Pasak rusų opozicionieriaus, gero Aleksejaus Navalno draugo V.Štepos, dabartinė Rusija, skirtingai nei Vokietija 1945 metais ar ta pati Rusija 1917 metais, nenori pripažinti, kad yra kitokia, kad skiriasi nuo savo pirmtakės. Tokie procesai įvyko visose likusiose buvusiose sovietų respublikose.
Tai ne tik paaiškina, kodėl Rusija gyvena įstrigusi praeityje ir pradėjo karą su Ukraina, bet ir leidžia manyti, kad Rusiją ištiks Romos imperijos likimas. „Trečioji Roma pakartos pirmosios likimą“, – su skausminga ironija konstatavo V.Štepa.
Kai 1991 metų gruodžio mėnesį galutinai griuvo Sovietų Sąjunga, Vakarai žemėlapyje pamatė naują valstybę – Rusiją. Manyta, kad tai „kitokia Rusija“. Ne tik savo sienomis, bet ir ideologija besiskirianti nuo sugriuvusios imperijos.
Šalies viduje šie pokyčiai taip pat buvo matomi, bet jie nebuvo gerai suvokti, suprasti kaip laimėjimas ir pagilinti. „Šis istorinis pasikeitimas turėjo būti ne mažiau svarbus nei nacių Vokietijos tapimas federaline respublika, net jei žmonės ir toliau tą šalį vadino Vokietija“, – pabrėžė V.Štepa.
Deja, Rusijoje šie pokyčiai buvo sutikti ne kaip istorinė ir pasaulėžiūros revoliucija, bet kaip galimybė prisitaikyti. Buvę Komunistų partijos lyderiai atsisakė ideologijos ir toliau sėkmingai išlaikė šiltus postus naujoje sistemoje. „Liustracijos nebuvo, nes Borisas Jelcinas nenorėjo siūbuoti valstybės laivo“, – vaizdingai komentavo V.Štepa.
„Viso to rezultatas – biurokratinė nomenklatūra išsaugojo save, tiesiog pakeisdama raudonas Komunistų partijos korteles į naujas mėlynas plastikines Vieningos Rusijos korteles. Jų pasaulėžiūra ir gebėjimas valdyti nepasikeitė. O dabar jie net ir viešai pripažįsta, kad neišsižada savo senųjų valdymo būdų.
Stebėtina, kad nebuvo net bandymų sukurti naujos Rusijos valstybinius simbolius. Valstybės vadovai tiesiog atsigręžė į praeitį ir susigrąžino senus imperinius ir sovietinius simbolius, o vėliau ir tuos pačius valdymo metodus.
„Liūdnai ironiškas istorijos posūkis, bet B.Jelcinas ir jo komanda likus metams iki Sovietų Sąjungos griūties dažnai keldavo priešstatą tarp valdžios koncentravimo Kremliuje ir suverenios Rusijos. Bet maždaug 1991 metų gruodį tos kalbos baigėsi“, – pažymėjo V.Štepa.
Naujoji Rusija 1991 metais susigrąžino senuosius imperinius simbolius ir šis simbolinis pralaimėjimas priminė kitą imperinių laikų bėdą – nesibaigiančius karus su Kaukazo tautomis. Šią bėdą iškart paveldėjo ir B.Jelcino Rusija, ji niekur nedingo ir iki šiol.
Dar didesniu simboliniu pralaimėjimu galime vadinti tai, kad Rusija priėmė vientisos istorijos koncepciją be jokių lūžių. Tai galima paaiškinti nepasitikėjimu dabartimi ir noru priešintis bet kam, kas paneigia mitus apie šlovingą praeitį.
Absurdas ir pavojus, kuris kyla iš tokio istorijos suvokimo, vakariečiams geriausiai atsiskleistų, jei įsivaizduotume, kad šiuolaikiniai italai save laikytų tiesioginiais Romos imperijos palikuoniais ar vokiečiai pradėtų kalbėti, jog fiureris buvo puikus valdytojas, padaręs keletą klaidų.
Postsovietinės Rusijos nenoras ir negebėjimas pabėgti nuo istorinės praeities pasirodė viešai per Sočio olimpinių žaidynių atidarymą. Kiti olimpinių žaidynių organizatoriai dažniausiai renkasi pristatyti šalies dabartį, o rusai ėmėsi rekonstruoti praeitį, demonstruodami senus aukštuomenės pokylius ir kergdami juos su komunizmo simboliais.
„Jei paskaitytumėte tokius rusiškus leidinius kaip „Rusijos idėja“, kur rašo tikrai įtakingi ekspertai, galėtumėte pamanyti, kad gyvename XIX amžiuje. Jie vis dar mąsto imperijų priešstatos kategorijomis, cituoja Dostojevskį ar Danilevskį, kalba apie Baltijos kaimynystę“, – pažymėjo V.Štepa.
Jis sako, kad visi šie autoriai vadina save konservatyviais mąstytojais, bet problema ta, jog jie nežino, ką iš tiesų dera saugoti, jie nenori daryti pasirinkimo ir visą Rusijos istoriją mato kaip vieną. „Jų nenoras pasirinkti jau atima iš Rusijos dabartį ir galiausiai atims ir ateities galimybes“, – reziumavo V.Štepa.
Parengė Paulius Gritėnas
