Užtverti informacijos srautų šiais laikais, regis, neįmanoma. Anksčiau žinią apie protestą buvo galima užsmaugti labai greitai – suimti visus kalbančius apie protestą, uždaryti kelius, kontroliuoti radiją ir televiziją. Galų gale skleisti priešingą, melagingą ar šiaip klaidinančią informaciją – propagandą.
Bet pasaulį apraizgius virtualiajam tinklui – internetui, nuslėpti kokius nors reikšmingus įvykius darosi vis sunkiau. Viena žinutė iš telefono gali kaip gaisras išplisti po visą pasaulį. Bet net ir tada yra galimybių, kaip šias žinias nuslėpti, užgožti ar tiesiog padaryti bevertes.
Gynybą pakeitė puolimu
Kinija garsėja kone paranojišku interneto sekimu ir cenzūravimu, tad išbandytų ir pasiteisinusių priemonių didelei šaliai netrūksta. Juk jei informacija prasprūs, visada galima pasikliauti 300 tūkstančių internetinių „trolių“ armija.
Kas yra tie „troliai“? Ne šiaip įtarinėjant, o Harvardo universitete atlikus tyrimą nustatyta, kad tai yra asmenys, kuriuos Kinijos valdžia pasamdo internete rašyti melagingų, faktus iškraipančių komentarų.
Ir ne bet kur, o populiariuose socialiniuose tinkluose. Kitaip sakant, nuo gynybinės taktikos – cenzūros pereita prie informacinio puolimo.
Tikslas paprastas – užsakovas, tai yra Kinijos valdžia, turi atrodyti pavyzdingai, o ją kritikuojantys turi būti sumaišomi su žemėmis, jų nuomonė užgožta, paversta niekine. Ir viską reikia daryti masiškai.
Pavyzdžiui, jei kuris nors interneto vartotojas internete bet kokiame neigiamame kontekste apie Pekiną paskleidžia informaciją, kaipmat subėga dešimtys, kartais šimtai komentatorių.
Visi jie prisidengę tikrais arba išgalvotais vardais ir pasiruošę pateikti kalnus priešingų pavyzdžių, neva įrodančių, kad pirmosios žinutės autorius yra melagis, provokatorius, šnipas.
Beprasmiškose diskusijose paskendusi žinia numarinama, o jos autorius neretai sulaukia ir kibernetinės atakos – gauna elektroninių laiškų su virusais.
Nubyra už komentarus
Mokami interneto komentatoriai nėra naujas reiškinys, bet Kinijoje jis plinta sparčiausiai ir vis labiau tobulinamas. Tokie komentatoriai vadinami 50 centų partija arba 50 centų armija, mat 50 amerikietiškų centų atitinka 5 juanius – numanoma suma, kurią gauna kiekvienas interneto karys, viešai apgynęs Komunistų partijos liniją.
Lietuvoje tokie, kaip įtariama, samdyti interneto komentatoriai vadinami 30 rublių armija. Niekas nedraudžia vartoti tokio posakio, tačiau populiariausiame Kinijos socialiniame tinkle „Weibo“, kuris yra „Twitter“ atitikmuo, paminėjus 50 centų galima sulaukti nemalonumų.
Nesvarbu, kad galbūt omenyje turėjai garsų JAV atlikėją ar tiesiog pinigų sumą, – prie tavęs pristojusi internautų armija pirmiausia įtars, kad sieki sumenkinti šlovingąją Kiniją ir pašiepti jai dirbančius komentatorius. Pastarieji nuoširdžiai nekenčia savo kritikų ir gali juos sutaršyti nemokamai.
Atskleidė slaptas instrukcijas
Dar 2011 metais nutekėjusi informacija apie 50 centų partijos veiklą atskleidė, kaip puikiai viskas organizuota ir kokia yra strateginė šių internautų kryptis.
Pirmiausia būtina kritikuoti Ameriką, aitrinti skaitytojų jausmus, primenant „kruviną, ašaromis aptaškytą Kinijos istoriją“. Taip esą sukeliamas gailestis Komunistų partijai. Dar reikėtų priminti, kokia nuostabi yra Kinija ir jos ypatingi žmonės.
Be to, dar vienas svarbus tikslas – priminti pasauliui, kad Taivanas tėra Kinijos dalis. Jei kas tam prieštarauja, jį būtina negailestingai užgulti neigiamų, pamokomų komentarų lavina. Rašyti tol, kol prieštarautojui atsibos diskutuoti, – taip galiausiai įvyks, nes niekas negali pasipriešinti 50 centų partijos galiai.
