Tokių įtarimų sukėlė į dienos šviesą išvilkti, regis, visiški nesusipratimai – filosofo ir svarbiausios šalies politikės patarėjos pareiškimai.
Lenkijos premjerė Ewa Kopacz nepakluso opozicijos lyderio Jaroslawo Kaczynskio šantažui ir neatstatydino savo patarėjos Malgorzatos Fuszaros dėl dalyvavimo mokslinėje diskusijoje apie kraujomaišos legalizavimą.
M.Fuszara šioje diskusijoje dalyvavo prieš 2 metus, kai E.Kopacz nė negalvojo būti premjere.
Tačiau dabar, lyg tyčia artėjant rinkimams, skandalinga kraujomaišos korta ištraukta, ir visi lenkai, regis, tuo pat metu suvokė, jog pirmą kartą imta viešai diskutuoti apie tokį reiškinį, kuris daugelį verstų pasišlykštėti.
Apie problemą nekalba
Kaip teigia vietos žiniasklaida, kraujomaišos atvejų Lenkijoje gausu, bet religinga ir tradicinę šeimos instituciją aukštinanti visuomenė diskutuoti šia tema vis dar vengia.
O Prancūzijoje jau prieš du šimtus metų buvo panaikintos nuobaudos už suaugusių giminaičių sanguliavimą.
Suaugusių giminaičių partnerystė nėra baudžiama ir Nyderlanduose, Belgijoje, Švedijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Liuksemburge. Neseniai panašų pasiūlymą savo vyriausybei pateikė ir Vokietijos mokslininkų etikų taryba.
Žurnalo „Wprost“ teigimu, kraujomaiša Lenkijoje yra itin giliai užslėptas tabu.
O taip neturėtų būti, mat šios temos vengimas visuomenei esą daro didelę žalą.
Pasak vietos mokslininkų, Lenkijoje ne mažiau kaip du procentai mergaičių ir vienas procentas berniukų patiria lytinę tėvo, brolių ar tolimesnių giminaičių tvirkinimą ar prievartavimą.
Tokių nusikaltimų šalyje įvykdoma dešimtys tūkstančių, bet prokuratūra per metus tiria tik apie keturiasdešimt bylų, mat šių istorijų viešinimu nėra suinteresuoti nei aukų tėvai, nei Bažnyčia, nei policija ar prokuratūra.
Išmetė iš partijos
Ginčus Seime dėl kraujomaišos prieš dvi savaites įplieskė nedidelės kairuoliškos partijos „Tavo judėjimas“ narys 47 metų filosofijos profesorius Janas Hartmanas.
Filosofas tinklaraštyje paragino kraštiečius įsilieti į Vakaruose vykstančias diskusijas dėl suaugusių asmenų kraujomaišos legalizavimo.
Šis filosofo siūlymas greičiausiai būtų likęs neišgirstas, jeigu ne žodžiai, kad broliškos ar motiniškos meilės sujungimas su erotika gali tapti „aukštesnės meilės pakopa“.
Filosofas vėliau teisinosi, jog turėjo omenyje vien suaugusių žmonių santykius, tačiau skandalo užgniaužti nepavyko.
Dešiniųjų bei katalikiškai žiniasklaidai apkaltinus partiją „Tavo judėjimas“ kraujomaišos propagavimu, J.Hartmanas skubiai buvo pašalintas iš partijos, o Krokuvos universitetas laikinai sustabdė šio profesoriaus įgaliojimus.
Didžiausios opozicinės Teisės ir teisingumo partijos (TTP) lyderis J.Kaczynskis nusprendė pasinaudoti šiuo skandalu ir kraujomaišos propagavimu apkaltino vyriausybę. Esą tuo užsiima vyriausybės įgaliotinė lygių teisių klausimams sociologijos profesorė M.Fuszara.
Žiniasklaida paviešino M.Fuszaros kalbą per 2012 m. surengtą mokslinę konferenciją „Nenormalūs santykiai šeimose“.
Paaiškėjo, kad sociologijos profesorė iš tiesų nė neragino įteisinti kraujomaišos, o tik priminė, jog apie tai vis dažniau diskutuojama Vakaruose.
Premjerė pareiškė neketinanti šalinti patarėjos, o apžvalgininkai sutartinai pripažino, kad tokiais nepagrįstais kaltinimais TTP siekė užsitikrinti didesnę Bažnyčios paramą prieš savivaldos rinkimus lapkritį.
Kraujomaišos atvejų neviešina
Nuo kraujomaišos nukentėjusius pacientus gydanti seksologijos profesorė Maria Beisert žunalui „Wprost“ pareiškė, kad dėl giliai įsišaknijusio tabu visuomenė tokius atvejus slepia, nors dauguma jų – akivaizdi pedofilija.
M.Beisert teigimu, net 90 procentų kraujomaišos atvejų šeimoje yra susiję su dukromis, kurias tvirkina ar prievartauja tėvas, o kartais ir broliai, pusbroliai, senelis.
Suaugusių giminaičių prievartą patiriantys vaikai pagalbos nesulaukia nei iš motinos, nei iš kunigų.
Sanguliauti savo dukras verčiantis tėvas dažnai yra vienintelis maitintojas šeimoje, tad motinos bijo, kad jam patekus į kalėjimą teks badmiriauti, ir nusikaltimų neviešina.
Be to, tiek motina, tiek kiti šeimos nariai baiminasi kaimynų ir giminaičių pajuokų ir pasmerkimo, todėl dažniausiai nesiskundžia.
