Rusija pervertino savo galimybes priimant tėvynainius, pabėgusius nuo karo Donbase ir Luhansko srityje. Pirminį gyventojų, kurių teritorijose įsikūrė pabėgėliai, entuziazmą ir užuojautą pakeitė abejingumas ir susierzinimas, o atvykusių kraujo ir tikėjimo brolių dėkingumo ašaras – pretenzijos ir nuoskaudos.
Rusijos migracijos tarnybų duomenimis, šalyje yra maždaug 830 tūkstančių Ukrainos piliečių, pabėgusių nuo karo.
Iš šio skaičiaus dėl Rusijos pilietybės įgijimo kreipėsi apie 47 tūkst., leidimo gyventi – apie 26 tūkst., pabėgėlio statuso – daugiau nei 235 tūkst. žmonių.
Šiuos statusus gavo 207 tūkst. atvykusiųjų. Tai reiškia, kad apie 100 tūkst. žmonių vis dar laukia eilėse ir mindo rusų žinybų slenksčius. O dėl to susidaro milžiniškos eilės, kyla nesutarimai ir keliama vis daugiau klausimų Kremliui, kodėl jis kursto karą Pietryčių Ukrainoje?
Nors nuo liepos 30-osios, remiantis vyriausybės nutarimu, visus pareiškimus dėl laikinojo prieglobsčio suteikimo Federalinės migracijos tarnybos regioninės valdybos privalo išnagrinėti per tris dienas.
Dokumentų laukia eilėse
Dar apie pusę milijono pabėgėlių rusų teritorijoje gyvena neoficialiai, dažnai net nemėgindami čia įteisinti savo apsigyvenimo ir gauti piniginės pašalpos. Pagrindinė priežastis – didžiulės eilės migracijos tarnybose, biurokratija ir valdininkų aplaidumas.
„Dokumentus dėl laikinojo prieglobsčio tvarkiau pusantro mėnesio. Turint laikiną registraciją mane atsisakydavo priimti į darbą“, – pasakojo ukrainietis Andrejus Sokolovas, dabar gyvenantis Volgogrado srityje.
Jo teigimu, vien norint atsiimti parengtą pažymėjimą jam teko eilėje laukti tris dienas. A.Sokolovas sako, kad daugelis pradėjo grįžti į Ukrainą vien dėl to, jog nesugebėjo susitvarkyti dokumentų.
„Jei pradžioje neturi bent šiek tiek pinigų ar gerų giminaičių, pasilikti Rusijoje labai sudėtinga“, – teigė A.Sokolovas.
Išvarė atgal į Ukrainą
Ana Nikonova į Krasnodarą iš Makijivkos atvyko dar vasarą. Iš pradžių viskas buvo labai gerai: per internetą susirado būstą pas merginą, jautrią kitų nelaimėms, savanoriai padėjo rasti darbą.
Bet po to reikėjo susitvarkyti dokumentus – tai reiškia, teko susidurti su valdininkais.
Štai tuomet A.Nikonovos „laimė“ ir baigėsi.
„Federalinėje migracijos tarnyboje iškart tiesiai šviesiai pasakė: „Jūsų niekas čia nelaukia ir nieko nesitikėkite“, – prisimena A.Nikonova.
Paskui buvo pareikalauta pinigų, kurių ji neturėjo. A.Nikonova buvo priversta grįžti į Makijivką, kur vyko mūšiai.
Tebegyvena palapinėse
Ir tokia padėtis ne tik Krasnodare. Rusijos Federacijos prezidento žmogaus teisių tarybos parengtame specialiame pranešime pažymima, kad daugelyje regionų – Belgorodo, Briansko, Voronežo, Kursko, Maskvos, Leningrado ir Rostovo srityse, Maskvoje, Sankt Peterburge kurį laiką apskritai nebuvo tvarkomi pabėgėlio statuso ir laikinojo prieglobsčio dokumentai, laikantis nuostatos, kad šios vietos ir taip perpildytos.
Dabar šis statusas suteikiamas tik tiems, kurie prisiglaudė pas giminaičius. Visuomeninės pabėgėlių ir priverstinių persikėlėlių pagalbos organizacijos „Pilietinė pagalba“ („Graždanskoje sodeistvije“) pirmininkė Svetlana Ganuškina pasakojo, kad Vladimiro Putino guostus ir pažadais padėti apdalytus pabėgėlius šiurpina rusų biurokratai.
„Žmonės dažnai nukreipiami į kitus regionus, bet paaiškėja, kad ten jų niekas nelaukia.
Tai dažnai paaiškinama labai šiurkščia forma.
Regionai tik atsiskaito, kad jie suteikia prieglobstį. Bet ar taip yra iš tikrųjų, niekas netikrina“, – teigė S.Ganuškina.
Migracijos tarnybų valdininkų duomenimis, dar 40 tūkst. pabėgėlių iš Ukrainos iki šiol glaudžiasi laikinojo apgyvendinimo punktuose – iš esmės palapinių stovyklose. Ir dabar, lapkritį.
Viena tokių stovyklų yra Tiumenėje ir ji tapo vietos vargšų, kuriems kažkas pasakė, kad kiekvienas pabėgėlis iš rusų valdžios gauna 800 rublių dienai, dirgikliu. Nors stovykloje niekam neišduodama jokių pinigų, tik suteikiama nakvynė ir triskart per dieną maitinama.
Lyg kačiukai vandenyje
„Pastaruoju metu čia labai padidėjo socialinė įtampa. Neseniai pavyko nuslopinti „bobų maištą“: į mus kreipėsi moterys su vaikais, pradėjo kelti reikalavimus, kurių nepajėgtume įvykdyti ir labai norėdami. Čia jaučiamės kaip fronto linijoje – kasdien girdime vaikų verksmą, matome, kaip moterys alpsta iš bado“, – pasakojo atvykusių iš Ukrainos piliečių pagalbos centro vadovė Svetlana Jaroslavova.
Trys tokie laikinojo apgyvendinimo punktai yra Samaros srityje, iš jų ten plaukia skundų srautas dėl žemo suteikiamos pagalbos lygio.
„To maisto, kurį mums atveža, negalima valgyti. Tai prarūgusi košė, pašvinkę kotletai. Vaikai apskritai nevalgo vietos valgykloje po to, kai mano sūnus apsinuodijo.
Esame svetimoje šalyje, svetimame mieste, kaip maži kačiukai, kuriuos įmetė į kibirą: jei patys išplauks – tuomet gyvens“, – pasakojo dviejų vaikų motina Olga.
Rusai ieško „žaliavos“
Į Samaros sritį nukreipti pabėgėliai tvirtina, kad tapo „žaliava“ rusų personalo tarnyboms, renkančioms darbuotojus į tolimus regionus – Sibiro, Tolimųjų Rytų.
Procedūra tokia: visiems norintiems siūloma tapti savanoriško tėvynainių persikėlimo programos dalyviais – jiems pagreitintai sutvarkomi Rusijos pilietybės dokumentai, suteikiama persikėlimo pašalpa.
Bėdų prispaustiems pabėgėliams toks pasiūlymas jau atrodo kaip „rojaus kąsnelis“. Bet po to paaiškėja, kad šis „rojus“ ne visiems: valdžia į programą įtraukia tik aukštos kvalifikacijos specialistus.
Remiantis Samaros srities migracijos tarnybos valdybos informacija, į valstybės programą įtraukta tik 115 žmonių – vadinasi, mažiau nei 1 proc. visų atvykusių iš Ukrainos į regiono teritoriją. Tai jau ne „broliška parama“, o visai kas kita.
