Sirijoje viena po kitos įvykdytos įkaitais paimtų Vakarų šalių žurnalistų ir pagalbos darbuotojų egzekucijos pašiurpino pasaulį.
Iš pradžių jie išblyškusiu veidu būdavo verčiami pasirodyti prieš kameras, perskaityti Vakarų šalių vyriausybes bei jų vykdomą politiką smerkiančius pranešimus.
O tada nutrūkdavo ir vaizdas, ir įkaitų gyvybė – ilgą peilį išsitraukęs teroristas rėždavo rodydamas į kamerą: „Tai jūsų, Vakarų šalių, kaltė.“
Vienas paskutinių momentų – gargaliuojantis žmogus, kuriam pjaunama galva. Vėliau ji rodoma jau nurėžta ir padėta nužudytajam tarp kojų.
Teroristai perša mintį, kad tokio susidorojimo moralas paprastas: ne tik geopolitinių tikslų siekimas – nutraukti Vakarų šalių aviacijos antskrydžius prieš teroristus, bet ir paprastesnis, pragmatiškesnis – norite išsaugoti įkaitų gyvybę? Tuomet mokėkite išpirkas.
Būtent tada filmuose ir realybėje nesyk girdėtą arogantišką pareiškimą „mes nesiderame su teroristais“ apipina abejonės.
Ar išties išpirkų mokėjimas gali išsaugoti gyvybę, o gal priešingai – tik skatina daugiau pagrobimų ir toliau finansuoja kruviną konfliktą?
Paskelbė, kad tuoj mirs
2009 m. gegužę stovykloje Sacharos dykumoje grupė islamistų rengėsi nužudyti savo įkaitą. Suplanuoto nužudymo rytą britas Edwinas Dyeris buvo ištemptas iš savo palapinės ir išgirdo, kad netrukus jis mirs.
„Islamas mums sako neturėti ryšių su bedieviais, todėl įkaitas bus nužudytas Dievo vardu“, – tada šaukė kovotojas ir netrukus nupjovė vyrui galvą.
Jų auka tapęs britas E.Dyeris prieš tris mėnesius buvo pagrobtas su dar trimis Europos turistais. Tarp pagrobtųjų buvo šveicarai sutuoktiniai Gabriella Barco ir Werneris Greineriai bei 76 metų Marianne Petzold iš Vokietijos.
Jie visi tąsyk dalyvavo Malio ir Nigerio pasienyje vykusiame tuaregų tautos liaudies muzikos festivalyje.
Nors visi šie žmonės pateko į tų pačių fanatikų rankas, visų likimas buvo skirtingas.
Vienintelis E.Dyeris iš islamistų stovyklos neištrūko gyvas, visi kiti buvo paleisti, nes, kaip manoma, jų valstybės sumokėjo išpirkas.
Nenorėjo lengvai pasiduoti
Vokietė M.Petzold prisimena, kaip viskas prasidėjo: ji išgirdo šūvius ir pamatė du sunkvežimius, artėjančius prie jų konvojaus. Iš jų išlipę tuaregų vyrai prancūzų kalba ėmė šaukti, kad visi gultų ant žemės.
„Aš išlipau lėtai, nes nenorėjau lengvai pasiduoti“, – pasakoja vyresnio amžiaus moteris.
M.Petzold gulėjo smėlyje, kol vyrai jai įsakė lipti į ginklų ir šaudmenų prikrautą sunkvežimį. Moteriai nepanorus paklusti, vienas vyrų ją stumtelėjo taip smarkiai, kad ji parkrito ir susilaužė ranką.
M.Petzold buvo pametusi akinius, iš jos ir kitų pagrobtųjų buvo atimti papuošalai, laikrodžiai ir švarkai. Visiems buvo įsakyta persivilkti žydrais tuaregų moterų drabužiais.
Perdavė į islamistų rankas
Įkaitus pagrobėjai visą dieną vežė per dykumas. Netrukus jie buvo perduoti į kitas rankas. Taip kai kurie tuaregai – vis dar po dykumas klajojančios gentys – elgiasi dažnai: grobia žmones, juos parduoda kaip daiktus ir daugiau nebesirūpina jų likimu.
„Dabar jūs esate „Al Qaeda“ kaliniai“, – tada pagrobtiems turistams pranešė tuaregai ir pardavė juos islamistų kovotojams.
Naujieji jų pagrobėjai tiksliai žinojo, kas yra kiekvienas iš įkaitų, jie iš anksto buvo užsisakę aukas lyg siuntinį.
Islamistai kelias dienas vežė grupę tolyn, kol galiausiai sustojo nedideliame slėnyje kalnų papėdėje.
