Tik fojė keletas kariškai apsirengusių žmonių šoviniais pildo kalašnikovų apkabas ir tikrina kiekvieną taktinės liemenės kišenę. Šalia guli keliolika kilogramų sveriančios neperšaunamos liemenės ir šalmai. Jos – savanorių karo medikų. Jie važiuoja pakeisti fronto bazėje dirbančių kolegų.
Fronte dirba radikalūs savanoriai
Ukrainos judėjimas „Dešinysis sektorius“ vertinamas prieštaringai. Jie neslepia savo radikalumo. Šie radikalai buvo vienas iš pagrindinių Maidano simbolių ir kartu jo varomoji jėga. Manoma, kad jų gretose yra nuo penkių iki dešimties tūkstančių ukrainiečių. Tačiau Ukrainos Aukščiausiosios Rados rinkimuose „Dešinysis sektorius“ gavo vos vieną vietą. O tai labai mažai 423 deputatus turinčiame parlamente.
Politikoje šiems radikalams sekasi sunkiai, tačiau viename iš fronto smaigalių – šalia separatistų kontroliuojamo Donecko – jie eina ranka rankon su Ukrainos kariais, o vietomis juos net ir pranoksta. Viena iš šių sričių – karo medicina.
Piskų miestelis ir Donecko oro uostas kurį laiką yra tapęs vienu iš Ukrainos karo simbolių. Šioje vietoje net paliaubų metu netyla artilerijos griausmas. Pasaulis šiek tiek primiršo mūšius dėl Donecko oro uosto, tačiau sužeistuosius iš šių priešakinių linijų medikai gabena kone kasdien.
Milžinišku greičiu per apšaudymo zoną
Netrukus atviras visureigis ir maskuojamosios spalvos mikroautobusas pajuda į frontą. Ant jų boluoja dvi ištisinės baltos linijos. Tai „Dešiniojo sektoriaus“ kovotojų atpažinimo ženklas. Kad artėjant prie patikros postų dideliu greičiu nepradėtų į juos šaudyti kolegos.
Pirmosios kelios dešimtys kilometrų pralekia snaudžiant. Automobilių niekas netikrina. Visi pažįsta. Pravažiavę keletą patikros postų stabtelėjame tuščiame kelyje šalia autobusų stotelės.
„Rengiamės liemenes. Nuo čia prasideda apšaudymo zona“, – pasigirsta komanda. Susėdę atgal į visureigį jaučiamės kaip karste. Išsitekti trise su šarvuotomis liemenėmis ant užpakalinės sėdynės nėra lengva. Net pasisukti sunku.
Mūsų visureigį vairuoja Dešimtinė. Tai šio dvidešimtmečio vaikinuko šaukinys. „Dešiniajame sektoriuje“ fronte visi turi tokius. Dažnai jie net nežino savo kolegų tikrųjų vardų ar juolab pavardžių. Šaukiniai reikalingi saugumo sumetimais. Kad patekęs į nelaisvę negalėtum išduoti draugų. Drauge tai sukelia didelių problemų draugui žuvus. Neretai jis būna palaidojamas tiesiog kaip nežinomas kareivis bendrame kape.
Dešimtinė nustoja juokauti. Tvirtai suima vairą, o veide atsiranda vos pastebima įtampa. Rodyklė prietaisų skydelyje šokčioja ties 140 kilometrų per valandą žyminčia spidometro padala. Pikapas lekia pro sudegintą šarvuotą techniką. Kažkam nepasisekė.
Medikas – granatsvaidininkas
Netrukus Režisierius ir Jana atsidaro visureigių langus ir iškiša pro juos savo automatus.
„Dabar porą kilometrų važiuosime pro apšaudymo zoną. Tikimybė, kad mus apšaudys, yra maždaug per pusę. „Separai“ slepiasi žalumoje, ir juos sunku pamatyti. Tačiau kai pradeda pliekti, iškart išsiduoda, ir į juos pačius lengva nusitaikyti“, – kone rėkdamas padėtį nušviečia Režisierius.
„Dešinysis sektorius“ dažnai nepaiso nei Ukrainos įstatymų, nei tarptautinių konvencijų, draudžiančių medikams turėti ginklus ar juolab jais naudotis. Štai vienas jų medikas, atvykęs į Donecko oro uostą padėti sužeistiesiems, iš jo išvažiavo kaip didvyris, pamušęs du priešiškos pusės tankus. Jis nė nemirktelėjęs prisistato: „Medikas granatsvaidininkas."
Visi „Dešiniojo sektoriaus“ medikai fronte ginkluoti. Neretai turi net ne vieną ginklą. Slaptoje fronto bazėje, privataus namo rūsyje, galima pamatyti ir rimtesnių ginklų – prieštankinių granatsvaidžių, artilerijos sviedinių.
Režisierius rėžia tiesiai: „Kodėl turėčiau kišti save po kulkomis ir žūti kaip didvyris suteikdamas pagalbą, kai į mane šaudo „separai“? Kol vieni suteikia pagalbą, mes atsišaudome. Žinoma, jeigu yra reikalas. Patys į mūšį be priežasties nestojam.“
Iš antiteroristinės operacijos zonos (ATO) išvežti ginklus draudžiama. Šie medikai apie tokį draudimą net girdėti nenori.
