Ukrainiečiai iliuzijų nebeturi. Dauguma jau žino, kas yra frontas, kaip atrodo jo pragarą iškentę žmonės. Beveik prieš metus prasidėjus taikiems protestams Kijeve nedaug kas galėjo pamanyti, kad viskas gali baigtis tikru kariniu konfliktu. Bet jis vyksta iki šiol ir vargina šalį. Nepaisant nuovargio, skaudžių nuostolių, atmosfera Ukrainoje vis dar įkaitusi.
Pasklido kalbos apie nesugebėjimą, baimę kariauti, mat Kijeve jau būta protestų prieš karą, kuriuose dalyvavo ir kariai reikalaudami demobilizacijos.
Šie reikalavimai sulaukė daug priekaištų. Esą kaip galima nekovoti už savo tėvynę? Skystablauzdžiai.
Tačiau vien tokią žinią apie karių norą nekariauti išgirdę besipiktinantieji nesigilina į tikrąją problemą.
Ne visi turi laiko ir noro išsiaiškinti, kas iš tiesų vyksta fronte ir kodėl kariams trūko kantrybė. Kaltinti lengva, bet ar išties viskas taip, kaip rodoma? Savo akimis padėtimi priešakinėse fronto linijose domėjosi „Lietuvos ryto“ fotografas.
Simbolis – sugriautas kaimas
Mažas Piskų miestelis keliolika kilometrų nuo Donecko centro dabar yra tapęs viena iš pagrindinių Rytų Ukrainoje vykstančio karo pasipriešinimo vietų. Vos kilometras nuo šio miestelio stovi bene garsiausias šiuo metu Ukrainos kovos simbolis – Donecko oro uostas.
Būtent Piskuose esantys kariai padeda oro uosto gynėjams separatistus apšaudydami artilerija. Iš šios gyvenvietės tiekiama ir visa medicinos pagalba sužeistiesiems.
Čia įsikūrę ir pagrindiniai kariniai atramos punktai.
Šioje vietoje kaunasi ir savo šalį gina reguliariosios kariuomenės bei prieš metus išgarsėjusio judėjimo „Dešinysis sektorius“ („Pravyj sektor“) savanorių bataliono kariai.
Nors jie ir Ukrainos armijos kariškiai kovoja išvien, jų gyvenimo sąlygos ir darbo principai skiriasi iš esmės.
Radikalai, bet patikimi
Ne paslaptis, kad „Dešinysis sektorius“ ir iš jo narių suformuotas savanorių batalionas vertinamas nevienareikšmiškai. Užsienio ir kai kurie šalies ekspertai teigia, kad šis radikalus judėjimas savo veiksmais padeda Rusijos propagandos mašinai skelbti apie Ukrainos fašistus.
Jau kiek kartų skelbta apie neva fašistuojančius „Dešiniojo sektoriaus“ kovotojus, kuriuos Kremliaus propaganda maišo su žemėmis, vadina siaubūnais, žudikais. Judėjimo įkūrėjo Dmytro Jarošo vizitinė kortelė, neva rasta nusikaltimų vietoje, jau tapo interneto tautosaka.
Įvyko šiurpus nusikaltimas? Ieškokite D.Jarošo vizitinės. Tokie įtarimai kai kuriems ukrainiečiams gal ir skamba absurdiškai ar juokingai, bet Rusijos sukurtas baubas kenkia pačiai Ukrainai ir jos įvaizdžiui.
Išties, pabendravus su šio judėjimo nariais nekyla abejonių dėl jų radikalumo. Neretai jų nuomonės išsiskiria netgi kalbant tarpusavyje, jų kraštutiniškumu tikrai negali abejoti.
Štai vienas jų siūlo sušaudyti visus, kurie įtariami korupcija. Kitas teigia, kad iš pensininkų turi būti atimta teisė balsuoti.
Trečias sako, jog Ukrainai dabar būtinas autoritarinis valdymas – tvirta ranka, kitaip šalis pasmerkta žlugti.
Skirtingai nei mūšiuose stipriai nukraujavusios reguliariosios kariuomenės daliniai, šie žmonės iš esmės nepaklūsta oficialiai valdžiai ar karinei vadovybei. Tik kai kuriuos savo karinius veiksmus jie koordinuoja su keletu aukšto rango kariškių.
Jų ginklai nelegalūs. Jie nepaklūsta įstatymams. Bet juos gerbia kariai. Vien jau už tai, kad jie eina į pirmąsias fronto linijas.
Savanoriai rūpinasi ir poilsiu
Jie kovoja petys petin su specialiųjų dalinių kariais. Gelbėja sužeistuosius ir juos evakuoja.
