1918-ųjų rugsėjo 27-ąją britų armijos eilinis Patrickas Kelly paklojo galvą mūšio lauke Prancūzijoje. Iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos buvo likusios vos kelios savaitės.
Prabėgus bemaž šimtmečiui, istorinės Londono Tauerio tvirtovės papėdėje, žėrinčioje raudonų keraminių aguonų jūroje, šio kareivio ainis, 13-metis paauglys ir armijos kadetas Harry Hayesas simboliškai „pasodino“ paskutinę gėlę.
Tos aguonos numeris 888 246. Būtent tiek buvusios Britanijos imperijos karių žuvo per Didįjį karą, iš viso nusinešusį iki 30 milijonų gyvybių visame Senajame žemyne.
Šį antradienį – 11 mėnesio 11 dienos 11 valandą visa Jungtinė Karalystė tradicinėmis dviem tylos minutėms prisiminė XX amžiaus karų mėsmalėse prarastus savo sūnus ir dukteris.
Įprasta, kad tokių kasmetinių ceremonijų, kurias rengti dar 1919-aisiais pasiūlė tuometis šalies monarchas Jurgis V, epicentru visuomet tampa centrinio Londono Vaitholo gatvėje esantis memorialas žuvusiesiems „The Cenotaph“, „tuščias kapas“ tiems, kurių palaikai taip ir liko kovų laukuose. Tačiau šiemet minios londoniečių ir svečių plūdo ne tik prie šio kuklaus monumento.
Apima netekties jausmas
Laikina dviejų šiuolaikinių britų menininkų instaliacija, pavadinta „Kraujas užliejo žemes ir jūras“, nuo šios vasaros tiesiog užkariavo britų vaizduotę ir širdį.
Net penki milijonai žmonių panoro savo akimis pamatyti iš pirmo žvilgsnio paprastą, bet itin jaudinantį keramiko Paulo Cumminso ir teatro dizainerio Tomo Piperio kūrinį.
Padedami daugiau nei 25 tūkst. savanorių iš karo veteranus šelpiančių organizacijų kūrėjai savo keramines aguonas prie Londono Tauerio pradėjo „sodinti“ dar liepos pradžioje. Savanoriauti panoro ne tik britai, bet ir australai, kanadiečiai, singapūriečiai, žmonės iš Naujosios Zelandijos.
Publikai kūrinys buvo pristatytas rugpjūčio 5-ąją. Būtent tą dieną lygiai prieš šimtą metų Didžioji Britanija paskelbė karą Vokietijos imperijai.
Tačiau aguonos, kurių kiekviena yra unikalios žiedlapių formos, buvo „sodinamos“ iki pat šios savaitės. Kasdien auganti kraujo spalvos gėlių jūra simbolizavo vis didėjusį Pirmojo pasaulinio, arba, kaip britai vadina, Didžiojo, karo aukų skaičių.
Šis „kraujavimas“ liovėsi tik lapkričio 11-ąją – simbolizuojant tądien 1918-aisiais pasirašytą Kompjenės paliaubų sutartį, nutraukusią Pirmojo pasaulinio karo mūšius.
„Apžiūrėjusius šį kūrinį žmones apims netekties jausmas. To ir siekėme.
Mes prisimename tuos, kurių gyvybė nutrūko per anksti“, – sakė dizaineris T.Piperis.
Sudomino ir karalienę
Pagrindinis idėjos autorius 37erių keramikas P.Cumminsas pats vos neprarado gyvybės rengdamas šį projektą, be jokios abejonės, didžiausią per savo karjerą.
Gegužės mėnesį jis buvo išvežtas į ligoninę, kai gamindamas keramines aguonas pakišo ranką po sunkiu volu.
Dešinė jo ranka liko sumaitota. Net ir kęsdamas nuolatinį skausmą menininkas dirbo toliau. Visas būtinas operacijas jis atidėjo metų pabaigai.
Pusiau juokais, pusiau rimtai keramiką jis vadina itin pavojingu menu – prieš porą metų darydamas projektą princesės Dianos vaikystės dvare jis metaliniu virbu persivėrė petį.
P.Cumminsas pats prižiūrėjo aguonų gamybą net trijuose keramikos dirbtuvėse. Iš viso šias unikalias gėles gamino per 300 meistrų.
„Žinojau, jog tai bus didelis projektas, bet niekad nesitikėjau, kad visas pasaulis taip jį priims. Karalienės prašymu apžiūrėti aguonų atėjo visa jos šeima.
Manęs ji paklausė: „Kaip jums kilo tokia idėja?“ O jos vyras su manimi kalbėjosi tik apie orus“, – kiek nustebęs papasakojo menininkas.
