovietai galėjo nesunkiai atspėti, kad jų laivus seka pabūklų radarai.
Paskutinis už 12 km prie Švedijos krantų priartėjusių sovietų laivų blefas buvo atšaukti visus laivus, išskyrus vilkiką. Tačiau švedai nenusileido – pastarąjį laivą pasitiko Švedijos raketiniai kateriai ir privertė pasitraukti.
Branduolinių torpedų pavojus
Bet įtampa nė kiek nesumažėjo, nors sovietų kapitonui ir buvo leista išlipti iš įstrigusio laivo, ir sausumoje prie sovietų diplomato duoti parodymus.
Tuo pat metu Švedijos žvalgyba panaudojo specialią spektroskopinę įrangą ir nustatė, kad povandeniniame laive užfiksuotas Uranas 238. Tai reiškė, kad sovietų povandeniniame laive beveik garantuotai yra branduolinių ginklų – greičiausiai torpedų su branduolinėmis galvutėmis.
O sovietų doktrina buvo žinoma – jei svetimos šalies kariai bandys užimti laivą, jį kartu su branduoliniais ginklais teks sunaikinti. Mintis prieš Švedijos krantų sulaukti branduolinio sprogimo švedus nupurtė, tačiau padėtis tik blogėjo.
Atslinkusi audra susilpnino Švedijos radarų galimybes, be to, kaip spėjama, prie stringančių radarų prisidėjo ir virš Baltijos jūros netoli Švedijos krantų ratus sukti pradėję specialūs sovietų lėktuvai su radarų slopinimo įranga. Tačiau švedai spėjo užfiksuoti du dalykus – nelaimės signalą iš sovietų povandeninio laivo ir link jo artėjančius du neatpažintus laivus nuo sovietų flotilės pusės.
Švedijai šis momentas buvo tarsi Kubos krizė 1962 m., kai JAV ir Sovietų Sąjungos branduolinės pajėgos buvo pasiruošusios smogti viena kitai. Švedija neturėjo branduolinio ginklo (nors vienu metu buvo pradėjusi kurti tokį ginklą bei jo pristatymo priemones), tačiau Švedijos vyriausybė nusprendė sovietams parodyti kumštį.
Vyriausiam karinių pajėgų vadui buvo perduotas paprastas įsakymas: „išlaikyti pasienį“. Kaip mat buvo mobilizuoti tūkstančiai karių, pakrančių artilerijos baterijos perėjo į karinės parengties režimą. Tuo tarpu Švedijos karinių oro pajėgų žvalgybiniai ir šturmo lėktuvai su priešlaivinėmis raketomis ir bombomis pakilo į orą, pasiruošę suduoti smūgį sovietų flotilei. Taip padaryta netgi žinant, kad dėl blogo oro gelbėjimo ir paieškos sraigtasparniai pakilti negalės.
Po įtemptų 30 minučių, kai švedai buvo pasiruošę į Baltijos jūros dugną pasiųsti įsibrovėlius, pastaruosius perėmė ir identifikavo Švedijos greitieji patruliniai laivai – pasirodė, kad tai tėra sovietų flotilės įbauginti ir nuo jos sprukę Vakarų Vokietijos krovininiai laivai su grūdais.
Povandeninis laivas S-363 ant uolos įstrigęs pragulėjo dar beveik 10 dienų, kol galiausiai, pasiekus diplomatinį susitarimą, Švedijos vilkikai jį nuvilko ir palydėjo iki sovietų flotilės.
Brovėsi dar ne sykį
Vis dėlto sovietai tokios pamokos, regis, neišmoko ir toliau įžūliai brovėsi į Švedijos teritorinius vandenis. Praėjus beveik metams po minėto incidento švedai įrengė spąstus – sensorių ir povandeninių minų tinklą.
Minos nebuvo galingos, skirtos daugiau įbauginti ir tik šiek tiek apgadinti įsibrovėlius. Nuo 1982-ųjų spalio 1 iki 13-os užfiksuoti 48 povandeninių minų sprogimai. Manoma, kad sovietų povandeninio laivo kapitonui pavyko išvengti minų ir sėkmingai pasprukti, tačiau, kaip juokauja švedai, sovietų įgulos kelnės turėjo būti šlapios.
1983-ųjų gegužę prie Švedijos krantų kariniai sraigtasparniai užfiksavo sovietų povandeninį laivą, tačiau į jį nešovė, nes netoliese pasirodė laivas su dokumentinį filmą filmuojančiais žurnalistais.
Tų pačių metų rugpjūtį Karlskronos uosto teritorijoje vyko sovietų povandeninio laivo medžioklė. Detonuotos kelios minos, bet įsibrovėlis išvytas sėkmingai be nuostolių.