Jie aprūpinti vos ne geriausiai tarp kariaujančių dalinių. Jie važinėja visureigiais, turi ginklus, šiltus rūbus, taktines liemenes, balistinius akinius, gerus šalmus, naktinio stebėjimo prietaisus ir visišką veikimo laisvę.
Tai yra viską, ko neretai trūksta reguliariosioms pajėgoms, kurių kariai dažnai atrodo aprūpinti taip lyg iš praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio.
Be to, „Dešiniojo sektoriaus“ nariai taiko karuose nesyk pasiteisinusią ir tiesiog būtiną taisyklę – karys negali grumtis be paliovos. Po tokio fizinio ir psichologinio krūvio jis turi ilsėtis.
Todėl karių ir medikų rotacija vyksta kas 4–5 dienas.
Daugiausia fronte jie užsibūna savaitę. Tiek laiko žmogus dar gali išlaikyti sveiką protą ir išsaugoti savisaugos instinktus. Pabuvus ilgiau per daug atsipalaiduojama. Tada kariai ir medikai nebevilki liemenių, būna be šalmų.
Kartu didėja tikimybė, kad žūsi arba priimsi per daug rizikingus sprendimus ir į pavojų įstumsi draugus.
Po budėjimo kovos zonoje jie ilsisi užnugario bazėje. Ten atgauna jėgas, mokosi taktikos, šaudymo. Neretai išvažiuoja į Kijevą pas artimuosius ar tiesiog sutvarkyti savo reikalų.
Kiborgai niekur nesitraukia
O fronte esančių kariškių gyvenimas skiriasi iš esmės.
Visi „Lietuvos ryto“ kalbinti kariai skundėsi gyvenimo sąlygomis. Ir tai nenuostabu.
Štai vienas kariškis sako, kad jis fronte gyvena penktą mėnesį. Per tą laiką nė karto nebuvo išvykęs ir nežinia, kiek jis čia dar liks. Jis su ginklo broliais gina ne tik Piskų pozicijas, bet ir Donecko oro uostą.
Ukrainiečių kariai, kuriems pavyko išlaikyti šį strategiškai svarbų objektą, jau praminti kiborgais. Pastarasis žodis yra „kibernetinis organizmas“ trumpinys, reiškiantis organizmą, kurio natūralios biologinės galimybės papildytos nebiologiniais organais, panaudojančiais techninės kibernetikos galimybes. Skamba kaip iš mokslinės fantastikos kūrinių, tačiau separatistai tiesiog nerado kitų žodžių nesitraukiantiems Donecko oro uosto gynėjams apibūdinti.
„Lietuvos rytas“ pasikalbėjo su vienu tokių kiborgų, dalyvavusių mūšiuose ginant Donecko oro uostą. Dalį jo iki šiol kontroliuoja ukrainiečių kariai, o kitą – kiborgus išstumti siekiantys separatistai. Pastarieji naudoja granatsvaidžius, artileriją, tankus.
Bet kiborgai nesitraukia – atmuša vieną ataką po kitos.
Paklaustas, kaip būtų galima jį pristatyti, vienas karys šypsojosi: „Sakykite tiesiog vienas... – Ir po nedidelės pauzės pridūrė: – Tankistas.“
Pusmetį – be galimybių išvykti
Susitikimas vyko viename postų, įkurtame sugriautame pastate, kuriame budi ir ilsisi kariai. Pamatę filmavimo kamerą, kariai iš karto klausė, kas ir kodėl filmuoja, ir tik vienas iš kelių poste buvusių vyrų sutiko pasikalbėti.
Paklaustas, ar seniai yra Donecke, vyras atsakė, kad nuo birželio pabaigos, o paprašytas patikslinti, ar per tą laiką jam nors kartą teko išvykti į Kijevą ar pailsėti, karys iš pradžių nesuprato klausimo. Tačiau patikslinus, ar buvo nors kartą pakeistas tarnybos draugų ir išleistas pailsėti, pašnekovas pateikia labai konkretų atsakymą: „Žinoma, kad ne.“
Netrukus pašnekovas priduria – jis ir jo kolegos yra pašauktiniai – ne nuolatinės tarnybos, o mobilizuotųjų pajėgų kariai. Žvilgtelėjęs į šalia vakarieniaujantį bendražygį juokauja: „Turime čia tokią ne visai vykusią sutartį.“
Tuojau pat surimtėjęs karys ramiu balsu paaiškino, kad vietoje, kurioje jie įsikūrę, yra tik kariškiai, o štai medikų ar kito personalo nuolat nebūna, jis atvyksta tik esant reikalui.