Prašė palikti ilgiau
Aguonų jūra nepalieka abejingų nei paprastų lankytojų, nei įžymybių.
Fotografai užfiksavo, kaip sujaudinti banguojančios gėlių gausos vos ašaras sulaikė princas Williamas ir jo žmona Kate. Prie Tauerio aguonų skaitydama žuvusiųjų kareivių vardus pravirko britų teatro ir kino karalienė Helen Mirren.
Pagal autorių kūrybinį sumanymą nuo pat pradžių aiškiai skelbta, kad ši instaliacija baigsis kartu su lapkričio 11-osios gedulingomis ceremonijomis.
„Aguonų surinkimas yra dalis reginio. Jūros potvynis pasiekė apogėjų ir dabar atslūgsta. Per ateinančias kelias savaites savanoriai „raus“ šias aguonas“, – sakė dizaineris T.Piperis.
Tačiau ši epinė instaliacija tapo tokia populiari, kad net aukščiausi Jungtinės Karalystės politikai – nuo Londono mero Boriso Johnsono iki ministro pirmininko Davido Camerono ir opozicijos lyderio Edo Milibando ėmė prašyti Tauerį valdančios labdaringos architektūros organizacijos „Historic Royal Palaces“ bent iki šių metų pabaigos palikti galimybę šimtams tūkstančių lankytojų grožėtis meno kūriniu. Nes net ir plūstant minioms, kurios kimšo gatves prie Tauerio, ne visi norintys suspėjo pamatyti įspūdingą kūrinį.
Keli nacionaliniai britų dienraščiai net pradėjo viešas kampanijas: „Išsaugokite mūsų aguonas!“.
Finansų ministras George’as Osborne’as netgi pasiūlė finansinę valstybės paramą šiam privačiam projektui, jei bus rastas būdas jį įamžinti.
Visos aguonų jūros išsaugoti nepavyks dėl labai paprastos priežasties – kiekviena keraminė gėlė jau parduota už 25 svarus sterlingų (109 litus) šimtams tūkstančių asmenų, kurie šitaip prisidėjo ir prie instaliacijos sąnaudų dengimo, ir prie bemaž 15 mln. svarų (65,47 mln. litų) labdaringo fondo, kurio lėšos bus paskirstytos šešioms karo veteranus ir jų šeimos narius remiančioms organizacijoms.
Vis dėlto fenomenalaus memorialo autoriai buvo priversti sutikti su nedideliu kompromisu: iki gruodžio aguonų jūra banguos ties viena Tauerio pilies sienų.
O dar vėliau dvi aguonų konstrukcijos persikels į Imperijos karo muziejų Londone ir Mančesteryje nuolatines ekspozicijas.
Prabilo pirmosios aukos
Unikali instaliacija sukėlė ne tik susižavėjimą, bet ir pavydą: sensacijų besivaikančioje žiniasklaidoje pasirodė straipsnių, kaltinančių keramiką P.Cumminsą neva iš šio projekto susižertais milijonais svarų.
„Aš nepasidarysiu jokio pelno iš šio darbo. Niekas, kas įdėjo į šį projektą savo pinigus, jokio pelno negaus. Visas mano užmokestis – dviejų tūkstančių svarų kūrybinis honoraras per mėnesį ir sužalota ranka“, – prisipažino menininkas.
O įvairaus plauko kairuoliai ir pacifistai stūgavo apie neva karo ar militarizmo šlovinimą.
Iš pradžių prie tokių balsų prisidėję leiboristai greitai suprato klydę – milžiniškas britų palaikymas aguonų jūrai yra vienas tų atvejų, kai susivienija skirtingų pažiūrų ir sluoksnių šalies gyventojai.
Britų pagarbą žuvusiems per karus simbolizuoja kasmet spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje į atlapus segami raudoni aguonų žiedai. Juos segasi visi be išimties politikai, garsenybės ir paprasti piliečiai – ar būtų bankininkai, ar benamiai.
Kelia nerimą karas Ukrainoje
Tarp 5 milijonų žmonių, apžiūrėjusių instaliaciją „Kraujas užliejo žemes ir jūras“, buvo ir kuklus 53 metų londonietis Nikolausas Hohenbergas. Šio verslininko ir istoriko šeima itin nukentėjo tais tolimais 1914-aisiais.
Negana to, būtent jo giminaitis tapo pirmąja pasaulinio karo auka. Mat N.Hohenbergas – Austrijos ir Vengrijos imperijos sosto įpėdinio Pranciškaus Ferdinando provaikaitis.
Kaip tik po serbų nacionalisto Gavrilos Principo 1914-ųjų birželį Sarajeve paleistų mirtinų pistoleto šūvių į erchercogą ir jo žmoną Sofiją Europoje užvirė karo katilas.
