V.Putino šeimai palikus Sovietų Sąjungą ir išvykus į Vokietiją, padėtis šalyje pradėjo greitai ir neišvengiamai keistis. 1985-aisiais į valdžią atėjo Michailas Gorbačiovas, kuris per dvejus metus iš kalėjimų paleido visus sovietų disidentus ir kiek atleido okupuotų sovietų bloko šalių vadžias.
KGB tarnyba tokiems šalies vadovo veiksmams nepritarė, o tarp dviejų valdžios organų atsirado nejauki tyla, kuri baigėsi Sovietų Sąjungos žlugimu 1991-ųjų rugpjūtį.
Stebėdamas pokyčius iš šalies, būdamas kitų slaptų slaptosios policijos pareigūnų apsuptyje, V.Putinas turėjo jaustis beviltiškas ir įsiutęs. Sovietų Sąjungoje KGB rodė ištikimybės ženklus generaliniam sekretoriui ir jo užmojams. Tačiau 1989-ųjų birželį KGB valdyba tuomečiame Leningrade išleido viešą pranešimą apie slaptosios policijos nusikaltimus, kurie buvo slapstomi po Stalino valdžios sparnu.
Rytų Vokietijoje, kaip ir Sovietų Sąjungoje, gatvės buvo pilnos protestuotojų, o tai, kas anksčiau neatrodė įmanoma, ėmė virsti realybe. Dvi Vokietijos vėl galėjo tapti vieninga šalimi. Rytų Vokietija, kurią saugojo V.Putinas, lengvai galėjo atsidurti priešo rankose. Viską, dėl ko jis dirbo, apgaubė abejonės.
Sužlugdytas vidurinio amžiaus vyras nuleidęs rankas stebėjo, kaip ilgas ir sunkus darbas nuėjo perniek. Baigiantis 1989-ųjų pavasariui ir prasidedant vasarai, Drezdene vyko pirmieji teisėti susirinkimai. Žmonės būrėsi aikštėse – birželį buvo protestuojama prieš vietos rinkimus, o vėliau, kaip ir visoje Vokietijoje, reikalaujama teisės emigruoti į Vakarus.
Rugpjūtį dešimtys tūkstančių Rytų Vokietijos gyventojų keliavo į Rytus. Naudodamiesi nebegaliojančiais kelionių apribojimais, jie apsistodavo Vakarų Vokietijos ambasadose Prahoje, Budapešte ir Varšuvoje. Rytų Vokietijos miestuose prasidėjo pirmadienio nakties protestų banga, o susibūrimuose kiekvieną savaitę dalyvaudavo vis didesnės žmonių masės.
Rytų Vokietija uždarė savo sienas, tačiau iki to laiko emigrantų ir protestuotojų minios tapo nevaldomos. Buvo susitarta dėl maršruto, kuriuo pasinaudoję Rytų Vokietijos gyventojai galėjo patekti į Vakarus. Jie turėjo keliauti traukiniais, kurie trumpam sustodavo Drezdene. Pirmieji tušti traukiniai važiavo paimti aštuonių tūkstančių Rytų Vokietijos gyventojų, kurie buvo susitelkę Vakarų Vokietijos ambasadoje Prahoje.
Pirmosiomis spalio dienomis ant traukinių platformų stumdėsi tūkstančiai žmonių. Kai kurie jų su savimi turėjo didžiulius lagaminus ir tikėjosi, kad jau greitai atsidurs į Vakarus riedančiame traukinyje. Kiti į traukinių stotis atėjo tam, kad savo akimis pamatytų vieną ryškiausių pokario įvykių mieste.
Į kovą su žmonių miniomis buvo pasiųsta visa miesto policija, o į pagalbą jai buvo iškviesti papildomi apsaugos darbuotojai. Pareigūnai mušė, suėmė ir grasino kiekvienam jų kelyje atsidūrusiam žmogui. Neramumai truko keletą dienų.