Į klausimą, kokią misiją atlieka, karys atsakė eilėmis, jog „prie savo teisingos širdies jis laikantis oro uosto raktus“ ir beda pirštu į draugą: „Taip, Vadimai? Pas jį ir yra raktų saugykla. Taip jau išėjo...“
Ar jų misija – saugoti oro uostą? Karys atsako klausimu: „O jūs oro uoste ar buvote? Ne? Na, ten dabar patekti galima tiktai per mus.“
Savęs didvyriais nelaiko
Apie tai, ar būtent šio dalinio kariai dėl sugebėjimo atlaikyti itin nuožmų oro uosto puolimą praminti kiborgais (antžmogiais. – Red.), karys kalba nenoriai.
Kiborgais vadinama 93-ioji brigada, specialiosios pajėgos ir dalis „Dešiniojo sektoriaus“ kovotojų, kurie oro uoste išbuvo iki rugsėjo pabaigos. Visi kiti – jaunieji kiborgai, dabar atvykstantys į oro uostą.
„Palyginti su tuo, kas dėjosi anksčiau, dabar čia tikros atostogos. Pastarąsias tris savaites net rimtų mūšių nebuvo, dabar tiesiog madinga vadintis oro uosto kiborgu ir taip darytis reklamą.
Vaikinai, kurie buvo čia anksčiau, tikrai nelaikė savęs herojais“, – kalbėjo karys.
Pasak jo, vadinti didvyriais tuos, kurie šiuo metu saugo oro uostą, nekorektiška vien dėl to, kad jų negalima lyginti su iki rugsėjo 20-osios toje teritorijoje buvusias kariais, kurie buvo stipriai sužeisti, praliejo kraują ir žuvo mūšiuose.
Kaip pavyko išlaikyti oro uostą?
Kaip jiems pavyksta taip ilgai išsilaikyti? Juk prieš juos metamos didelės pajėgos.
„Viskas labai paprasta. Pirma, sakoma, kad mūsų nėra kuo pakeisti, antra – už šį oro uostą kovėsi mūsų vaikinai.
Mes visi puikiai supratome įsakymą ir kas nutiks, jei oro uosto nepavyks išlaikyti. Tai komandinis darbas ir oro uostas iki šiol mūsų“, – kalbėjo karys.
Jis sakė, jog dabar ginti oro uosto atvyko daugiau karių, tad padėtis neabejotinai palengvėjo ir kariams atsirado laiko pailsėti.
„Dabar lengviau, o iki šiol palaikė tik vidinis nusiteikimas. Negi viską mesi ir išvažiuosi? O kas toliau? Kas liks kovoti? Visi čia labai tikisi vieną dieną sulaukti rotacijos (galimybės išvykti. – Red.), bet būsime čia tol, kol kas nors atvyks mūsų pakeisti“, – sakė pašnekovas.
Egzistuoja tunelių sistema
Žiniasklaidoje buvo šmėstelėjusi informacija, kad kovotojai naudojasi puikiai išplėtota tunelių sistema, tačiau iki šiol tokia sistema nėra patvirtinta.
„Tokia sistema yra. Su šachtomis, vėdinimo sistemomis, vandentiekiu ir kanalizacija. Kas ja naudojasi, neklauskite. Mūsiškiai ten lankėsi tik žvalgybos tikslais.
Kiekvienas turi vykdyti savo užduotį“, – pasakojo karys, o paklaustas apie tarnybos šiame poste laikotarpį pripažino per pusę metų netekęs dviejų draugų – jie žuvo tarnybos metu.
Baisios gyvenimo sąlygos
Nemažai kritikos pašnekovas pažėrė armijos vadams, kurie esą patys nebūdami mūšio lauke nežino, kokios bėdos kamuoja eilinius karius.
„Žinoma, mūsų armijos generolai siekia gerai apsirūpinti. Pavyzdžiui, aš čia nemačiau nė vieno generolo, generalinio štabo pulkininkas buvo atvykęs du kartus.
Jis – vienintelis žmogus, kuris čia buvo, o likusi komanda netgi nosies neparodė“, – teigė oro uosto gynėjas.
Kalbėdamas apie tai, kokių nepriteklių kamuojama Ukrainos kariuomenė, karys buvo atviras. Net už aprūpinimą šiltais drabužiais reikia dėkoti savanoriams.
„Viskas, ką vilki vaikinai, yra savanorių parama, nėra nieko, ką būtų davusi pati armija. Mūsų neaprūpina normaliu maistu ir net vandeniu.
Automobilis, kuris mums gabena vandenį, atvyksta kartą per tris dienas. Kartą be vandens teko praleisti savaitę, prausėmės mineraliniu vandeniu. Žinoma, tai nieko blogo, bet juk jis ne tam skirtas. Ir, žinoma, svarbūs finansiniai dalykai – pagalba žuvusiųjų šeimoms“, – aiškino kiborgas.