„Būna, kad vežame sužeistuosius į Kijevą. Visokių pasitaiko. Kai turi ginklą, į tave žiūri pagarbiai ir bijo užsipulti. O policija patikros postuose užmerkia akis. Štai kartą vežėme ligonį, o ant kelių – automatai. Policininkas įkišo galvą, pažiūrėjo į mus ir paklausė, ar turime ginklų. Atsakėme „ne“ ir toliau be jokių problemų pravažiavome. Visi supranta, kad mes nedarome nesąmonių, o ginklai reikalingi tik savigynai“, – pasakoja medikų padaliniui vadovaujanti devyniolikmetė Jana.
Sužeistus kariškius gelbsti radikalai
„Dešiniojo sektoriaus“ medikai spjauna į tarptautinius teisės aktus ir susitarimus, bet jie yra vieni labiausiai gerbiamų ir vertinamų žmonių šiame fronto ruože. Būtent šie radikalai organizuoja visą pirmąją pagalbą ir sužeistųjų išvežimą į ligonines. Nepaisydami instrukcijų ir įvesdami savo tvarką, medikai išgelbėjo ne tik šimtus saviškių, bet ir dešimtis reguliariosios Ukrainos armijos kareivių.
Jana pasakoja atvejį, kai kartą po artilerijos apšaudymo ji, išvežusi sužeistus „Dešiniojo sektoriaus“ savanorius, sutvarstė sužeistą ukrainiečių karį ir jį perdavė jo daliniui. Po poros dienų paramedikė jį aptiko toje pačioje vietoje. Pasirodo, karinė vadovybė pareiškė, kad sužeistus karius iš fronto išveš tada, kai jų bus daugiau...
Po šio nutikimo Jana nusprendė nepaisyti dar vienų instrukcijų. Ji savavališkai savanorių transportu pristato mūšiuose sužeistus karius į ligonines ir tik paskui praneša kario dalinio vadovybei. Antraip šie žmonės toliau kankintųsi purvinuose apkasuose.
Keičiasi kas kelias dienas
Medikai priešakinėse linijose turi įsirengę slaptą bazę. Tai gal kiek per skambus pavadinimas. „Bazė“ – tai erdvus dviaukščio privataus namo rūsys. Kadaise čia gyveno vietinis milicininkas. Užėjus frontui gyventojai pasitraukė, o jų namus naudoja kariškiai ir savanoriai.
Rūsyje yra keletas lovų, stalas, medicinos priemonių ir reikmenų, maisto atsargų. Elektra tiekiama iš viršuje veikiančio dyzelinio generatoriaus.
Šiame rūsyje medikai laukia iškvietimų pas sužeistus karius. Jį gavę išvažiuoja, suteikia pirmąją medicinos pagalbą ir nuveža į už kone šimto kilometrų esančią Dnepropetrovsko ligoninę.
Seniau veždavo į artimesnę, tačiau jiems kilo įtarimas, kad ten dirba chirurgai, prijaučiantys separatistams. „Arba jie labai prasti chirurgai, arba jie palaiko „separus“ ir tyčia „nugydo“ mūsų karius. Bet kokiu atveju mums tai netinka, ir šios ligoninės paslaugų atsisakėme“, – apie susidariusią padėtį kalbėjo vienas iš medikų, kurio šaukinys – Sakalas.
Ilgai užsibūti pavojinga
Medikai fronto rūsyje užsibūna ne ilgiau kaip 4–5 dienas. Vėliau jie vyksta į užnugario bazę ir ten atgauna jėgas, pailsi. Juos keičia kiti. Pasak jų pačių, tai daryti būtina. Ilgiau pabuvus dingsta savisaugos jausmas – žmonės nustoja dėvėti šarvuotas liemenes, šalmus. Vaikšto ir juda, tartum gyventų ne fronto linijoje, o ramiame užmiesčio kaimelyje. Tai tampa pavojinga ne tik jiems, bet ir aplinkiniams.
Kai tenka važiuoti į Donecko oro uostą, medikams į pagalbą ateina kariškiai. Jie smarkiai apšaudoma vietove veža medikus šarvuočiu.
Patys medikai pasakoja ir apie tokius atvejus, kai kariškiai jiems atsidėkoja ne tik suteikdami sunkiąją techniką, kurios pats „Dešinysis sektorius“ neturi, bet ir atiduodami iš separatistų atimtus ginklus. Tam, kad jie ir toliau galėtų saugiai dirbti fronto sąlygomis.
Fronte kelias dienas išbuvę medikai renkasi savo daiktus. Su atvykusiais pasidalija informacija. Panašu, kad šį rūsį greitai teks palikti ir ieškoti naujos vietos. Separatistai jį jau aptiko ir periodiškai apšaudo artilerija. Kol kas nelabai taikliai, tačiau ši vieta jau tampa per daug pavojinga.
