Lokiai Vakarų Europoje, priešingai nei rečiau gyvenamuose Rytuose, yra retenybė. Gamtos mėgėjams tai skaudu pripažinti, bet vis dėlto faktas – rudųjų lokių neliko. Lokiams nebėra kur ramiai nusnausti, saugiai maitintis ar netrukdomai poruotis.
Bet Austrijos ir Šveicarijos pasienyje apsilankyti susiruošę turistai turėtų saugotis, mat neseniai pasistengė gamtosaugininkai – jie pasiryžę atkurti seniau ten gyvavusią ekosistemą. Lokių sugrįžimu džiaugiasi ne visi.
Lokiai, kitaip nei irgi į miškus visai neseniai grąžinti vilkai, ne tik siaubia fermas – jie pagarsėjo agresyviu elgesiu susidūrę su žmonėmis. Šį rugsėjį lokys Austrijos Alpių regione užpuolė ir sužalojo vyrą. Vienas švedas susidūrimą su lokiu ilgai prisimins – praėjusį šeštadienį jis dėl sužeidimų paguldytas į ligoninę.
Ūkininko iš Italijos Alpių regiono žmona Monika Windegger susirūpinusi: lokiai šiais metais sudraskė jau keturias jų avis. „Tikrai nesižaviu lokiais, – sako ji. – Jaudinuosi dėl savo vaikų. Dabar nesaugu eiti pasivaikščioti.“
Išties susidūrimas su tokiu meiliai atrodančiu ir, regis, paniurkyti tarsi ir kviečiančiu gyvūnu gali būti ne iš maloniųjų. Lokys patinas sveria apie 350, o patelė – 200 kilogramų. Be to, jie bėga kur kas greičiau už žmogų. Įspūdingas ir lokių dydis – atsistoję jie gali siekti net 2 metrus ir užriaumoję įbauginti drąsuolius.
Lokiai – visaėdžiai gyvūnai, šlamščiantys ne tik uogas ir riešutus, bet ir įvairaus dydžio gyvūnus, pavyzdžiui, ūkininkų auginamas avis ar veršelius. Lokiai kelias savaites prieš žiemos miegą gali suėsti net 40 kilogramų ėdesio per dieną. Tad dabar bastytis miškuose – ne pats geriausias sumanymas.
„Lokys – nuostabus gyvūnas, bet žmonių gyvenamose vietose verčiau jų nebūtų, – teigia vietinis medžiotojas Hansas Gassebneris. – Turistai šiose vietovėse dažnai keliaudavo pėsčiomis, bet dabar retai jų sutiksi – jie pradėjo bijoti čia vaikščioti.“
Rudieji lokiai buvo paplitę Šiaurės ir Vidurio Europoje, Azijoje, Šiaurės Afrikos kalnuose bei Šiaurės Amerikos vakaruose. Jų buvo galima sutikti net Meksikoje.
Vis dėlto nemaža jų dalis išnyko dėl miestų plėtros ir medžioklės – žmonės lokius medžiojo dėl kailio. Jiems liko tik 2 proc. teritorijų, kuriose anksčiau gyveno. Likusios populiacijos dydis – vos 200 tūkst. individų. Pusė jų gyvena Rusijoje, 30 tūkst. Šiaurės Amerikoje, 8 tūkst. – Europoje.
1999-aisiais Šiaurės Italijoje į miškus paleista 10 lokių iš Slovėnijos. Gyvūnų skaičius šalyje per kiek daugiau nei dešimtmetį išaugo maždaug penkiskart. Kai kurie iš šių lokių pasiekė Šveicariją, Austriją ir Vokietiją. Keli nušauti, bet likę sėkmingai gyvena toliau ir dauginasi – Slovėnijoje yra apie 500 rudųjų lokių.
Beje, slovėniškieji lokiai atvežti į Pirėnų kalnus, esančius šalia Ispanijos sienos su Prancūzija. Jų populiacija šiandien siekia 25.
Lokių gynėjai teigia, kad lokiai reikalingi miškuose. Dideli plėšrūnai yra itin svarbūs ekosistemai. Jų buvimas miške gali turėti stebėtinai gerų pasekmių.
Vienas žymus pavyzdys – JAV Jeloustouno nacionalinis parkas. Dešimtajame dešimtmetyje į jį grąžinti vilkai, todėl elniai ir kiti plėšrūnų grobiu laikomi gyvūnai ėmė vengti atvirų vietovių.
Tai leido suvešėti augalijai, kurią briedžiai anksčiau nuskabydavo. Dėl vėl sužaliavusių augalų kiti gyvūnai ne tik turėjo ėdesio ir pastogę. Augalija sutvirtino dirvožemį, šalia vandens telkinių sulėtino erozijos procesą.
Lokių vaidmuo – kontroliuoti kitų gyvūnų populiaciją. Jie taip pat per išmatas platina sėklas.