„Lietuvos ryto“ kalbinto kario ir jo draugų gyvenimo sąlygos, švelniai tariant, nekokios. Būstas ir kareivinės – apgriuvusių fermų kompleksas. Jie miega ant lovų, kurias atsinešė iš išplėštų vietinių gyventojų būstų. Tai įprasta tokiuose purvinuose ir negailestinguose karuose.
Valgį jie ruošia ant paskubomis numestų lentų. Jų miegamųjų sienos – iš smėlio maišų. Dienos racionas – pora dėžučių konservų ir sudžiūvę sausainiai.
Beveik kasdien po vieną ar kelis žūstantys draugai ir daugybė jiems nesuvokiamų karinės vadovybės sprendimų karius demoralizuoja. Ir galima tik stebėtis, kad mėnesių mėnesius gyvendami apgailėtinomis sąlygomis jie dar turi noro kovoti ir tai daro visai neprastai.
Kariai fermos vartus užkrovė vietoje surinktomis traktorių padangomis. Tai nors kiek apsaugo nuo šalia krintančių artilerijos sviedinių skeveldrų. Durų čia seniai nėra. Jas atstoja kelios antklodės. Šilumos nesuteikia, bet nuo skersvėjo apsaugo.
Šaudo snaiperiai ir artilerija
Kaip atrodo įprasta diena Piskų miestelyje? Taip, kad žodis „paliaubos“ tebūtų nevykęs pokštas. Kas keletą valandų karių pozicijas apšaudo minosvaidžiai. Apšaudymas ypač suaktyvėja vakare ir naktį. Tuomet „separai“ (taip separatistų kovotojus anoje pusėje vadina ukrainiečiai, kuriuos savo ruožtu separatistai paniekinamai vadina „ukropais“) gali arčiau prieiti prie ukrainiečių pozicijų.
Kartkartėmis girdėti raketinių salvių „Grad“ lietus. Jos baisesnės. Jų negirdėti skrendant. Jeigu išgirdai sprogimą, vadinasi, esi gyvas. Rytų Ukrainoje vien per pastarąjį mėnesį šių salvių taip ir neišgirdo dešimtys civilių – juos užmušė krintančios 2,8 metro ilgio raketos, kurių kovinėse galvutėse – maždaug 20 kg sprogmenų. Vienos sistemos salvė – 40 tokių raketų, kurios gali aprėpti itin didelį plotą. Vyrai slepiasi apkasuose, rūsiuose ar tiesiog griūva ant žemės.
Kartkartėmis separatistai beprotišku greičiu pralekia per priešų pozicijas ir ukrainiečius nesitaikydami apšaudo granatsvaidžiais.
Dienomis atsikvėpti irgi sunku. Tolumoje boluoja keletas bokštų ir aukštumų. Jose kartais atsiranda ir dingsta snaiperiai. Dirba nedažnai ir šaudo nelabai taikliai, bet baimės važiuojant per jų apžvalgos zoną užtenka.
Tankai stovi, bet nepadeda
Ukrainiečių karius ypač siutina jiems sunkiai suvokiamas reiškinys. Keli kilometrai nuo jų priešakinių pozicijų stovi tankai, sunkioji artilerija, šarvuočiai, specialiųjų pajėgų padaliniai ir tiesiog laukia. Ko? Neaišku ko.
Fronto pozicijose kariaujantys vyrai vos ne vos laiko priešakinius įtvirtinimus, o dešimtis kartų gausesnės pajėgos stovi ir nieko nedaro. Nėra įsakymo.
Niekas jiems neaiškina, kas vyksta. Niekas nesako, kada juos pakeis kita pamaina ir jie galės bent palįsti po dušu ir ramiai išsimiegoti nors kelias naktis. Vyrai atbunka, bet kariauja toliau.
Pamatęs ir pajutęs tai supranti, kad karių protestai – ne dėl drebančių kinkų ir baimės mirti. Mirti jie nebijo jau seniai. Kareiviai tiesiog nori žmoniškumo ir kad su jai elgtųsi taip, kaip privalo elgtis valstybė su jos laisvę ginančiais žmonėmis.
Nepaskelbtas karas, kuris tarsi ir yra toli, bet iš tikrųjų – vos kelios valandos skrydžio nuo Vilniaus. Iš taikos – į mėsmalę, kurios simboliu tapo Donecko oro uostas. Prieš metus žvilgėjęs dabar virto griuvėsiais. Netoliese lankėsi „Lietuvos ryto“ fotografas.