Spalio 7 d., per V.Putino 37-ąjį gimtadienį, Rytų Vokietija šventė keturiasdešimtąsias savo įkūrimo metines. Tuo pačiu metu Berlyne vyko protestai, kurių metu buvo suimta daugiau nei tūkstantis žmonių. Po dar dviejų dienų šimtai tūkstančių žmonių iš visos šalies susibūrė dar vienam pirmadienio nakties protestui. Per dvi savaites protestuotojų skaičius išaugo dvigubai. Lapkričio 9 d. griuvo Berlyno siena, tačiau demonstracijos Rytų Vokietijoje tęsėsi iki pat kovo, kai įvyko pirmi laisvieji rinkimai.
1990 m. sausio 15-ąją prie Rytų Vokietijos vyriausybės pastato susitelkė būrys protestuotojų, išgirdusių pranešimą apie slaptosios policijos pareigūnų sunaikintus dokumentus. Protestuotojai prasiveržė pro apsaugos darbuotojus ir pateko į pastatą. Kituose Rytų Vokietijos miestuose protestuotojai į Valstybės saugumo ministerijas įsiveržė dar anksčiau.
Savo biografams V.Putinas nupasakojo tai, ką matė būdamas protestuotojų minioje Drezdene, kur buvo veržiamasi į vyriausybės pastatą.
„Viena protestuotojų šaukė: „Ieškokite įėjimo tunelio po Elbės upe! Ten jie laiko kalinius, kurie iki kelių stovi vandenyje!“ Apie kokius kalinius ji kalbėjo? Kodėl ji manė, kad kaliniai buvo slepiami po upe? Ten buvo keletas kalinių kamerų, tačiau jos nebuvo po Elbės upe“, – pasakojo dabartinis Rusijos vadovas.
V.Putinui protestuotojų įsiūtis pasirodė perdėtas ir laukinis. Atakos taikiniais tapo jo draugai, su kuriais jis leido savo laisvlaikį ir bendravo pastaruosius ketverius metus. Jis nė viename tų žmonių nematė blogio, apie kurį kalbėjo protestuotojai. Jie buvo tik su dokumentais dirbantys raštininkai, kaip ir jis pats.
Matydamas, kaip protestuotojai persikėlė prie pastato, kuriame jis dirbo, V.Putinas pasijuto įžeistas.
„Viskas buvo priimtina tuomet, kai vokiečiai veržėsi į savo Valstybės saugumo ministeriją. Tai jų tautos reikalas. Tačiau mes nebuvome jų tautos reikalas. Iškilo rimta grėsmė. Savo pastate laikėme dokumentus, tačiau nebuvo panašu, kad kas nors buvo pasiruošęs mus apsaugoti“, – pasakojo V.Putinas savo biografui.
Jis tvirtino, kad KGB pastato apsaugos darbuotojai paleido įspėjamuosius šūvius norėdami parodyti, kad yra pasiryžę apsaugoti pastatą bet kokia kaina. Tačiau tai protestuotojus sutramdė tik trumpam, o jiems vėl ėmus maištauti V.Putinas į minios priekį žengė pats.
„Paklausiau, koks jų tikslas, ir paaiškinau, kad tai buvo sovietinė organizacija. Tuomet kažkas iš minios paklausė, kodėl ant mūsų automobilių yra vokiški registracijos numeriai ir ko mes siekiame. Protestuotojai tikino, kad per gerai kalbu vokiškai. Pasakiau jiems, kad esu vertėjas, tačiau jie buvo labai agresyvūs. Paskambinau mūsų kariuomenės atstovams ir apibūdinau situaciją, tačiau jie negalėjo veikti be Maskvos nurodymų.
„Maskva tyli“, – telefonu pranešė kariuomenės atstovas. Po keleto valandų kariai atvyko prie pastato ir minia išsisklaidė.
„Protestuotojų nebeliko, tačiau aš prisiminiau kariškio pasakymą, kad Maskva tyli. Suvokiau, kad Sovietų Sąjungą apėmė paralyžius. Galia buvo paralyžiuota“, – pasakojo V.Putinas.
