„Elementaru, mano mielasis Sakeri“, – užsidegdamas pypkę ištarė Šerinfordas Holmsas – genialusis privatus seklys, su savo bendražygiu daktaru Ormondu Sakeriu gyvenantis Londono pakraštyje, Aukštutinėje Beikerio gatvėje.
Tolimais 1886-aisiais būtent tokiais vardais tuomet dar niekam nežinomas pradedantis rašytojas Arthuras Conanas Doyle’is planavo pavadinti savo būsimus personažus.
Tačiau kai 1887-ųjų gruodį Londono leidykla „Ward Lock“ išspausdino pirmąjį A.C.Doyle’io romaną „Kraujo spalvos etiudas“, nei Šerinfordo, nei juolab daktaro Ormondo Sakerio nebeliko nė kvapo.
Ir ačiū Dievui. Mat literatūros pasaulį tuomet išvydo ir iki šiol jame karaliauja milijonams skaitytojų ir žiūrovų visame pasaulyje artimi herojai Šerlokas Holmsas ir jo ištikimas bičiulis daktaras Džonas Vatsonas.
Pirmajame romane A.C.Doyle’is galutinai apsisprendė ne tik dėl vardų, bet ir dėl tikslaus „konsultuojančiojo detektyvo“ adreso Londone: Beikerio gatvė 221B.
Nuo XIX a. pabaigos iki mūsų dienų šis adresas – beje, absoliučiai fiktyvus, nes tokio namo niekada nėra buvę, – išlieka vienas žinomiausių visoje planetoje.
„Iš gana mažos sėklelės išaugo monstriškai didelis vaisius“, – vieninteliame išlikusiame filmuotame interviu prisipažino britų rašytojas 1930-aisiais.
Tuomet jis jau buvo sukūręs 4 romanus ir 56 apsakymus apie Šerloką Holmsą ir daktarą Vatsoną. Šie kūriniai autoriui ne tik sukrovė milijonus svarų sterlingų, bet ir pelnė karališkojo riterio titulą.
Keli įkvėpimo šaltiniai
Itin retas interviu kartu su originaliais ankstyvaisiais A.C.Doyle’io rankraščiais ir juodraščiais bei šimtais kitų vertingų „šerlokiados“ relikvijų dabar eksponuojami Jungtinės Karalystės sostinės muziejuje.
Spalio viduryje išradingai suprojektuotoje erdvėje duris atvėrė didžiausia per pastaruosius 60 metų paroda, skirta genialiam visų laikų fiktyviam detektyvui.
Pavadinimui kuratoriai pasiskolino britų kino režisieriaus Orsono Welleso dar 1938-aisiais ištartą sparnuotąją frazę: „Šerlokas Holmsas – žmogus, kuris niekuomet negyveno, tačiau niekada nemirs.“
„A.C.Doyle’iui tebuvo 27 metai, kai jam šovė mintis sukurti naujoviško seklio personažą. Nuo paauglystės būsimasis rašytojas žavėjosi amerikiečių poetu Edgaru Allanu Poe, kuris bene pirmasis parašė šiuolaikinį detektyvą – „Žmogžudystę Morgo gatvėje“.
Ten seklys Ogiustas Diupenas demonstruoja stebėtinas analitines galias. Maža to, jis savo įžvalgas nuodugniai nupasakoja kompanionui. Tad paralelių tarp Diupeno ir Holmso apstu.
Ne mažiau įtakos oftalmologo išsilavinimą turinčiam A.C.Doyle’iui turėjo jo universiteto dėstytojas Edinburge – medicinos profesorius Josephas Bellas.
Jis galėdavo nustatyti paciento ligą ir gyvenimo istoriją šiam net nepravėrus burnos. O herojų pavardes rašytojas parinko iš savo bičiulių rato – jo kriketo komandoje buvo Holmsas, o tarp bičiulių gydytojų – Vatsonas“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo istorikas, pagrindinis parodos kuratorius Alexanderis Werneris.
Išgarsėjo ne iš karto
Dabar sunku įsivaizduoti, bet genialiojo seklio Holmso kelias į šlovę iš pat pradžių buvo gana duobėtas.
Pirmuosius trejus metus, nuo 1887 iki 1890-ųjų, A.C.Doyle'io kūrybiniai bandymai buvo pagirti kelių literatūros kritikų, bet jokio didesnio atgarsio tarp skaitančiosios publikos nesukėlė. Uždirbtas kuklus honoraras – vos 50 svarų sterlingų (kiek daugiau nei 8 tūkst. litų dabartiniu kursu).