„Tai buvo pasaulinės reikšmės politinis įvykis, tačiau mano seneliui Maximilianui, kuriam tada buvo beveik dvylika, tai buvo itin sunki tragedija. Jis ir jo jaunėlė sesuo bei brolis liko našlaičiai – prarado labai mylinčius motiną ir tėvą.
Juk Pranciškus vedė Sofiją iš meilės, o ne dėl politinių sumetimų. Jis iš anksto žinojo, kad jiems gimę vaikai niekados negalės tapti imperinės dinastijos įpėdiniais.
Dabar tai jau nebesvarbu, tačiau tuomet tai buvo tikrai didelis žingsnis.
Našlaičius tuomet priglobė Čekoslovakijoje gyvenantis Sofijos brolis princas Jaroslavas, tačiau po karo visi jie buvo priversti persikelti į Vieną. Sunkumai sekė vienas po kito, bet jie nepalūžo“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo N.Hohenbergas, iki šiol turintis kunigaikščio titulą.
Istorija rimtai besidomintis londonietis puikiai supranta, kodėl praėjus lygiai šimtui metų po Didžiojo karo Europoje šiemet vėl su ypatingu dėmesiu atsigręžiama į tą tragišką laikotarpį.
„Mano šeimoje iš kartos į kartą pasakojama, kad Pranciškus nujautė, jog jo gyvybei gresia pavojus, ypač Bosnijoje-Hercegovinoje. Bet jis buvo Austrijos ir Vengrijos imperijos ginkluotųjų pajėgų vadas ir jautė pareigą vykti ten, kur jam dera pagal pareigas. Erchercogienė Sofija irgi puikiai suvokė, kad vyksta ne į kurortus. Jie abu nebuvo naivuoliai, tačiau buvo neišskiriami partneriai. Iki pat mirties.
Praėjo jau šimtmetis, o susidomėjimas jų istorija neslūgsta.
Šiemet jis itin išaugo. Manau, kad dabar kaip niekada Europoje suvokiama, kaip jautėsi milijonai žmonių ir prieš Pirmąjį, ir prieš Antrąjį pasaulinius karus. Tvyrojo pavojaus ir nerimo atmosfera.
Šiemet Europoje užsidegė karo ugnis. Aš su dideliu susirūpinimu seku įvykius Ukrainoje. Ir labai tikiuosi, kad žmonės, priimantys politinius sprendimus mūsų žemyne, yra rimtai išmokę istorijos pamokas“, – perspėjo tiesioginis Austrijos ir Vengrijos sosto įpėdinio Pranciškaus palikuonis.
Aguona – atminimo ir pagarbos simbolis
Atminties simboliu šią paprastą gėlelę pavertė Pirmojo pasaulinio karo dalyvio, Kanados armijos pulkininko leitenanto Johno McCrae eilėraštis „Flandrijos laukuose“ („In Flanders Fields“). Jame karys poetas aprašo savo akimis matytą vaizdą – ant neseniai supiltų karo lauko kapų augančias raudonas it kraujas aguonas.
Eiles, dedikuotas žuvusiam bičiuliui Alexui Helmeriui, pirmąkart dar 1915-ųjų gruodį išspausdino Londono žurnalas „Punch“. Po Pirmojo pasaulinio karo pasiūlyta, kad nusiaubtuose Prancūzijos regionuose vaikai ir moterys pradėtų auginti aguonas, už kurias surinkti pinigai būtų skiriami karo aukas remiantiems fondams. Iki šių dienų išlikusi tradicija lapkričio 11 d., minint Pirmojo pasaulinio karo pabaigą, prie memorialinių paminklų nešti dažniausiai iš plastiko pagamintų aguonų vainikus. Jau 1918-aisiais iš šilko padaryta aguona tapo prie atlapo segimu atminimo simboliu Kanadoje ir JAV. Nuo 1921-ųjų ši gėlė tapo Britų karo veteranų organizacijos „British Legion“ simboliu. Jau tais pačiais metais veteranų savišalpos fondas pardavė 9 mln. šilkinių aguonų.
Anglijoje iki šio veikia „British Legion“ priklausantis fabrikas, kuris kasmet pagamina apie 35 milijonus šilkinių, popierinių ar plastikinių aguonų. O spalio pabaigoje Britų Sandraugos šalyse įprasta į drabužius segti plastikinį aguonos žiedą – jį galima įsigyti paaukojus kelias monetas. Svarbus ir psichologinis aspektas – aguona nėra perkama, už ją aukojama kiek nori. Aukos – kasmet apie keliasdešimt milijonų svarų – skiriamos veteranams gydyti, jų šeimoms paremti.