Įkaitai buvo suguldyti ant antklodžių dviejų medžių pavėsyje, kur juos pasitiko vienas pagrindinių „Al Qaeda“ vadų regione.
Kiekvienas pagrobtasis buvo nufotografuotas ir turėjo įrašyti garso įrašą, kuriame perdavė islamistų padiktuotą žinutę: „Mes prašome savo valdžios mus nedelsiant išlaisvinti.“
Sumokėtos išpirkos nepripažino
Tomis dienomis, kai M.Petzold buvo pagrobta, Vokietijos valdžios atstovai jos šeimai sakė, kad su pagrobėjais buvo atrasti „susisiekimo kanalai“.
Kas vyko iš tiesų, lieka neaišku. Saugumo ekspertai mano, kad už M.Petzold buvo sumokėta išpirka, nors valdžia oficialiai to niekada nepatvirtino.
Moteris ir šveicarė G.B.Greiner buvo paleistos pirmiausia. O pastarosios vyras buvo išlaisvintas tik po dviejų mėnesių.
Nėra jokių įrodymų, kad už vokietę M.Petzold buvo sumokėta. Tačiau yra oficialūs dokumentai, liudijantys, kad Šveicarija už savo piliečių sutuoktinių porą teroristams pervedė pinigų.
Tiesa, pati Šveicarija šį faktą viešai neigė ir tikino, kad G.B. ir W.Greineriai buvo paleisti be išpirkos ir netgi be derybų.
Vis dėlto Šveicarijos parlamento Finansų komiteto dokumentai rodo priešingai. Juose užfiksuotas 3 mln. Šveicarijos frankų pervedimas, susijęs su dviejų Šveicarijos piliečių išlaisvinimu.
Dokumente taip pat lakoniškai įvardyta, kad mokėjimas yra skirtas „diplomatinei ir konsulinei apsaugai“.
Informaciją apie išpirkas slepia
Tai yra pirmas ir vienintelis oficialus išpirkos sumokėjimo pripažinimas. Šalių valdžia paprastai tokius dalykus slepia.
Ne tik todėl, jog toks faktas gėdingas, bet ir todėl, kad išpirkų mokėjimas „Al Qaeda“ ir jos bendrininkams yra šiurkštus 1904osios Jungtinių Tautų rezoliucijos pažeidimas. Be to, mėgstama teigti, kad kiekviena sumokėta išpirka gal ir gali išgelbėti gyvybę, bet ji tampa paskata kitiems teroristų mėginimams.
Būtent todėl JAV ir Jungtinė Karalystė išpirkų nemokėjimo politikos laikosi labai griežtai.
Amerikiečiai ir britai, kai tik gali, labiau linkę remtis jėga – surengia karines įkaitų vadavimo operacijas. Per pastaruosius kelerius metus Vakarų šalių pajėgos surengė ne vieną sėkmingą įkaitų vadavimo operaciją.
Bet pastarosios būna ypač pavojingos. Pavyzdžiui, pernai Prancūzijos specialiosios pajėgos pamėgino išlaisvinti savo žvalgybininką, kuris buvo atsidūręs Somalio teroristų nelaisvėje.
Reidas pasibaigė tragiškai – du elitiniai prancūzų kariai žuvo, iš jų lavonų išsityčiota, o įkaitas buvo nužudytas.
Tačiau, nepaisydamos tokios rizikos, didžiosios valstybės vis tiek stengiasi verčiau vaduoti įkaitus, nei mokėti už juos išpirkas. Praėjusį mėnesį britų premjeras Davidas Cameronas dar kartą pabrėžė tokią poziciją kalbėdamas apie „Islamo valstybės“ pagrobtą britų įkaitą.
„Mes nemokėsime išpirkų teroristams, kurie grobia mūsų piliečius, – kalbėjo ministras. – Žinau, kad pagrobtųjų šeimoms yra sunku.
Tačiau aš supratau, kad ši teroristų organizacija uždirbo dešimtis milijonų dolerių vien iš šių išpirkų. Jie leidžia juos savo ginkluotei, naujiems pagrobimams ir teroro išpuoliams.“
Nužudė negavę milijonų
Tokia itin griežta britų politika, kaip manoma, nulėmė tragišką E.Dyerio likimą 2009 m.
Iš pradžių pagrobėjai reikalavo, kad Jungtinės Karalystės valdžia jiems sumokėtų apie 10 mln. svarų (27 mln. litų), tačiau britai tai padaryti atsisakė. Vėliau pagrobėjai kainą nuleido iki 6 mln. svarų (15,5 mln. litų), bet ir tai nepadėjo išpešti pinigų.