Ir tik tuomet, kai Holmso nuotykius ėmė spausdinti populiarus Londono žurnalas „The Strand Magazine“, škotų rašytojas ir jo personažas tapo tikromis superžvaigždėmis.
„Apysaka „Skandalas Bohemijoje“, pasirodžiusi „The Strand Magazine“ 1890-ųjų gruodį ir 1891-ųjų sausį, sukėlė literatūrinės bombos efektą. Buvo išparduota net 350 tūkstančių to žurnalo egzempliorių.
Rašytojas nė nesvajojo, kad britų visuomenė taip susižavės jo šaltakraujišku personažu. Itin svarbu tai, kad žurnalo puslapius iliustravo talentingas dailininkas Sidney Pagetas.
Būtent jo graviūros pirmosios vizualiai perteikė skaitytojui Šerloko Holmso ir daktaro Vatsono išvaizdą bei dvasią.
Iš viso S.Pagetas yra sukūręs per 350 iliustracijų Holmso tema. Pradžioje A.C.Doyle’is lyg ir niurnėjo kiek kitaip įsivaizduojąs savo seklį ir jo kompanioną. Bet vėliau pats pripažino, kad S.Pageto sukurtas įvaizdis – neatskiriama „šerlokiados“ dalis.
„Mes iki šiol matome seklį būtent tokį, kokį jį prieš 125 metus nupiešė šis dailininkas: apsiaustas, medžiotojo kepuraitė, pypkė ir didinamasis stiklas.
A.C.Doyle’is, S.Pagetas ir „The Strand Magazine“ bendradarbiavo beveik penkiolika metų“, – sakė A.Werneris.
Sostinė – lyg atskiras veikėjas
Londono parodoje pirmąkart eksponuojamas aliejiniais dažais nutapytas impozantiškas sero A.C.Doyle’io portretas, dabar saugomas Šveicarijos Liusenso miesto Šerloko Holmso muziejuje. Šio paveikslo autorius – ne kas kitas, o S.Pagetas.
Nemaža dalis naujosios parodos skirta ypatingam ryšiui tarp Holmso ir milžiniško metropolio, kuriame jis gyvena, dirba ir sprendžia painiuosius žmogžudysčių rebusus.
„Londonas – anaiptol ne nebylus personažas A.C.Doyle’io romanuose. Jis yra gyvas organizmas su savo rūkais, smogu, garsais, tviskesiu ir skurdu. Holmso pasaulio centras, be jokių abejonių, yra jo būstinė Beikerio gatvėje 221B.
Tačiau jam su daktaru Vatsonu tenka nuolat skubėti tai į prašmatnius Vest Endo viešbučius ar Vaitholo ministerijas, tai į Ist Endo darbininkiškus lūšnynus.
Iš Londono traukinių stočių jie vyksta į provinciją.
Nuotykiai vyksta ir Temzės upės pakrantėse, ir net pačioje upėje. Todėl neatsitiktinai savo parodoje mes surinkome tapybos meistrų – Claude’o Monet, Jameso Whistlerio, Johno O’Connoro ir kitų darbus, kuriuose nėra jokios užuominos į patį seklį.
Tačiau jie parodo, koks XIX a. pabaigoje buvo tas penkių milijonų Londonas, galingiausios tuometės imperijos planetoje centras“, – „Lietuvos rytui“ sakė Pat Hardy, paveikslų, graviūrų ir spaudinių kuratorė.
Beje, kad ir kaip atrodytų neįtikėtina, A.C.Doyle’is ne itin gerai gaudėsi Londone. Mat šiame didmiestyje jis pats tegyveno vos metus.
„Rašytojas kur kas geriau pažinojo Edinburgą – miestą, kuriame užaugo ir baigė universitetą. Jis ilgokai gyveno Lankašyro ir Sasekso grafystėse bei užsienyje – Austrijoje.
Todėl yra rimto pagrindo manyti, kad savo personažus Londono gatvėmis autorius vedžiojo vis užmesdamas akį į naujausius miesto atlasus ir Londono pašto katalogą. XIX amžiaus pabaigoje tai buvo maždaug mūsų dabar turimos kompiuterinės programėlės „Google Maps“ ekvivalentas“, – užsiminė P.Hardy.