Jo šalis, kuriai jis ištikimai tarnavo ir klausė kiekvieno įsakymo, jį apleido. Jis buvo bejėgis ir beginklis, o Maskva ir toliau tylėjo. Laukdamas pastato ginti atvykstančių kariškių, kelias valandas jis praleido degindamas įvairius dokumentus židinyje. Židinys suskilo nuo karščio, o V.Putinas sunaikino viską, dėl ko jis ir jo kolegos ilgai ir sunkiai dirbo: visus kontaktus, darbuotojų bylas, stebėtojų pranešimus ir galybę laikraščių iškarpų.
Dar prieš protestuotojams išvejant Valstybės saugumo ministerijos darbuotojus iš užimto pastato, Rytų Vokietija pradėjo juos tremti iš savo visuomenės. Visi V.Putino kaimynai ne tik prarado savo darbus, bet jiems buvo uždrausta dirbti teisėsaugoje, vyriausybėje ir švietimo srityje.
„Mano kaimynė, su kuria tapome draugėmis, verkė visą savaitę. Ji verkė dėl prarastos svajonės ir griūties, kuri nušlavė visus jos įsitikinimus. Viskas buvo sugriauta – jų gyvenimas, karjera... Katia (V.Putino ir Liudmilos Putinos jauniausioji duktė) mokykloje turėjo nuostabią mokytoją, kuriai buvo uždrausta dirbti su vaikais. Tai nutiko todėl, kad ji dirbo Valstybės saugumo ministerijai“, – pasakojo L.Putina.
V.Putino šeima grįžo į tuometį Leningradą. Su savimi šeima atsivežė dvidešimties metų senumo skalbimo mašiną, gautą iš savo kaimynų, kurie net praradę darbus gyveno geriau, nei V.Putino šeima galėjo tikėtis grįžusi atgal į Sovietų Sąjungą. Grįždami į gimtąją šalį jie tokią sumą JAV dolerių, kokios būtų pakakę nusipirkti naujausiam sovietinės gamybos automobiliui. Tai buvo visas jų turtas, likęs po ketverių su puse užsienyje praleistų metų ir V.Putino šnipo karjeros.
Šeima apsigyveno mažame dviejų kambarių V.Putino tėvų bute. L.Putinos laisvalaikis buvo skirtas tuščioms lentynoms šveisti ir stovėti ilgose eilėse, kad galėtų nusipirkti būtiniausių maisto produktų. Taip savo laiką sovietmečiu leido daugelis moterų, tačiau po ketverių su puse metų patogaus gyvenimo Vokietijoje tai buvo ne tik žeminanti, bet ir gąsdinanti patirtis.
„Bijojau eiti į parduotuves. Stengdavausi jose užtrukti kiek įmanoma trumpiau, tik tiek, kiek reikėjo, kad gaučiau būtiniausius dalykus. O tada bėgdavau namo. Tai buvo baisu“, – pasakojo L.Putina savo vyro biografui.
„Ar gali būti blogesnis būdas grįžti į Sovietų Sąjungą? Kaip jie galėjo taip pasielgti? Aš galiu klysti, tačiau ar tai gali daryti žmonės, kuriuos laikome pačiais geriausiais?“ – violončelininkas Sergejus Rolduginas prisimena draugo V.Putino jam sakytus žodžius.
V.Putinas ketino baigti šnipo karjerą, tačiau jo draugas atsakė populiariu sovietiniu posakiu: „Šnipas visada bus šnipas.“ V.Putinas jautėsi išduotas savo šalies ir savo organizacijos, vienintelio užsiėmimo, kurį jis išmanė, neskaitant jo lankomo dziudo klubo. Tačiau vis daugiau šnipų organizacijos darbuotojų jautėsi išduoti, apgauti ir apleisti.
Parengė Emilija Riaukaitė