Teroristų grupė tuomet pareikalavo, kad mainais būtų paleistas Jungtinėje Karalystėje įkalintas radikalių musulmonų dvasininkas Abu Qatada – antraip jie pagrasino E.Dyerį nužudyti. Ir vėl britai nekreipė dėmesio.
Negavę naudos iš britų kovotojai nusprendė E.Dyerį nužudyti. Jie tai padarė praėjus mėnesiui po to, kai buvo paleistos M.Petzold ir G.B.Greiner.
Egzekucijos metu E.Dyerio rankos buvo surištos, jis šaukė. Į jį buvo paleistos dvi kulkos, o vėliau nupjauta galva.
„Edwinas nenusipelnė būti nužudytas. Jis paprasčiausiai buvo ne tos tautybės. Jei jis būtų buvęs vokietis, prancūzas ar bet kas kitas, jis būtų gyvenęs, – kalbėjo nužudyto brito jaunesnis brolis Hansas Dyeris. – Viskas taip pasibaigė dėl pinigų.“
Ieškodavo „pelningų“ aukų
M.Petzold ir Greinerių pora – ne vieninteliai įkaitai, už kurių paleidimą, kaip manoma, buvo sumokėtos išpirkos. Nuo 2003 m. Sacharoje buvo pagrobti bent 68 žmonės iš Vakarų valstybių. Tarp jų buvo turistų, žurnalistų ir pagalbos darbuotojų.
Pasak saugumo konsultantų, užsienio vyriausybių ir žmogaus teisių grupių, daugiau negu pusė pagrobimų buvo įvykdyti vien nuo 2008 iki 2012 metų.
Pagal jų surinktus duomenis, išpirkoms tuo laikotarpiu buvo išleista bent 30 mln. dolerių (77,6 mln. litų), o už vakariečio galvą pagrobėjai prašydavo vidutiniškai 2 mln. dolerių (5 mln. litų).
Beje, panašią statistiką turi ir teroristai.
Daugiausia buvo grobiami piliečiai iš tų šalių, kurios, kaip manoma, anksčiau už savo piliečius mokėjo išpirkas.
Daugiausia buvo pagrobta prancūzų ir, kaip žinoma, beveik visi iš jų buvo paleisti. Amerikiečiai ir britai pagrobėjus domino mažiausiai.
Viduriniuosiuose Rytuose įkaito galva, regis, vertinta didesne pinigų suma nei Afrikoje.
„Islamo valstybės“ kovotojai iš pradžių už JAV žurnalisto Jameso Foley galvą paprašė 94,8 mln. dolerių (258 mln. litų).
Tačiau jo artimieji manė, kad islamistai pasitenkins ir kur kas mažesne suma – 5 mln. dolerių (12 mln. litų).
„Mes netikėjome, kad 100 mln. yra galutinis pasiūlymas, ir nemanėme, jog jie nuskriaus Jamesą, nes jis jiems buvo vertingas. Deja, taip neįvyko“, – apgailestaudamas sako Philipas Balboni, naujienų agentūros „Global Post“, kuriai dirbo teroristų galiausiai nukirsdintas J.Foley, vadovas.
Perduoda pinigus netiesiogiai
Dauguma Europos vyriausybių tvirtina, kad išpirkų nemoka, tačiau, kaip teigia buvusi JAV ambasadorė Malyje Vicki Huddleston, jos vis tiek randa būdą, kaip pagrobėjams netiesiogiai perduoti pinigus.
„Jie sumoka pinigus. Tada valdžia sako: „Mes nemokėjome pinigų.“ Tuomet ar šeima sumokėjo pinigus? Gal draugai? Ar pinigai buvo paimti iš Malio pagalbos sąskaitų, kad Malio valdžia sumokėtų išpirkas, o tuomet jai būtų kompensuota?“ – svarsto diplomatė.
Moteris teigia, kad tai, kaip pinigai pasiekia pagrobėjus, visuomet kruopščiai slepiama. Tačiau ji tikra, kad įkaitai niekada nėra paleidžiami šiaip sau. Tai padaroma tik tuo atveju, jei pagrobėjai gauna pinigų ar turi kokios nors naudos.
Viena vertus, išpirkos gali išgelbėti pagrobto žmogaus gyvybę. Vis dėlto mokant pinigus teroristams į pavojų įstumiami kiti žmonės. Teroristai ima medžioti tų šalių žmones, iš kurių tikisi gauti finansinės naudos.
„Teroristams sumokamos išpirkos pakenkia deryboms dėl kitų įkaitų, – teigia Atlanto tarybos centro Afrikoje direktorius Peteris Phamas. – Vyriausybės elgiasi neatsakingai. Išpirkų mokėjimas sukūrė moralinę dilemą ir paskatino teroristus medžioti tų šalių piliečius.“