Prikėlė iš mirusiųjų
„Nemirtingasis Šerlokas Holmsas“, – taip pavadinta viena parodos salių, pasakojanti apie bergždžias paties A.C.Doyle’io pastangas atsikratyti Šerloko Holmso.
Tai padaryti rašytojas nuoširdžiai stengėsi jau nuo 1893-iųjų. Šešerius metus be poilsio rašęs apie seklį ir jo unikalų dedukcijos metodą A.C.Doyle’is nusprendė, kad jis, kaip plunksnos meistras, jau pribrendo rimtesniems iššūkiams literatūros dirvonuose.
Būtent todėl 1893-iųjų gruodį „The Strand Magazine“ vaizdžiai aprašė, kaip klastingasis profesorius Moriartis mirtinoje kovoje nugarma su Holmsu į Reichenbacho krioklio bedugnę Šveicarijos Alpėse.
Tokia mylimo detektyvo žūtis sukrėtė skaitančiąją visuomenę ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir JAV, Kanadoje, visoje žemyninėje Europoje.
„Rašytojas spyriojosi net 8 metus. Bet 1901-aisiais jo gynyba palūžo: Šerlokas Holmsas atgijo lyg Feniksas. Būtent šitaip atsirado A.C.Doyle’io šedevras: „Baskervilių šuo“.
O 1903-iaisiais rašytojas „Tuščiame name“ nuodugniai paaiškina, kaip būtent Holmsas išsigelbėjo iš pražūties Reichenbacho krioklyje.
Iki pat 1925-ųjų seklys sugeba išlikti gyvas. Tuomet garbingo amžiaus A.C.Doyle’is, matyt, numojo ranka ir pripažino pralaimėjimą: nužudyti Holmso neįmanoma“, – „Lietuvos rytui“ teigė istorikė, viena Londono muziejaus kuratorių Julia Hoffbrand.
Viena mįslė neįminta
Abejonių nelieka, kad XXI amžiuje savo nemirtingumą Šerlokas Holmsas irgi išsaugos. Joks išgalvotas seklys nebuvo tiek kartų vaizduojamas kine ir televizijoje – per 200 įvairiausių versijų daugiau nei 30 valstybių.
Vien šiuo metu Europoje ir JAV vienas po kito kuriami aukštos prabos serialai, tarsi magnetas pritraukiantys milijoninę žiūrovų auditoriją, – nuo modernaus britų BBC „Šerloko“ su Benedictu Cumberbatchu iki amerikiečių CBS „Elementaru“ su Jonny Lee Milleriu.
„Elementaru: pats A.C.Doyle’is sukūrė itin šiuolaikišką, naujovėms labai imlų Holmso personažą. Todėl jis tiesiog idealus bet kokiai moderniai adaptacijai.
Be to, jis yra absoliučiai tarptautinis personažas. Kaip kitaip paaiškinti tą faktą, kad paminklai Šerlokui Holmsui stovi ne tik Londone ir Edinburge, bet ir Šveicarijoje, net Japonijoje?
Gana rimtoje apklausoje įvairių valstybių žmonės Holmsą išrinko trečiu pagal žinomumą XIX amžiaus britu.
Kas jį aplenkė? Tik karalienė Viktorija ir Charlesas Darwinas.
Tad ar verta diskutuoti, kad šis seklys milijonams pasaulio žmonių yra ne tik amžinas, bet ir tikras?“ – su šypsena reziumavo J.Hoffbrand.
Beje, parodą organizavę britų istorikai ir Britų kino institutas (BFI) kviečia pasaulio publiką tapti tikrų tikriausiais detektyvais: siekiama surasti pirmojo ilgojo metražo filmo apie Šerloką Holmsą pėdsakus.
Žinoma tik tiek, kad 1914-ųjų rudenį Londono kino teatruose buvo rodomas režisieriaus George’o Pearsono filmas „Kraujo spalvos etiudas“ („A Study in Scarlet“), kuriame seklio vaidmenį atliko Jamesas Braningtonas. Bet maždaug apie XX a. ketvirtąjį dešimtmetį šio filmo juosta dingo kaip į vandenį. Tikimasi, kad per socialinius tinklus surengta pasaulinė paieškos kampanija „FindSherlock“ gali sugrąžinti šį prapuolusį „šerlokiados“ deimantą.
Paroda „Šerlokas Holmsas: žmogus, kuris niekuomet negyveno, tačiau niekada nemirs“ Londono muziejuje veiks iki kitų metų balandžio 12-osios.