„Tiesiogiai nekritikuokite demokratijos idėjos, tiesiog suabejokite, kad jokia šalis negali įgyvendinti jos modelio. Tada pažerkite neigiamų pavyzdžių iš Vakarų valstybių – vardykite nusikaltimus, priminkite, kaip Amerika kišasi į kitų šalių reikalus, pažeidžia tarptautinius susitarimus. Paskandinkite priešininką palyginimų jūroje“, – į galvą 50 centų partijos kariams kalama instrukcijose.
Tokių patarimų vedami į virtualųjį frontą kasdien, tiksliau, 24 valandas per parą pamainomis išeina tūkstančiai komentatorių. Ir jie palieka milijonus pranešimų, kurie lyg potvynis užlieja virtualiąją erdvę. Ypač anglakalbiuose interneto diskusijų forumuose, naujienų portaluose ir internetinėse laikraščių versijose.
Vienas vaidina dešimtis
Kaip šimtams tūkstančių komentatorių pavyksta palikti milijonus komentarų? Viskas paprasta. Juk pirmiausia nereikia pamiršti, kad už kiekvieną komentarą jiems nubyra pinigų.
Tad kuo daugiau komentarų, tuo daugiau prikapsi juanių.
Kai kurie patyrę komentatoriai taip sau gali ne tik prisidurti prie atlyginimo, bet ir užsidirbti pragyvenimui. Geriausi, tokie kaip 26 metų anonimas, prieš porą metų davęs interviu britų žurnalui „New Statesman“, pripažįsta viską darą mechaniškai.
Suformuoti įgūdžiai leidžia imituoti emocijų pliūpsnį ir vaidinti skirtingus personažus – per valandą vienas žmogus, prisidengęs dešimčia skirtingų komentatorių vardų, skirtingu stiliumi parašo laviną skirtingų komentarų. Vieni atrodo kaip emocingi pasipiktinimai, kiti – ramūs, netgi argumentuoti dėstymai. Bet visi parašyti vieno žmogaus. Tai yra lyg menas, kurio pavydėtų net aktoriai.
„Jau nebeprisimenu visų savo slapyvardžių, kuriais pasirašinėjau. Tai buvo tiesiog darbas, iš kurio užsidirbau pragyvenimui. Kasdien gaudavau instrukcijas, kokias naujienas turėčiau sekti, apie ką rašyti. Gali bet kokį reiškinį nušviesti taip įvairiai, kad žmonės jau nebepatikės, jog toks iš viso vyksta“, – teigė buvęs komentatorius. Jis pripažino, kad 50 centų partijai itin padėjo valdžios deleguoti ekspertai iš įvairių informacinių bendrovių, viešųjų ryšių agentūrų.
Būtent dėl tokių „trolių“ veiklos rugsėjį Honkonge prasidėję protestai likusioje Kinijos dalyje tarsi neegzistavo. Suprantama, tylėjo ne tik oficiali žiniasklaida, bet ir socialiniai tinklai.
Pasaulis matė daugiatūkstantinius protestus Honkongo gatvėse, kur daugiausia studentai reikalavo leisti balsuoti demokratiniuose rinkimuose.
Bet kokia žinia apie Honkongo protestus Pekine, Šanchajuje ir kitose Kinijos dalyse kaipmat buvo blokuojama arba organizuotai iškraipoma. „Trolių“ armija šiame fronte veikė išsijuosusi – protestuotojai virto riaušininkais, ramybės drumstėjais, provokatoriais ir JAV agentais.
Vienintelės žinios iš protestų paralyžiuoto Honkongo, kurios pasiekdavo viešąją Kinijos erdvę, buvo apie nepatenkintus Honkongo darbininkus, kuriems trukdo „keli šimtai“ gatvėse besišlaistančių išpuikusių nežinia ko norinčių tipų. Jokių žodžių „protestas“ ar „demonstracija“, tiesiog „ramybės drumstimas“ ir dirbti norintys Honkongo darbo žmonės, kuriems paslaugiai padeda policija.
Aktyviai mokosi ir Rusija
Beje, jei pasaulyje yra šalis, kuri aktyviai mokosi iš Kinijos 50 centų partijos, tai ta šalis yra Rusija. Jos komentatoriai tokiu pat stiliumi kariauja internete savo komentarais okupuodami forumus, kitas diskusijų erdves.
Kinijos trolių armijai aptikti ir jos veikimo mechanizmams atskleisti prireikė bent 5 metų, o ištikimi Kremliaus šlovintojai kol kas tėra mitinis reiškinys arba interneto folkloro dalis.
„Business Insider“, „New Statesman“, AP, LR