Juolab kad kunigai, aukštinantys šeimos instituciją ir smerkiantys skyrybas, besiskundžiančioms moterims ar vaikams irgi pataria melstis ir nesiskųsti policijai.
Kaimynai kaime irgi laikosi tradicinės nuostatos, kad netinka kištis į kitų reikalus, tad savo įtarimų dėl kraujomaišos prokuratūrai nepraneša.
Bausmės – tik minimalios
Lenkijos įstatymai kraujomaišos santykius įvardija ne kaip nusikaltimą, o kaip prasižengimą. Todėl bausmės yra nedidelės – nuo trijų mėnesių iki penkerių metų kalėjimo, nors paprastai tokių santykių sumanytojai dažniausiai išsisuka lygtine nuobauda.
„Wprost“ priminė, kad septynis vaikus su savo dukra Brygyda auginantis Janas S. buvo nuteistas lygtine 14 mėnesių bausme, nes teisėjas pareiškė, kad šis vyriškis yra vienintelis šeimos maitintojas ir jo įkalinimas sukeltų dar didesnę tragediją.
Netrukus po to Brygyda pastojo nuo savo tėvo dar kartą. Dukrą savo sugulove Janas S. pavertė po žmonos mirties, kai mergaitei buvo šešiolika, o jam 45 metai.
Psichologei Brygyda vėliau papasakojo, jog tėvas ją gąsdino, kad priešingu atveju parsives pamotę, o ši ją su kitomis seserimis ir broliais išsiųs į vaikų namus.
Paaiškėjo ir tai, kad dvi vyresnės dukros paspruko iš namų, neištvėrusios tėvo priekabiavimų, tačiau policijai nepranešė apie gimdytojo sanguliavimą su Brygyda.
Pastaroji, kurios psichinis vystymasis sulėtėjęs, greičiausiai atsiduodavo ne tik tėvui, bet ir savo broliams.
Šitokių įtarimų sukėlė vėlesni DNR tyrimai, paliudiję, kad Janas S. iš tikrųjų yra tiktai keturių vaikų tėvas.
Brygydos kančios galėjo baigtis gerokai anksčiau, jeigu savo įtarimus policijai būtų pranešę kaimynai, socialiniai darbuotojai, mokytojai ar kunigai.
Žurnalisto klausinėjamas kunigas teigė, kad Jano S. uždarymas į kalėjimą šiai šeimai būtų reiškęs gerokai didesnę tragediją.
Panašiai tvirtino ir kaimynai, priminę, kad Brygyda teisme pati gynė tėvą ir meldė jo neįkalinti. Į psichologės nuomonę, kad Brygyda yra finansiškai ir emociškai priklausoma nuo tėvo, todėl jį ir gina, niekas teisme neatsižvelgė.
Bylą tyręs prokuroras žurnalui „Wprost“ prisipažino, kad patyrė nemažą aplinkos spaudimą, kad paliktų šią šeimą ramybėje.
Trauma visam gyvenimui
M.Beisert ne tik nepritaria kraujomaišos legalizavimui, bet ir siūlo griežtinti bausmes ir praplėsti tokių nusikaltimų sąrašą.
Profesorė primena, kad Lenkijoje kraujomaiša yra vadinami vien lytiniai giminaičių santykiai, nors, pavyzdžiui, Nyderlanduose tėvas ar senelis yra baudžiamas ir už seksualines vaikų glamones.
Todėl Nyderlandų mokslininkai teigia, jog kraujomaišos aukomis tampa kas septinta mergaitė, o Lenkijos tyrėjai – kad tiktai dvi iš šimto.
M.Beisert yra už bausmių sugriežtinimą todėl, kad lytinį giminaičių išnaudojimą patyrę vaikai lieka psichiškai suluošinti visam gyvenimui.
Aukos vėliau turi didelių problemų užmegzdamos normalius santykius su partneriais, dažnai tampa frigidiškos, nebejaučia seksualinio malonumo ir net vengia sekso. Anot M.Beisert, motinos gerokai rečiau lytiškai išnaudoja savo sūnus ir dažniausiai tai daro su įvaikintais berniukais.
Dar rečiau pasitaiko, kad motinos suvedžiotų savo dukras. Kraujomaišos atvejų pasitaiko ir miestiečių šeimose, tačiau jie mažiau pastebimi nei kaime.
Karalių prakeiksmas
Istoriniai šaltiniai liudija, kad faraono sostą užėmusi Kleopatra į vyrus išsirinko savo brolį Ptolemėją Xlll, o po jo mirties – įbrolį Ptolemėją XlV.
Faraono Tutanchamono tėvai irgi buvo brolis ir sesuo, o po faraono mirties jo našlė žmona ištekėjo už savo senelio.
Senovės inkai buvo įsitikinę, kad valdovai yra dievų palikuoniai, tad karaliai į žmonas dažniausiai imdavo savo seseris.
Artimais ryšiais garsėjo ir Europos valdovai, pavyzdžiui, Ispaniją valdantys Habsburgai du šimtus metų tuokėsi vien tarpusavyje.
Tokiu būdu valdantieji siekdavo išsaugoti karūną savo palikuoniams, nenuspėdami, kad jų vaikams gresia išsigimimai.
Medikų teigimu, tokios giminaičių santuokos ir nulėmė Habsburgų šeimos išnykimą Ispanijos soste, nes daugelis jos atstovų, pavyzdžiui, paskutinis Habsburgų karalius Ispanijos soste Karolis II Pamišėlis (nuotr.) kentėjo nuo impotencijos, genetinių, psichikos ligų. Net pusė Habsburgų vaikų išvis mirdavo nepragyvenę nė keleto metų.
