Ši užpultosios Vargšės Rusijos sąmokslo teorija dėstoma daugiau nei dešimt metų. Vilnietis teisininkas, rašytojas Justinas Žilinskas ne kartą mėgino paprieštarauti tai dėstantiems žmonėms. Tačiau jis jau seniai suprato: propagandos paveiktiems žmonėms neįmanoma ką nors įrodyti dėstant faktus.
Toks jau sąmokslo teorijos ypatumas – jei faktai prieštarauja, tuo blogiau faktams. Laisvalaikiu fantastiką ir nuotykinę literatūrą rašantis teisininkas su nerimu stebi, kaip fantastiką žmonės priima už realybę.
– Kodėl žmonės fantastinius scenarijus priima už realybę?
– Žmogus visą laiką ieško aiškumo. Jeigu visą laiką supa migla, klausimai, abejonės –gyventi yra sunku. Dėl to senovėje buvo kuriami mitai – pasakojimai, kurie paprastai aiškina supantį pasaulį. Taip atsirado istorijos, kaip buvo sutvertas pasaulis ar kodėl šviečia saulė.
Sąmokslo teorijos yra panašios į mitus – jos duoda atsakymą, kodėl pasaulyje gyventi blogai. Vienas iš atsakymų - todėl, kad valdo žydai, masonai, iliuminatai. Kita teorija – pasaulį kontroliuoja Vanderbildo grupė – didieji pramoninkai susirenka ir sprendžia visus pasaulio klausimus.
Nuo jų ir priklauso, ar kils naftos kaina, ar bus įleistos į rinką naujos technologijos. Pasakojant prisimenami Rotšildai, kitos garsios pramoninės dinastijos, išvardijamos didžiausios kompanijos. Aišku, teigiama, kad grupė renkasi slapta, todėl informacijos patikrinti neįmanoma. Taip sudaromas tokios šešėlinės pasaulio valdžios įspūdis.
Jeigu faktas prieštarauja tikrovei, tuo blogiau faktui. Štai yra žmonių, kurie tiki, kad nebuvo Holokausto – neva Holokaustas išgalvotas ar bent jau labai smarkiai išdidintas. Mėginsi paprieštarauti, kad yra nepaneigiamų duomenų apie žuvusius žmones, tada sulauksi atsakymo, kad jie tyčia buvo nužudyti pačių žydų, kad visoms valstybėms primestų kaltę ir jos mokėtų kompensacijas. – Kaip Rusijos propagandistai kuria sąmokslo teorijas?
– Tvirtinama, kad Rusiją visi užpuolė. Aišku, pagrindinis puolikas yra Amerika, o visi kiti yra tik Amerikos paklodės ir vykdo jos valią. Užpuolė, nes Rusija vienintelė pasaulyje yra dvasinga, Trečioji Roma,per gera šitam supuvusiam pasauliui. Ši „supuvusių Vakarų“ idėja nėra V. Putino originali mintis, apie tai kalbama jau pora šimtų metų, jos aktyvus skelbėjas buvo ir F.Dostojevskis.
Maidaną suorganizavo Amerika. Dabar karas Ukrainoje vyksta todėl, kad ten kovoja lenkų ir lietuvių samdiniai fašistai. Rusai ten matė net juodaodžių. Visos istorijos gražiai dėliojasi į pagrindinę – blogasis pasaulis puola vargšę gerąją Rusiją
Jeigu tokiai teorijai bandai paprieštarauti – tarkim, sakai, kad be Rusijos įsikišimo Ukrainoje niekas nekariavo, tuoj sužinosi, kad nors karo ir nebuvo, bet visi jau buvo pasiruošę.
O jei Rusija būtų nespėjusi įsikišti, tikrai būtų buvę dar blogiau. Štai naujausiame V. Putino pasisakyme – fantastiškas teiginys, kad net jeigu Rusija nebūtų aneksavusi ir okupavusi Krymo (o paskui pradėjusi atplėšinėti ir Rytų Ukrainos gabalą), Vakarai vis tiek būtų pradėję taikyti sankcijas. Nors visi (ir tie patys rusai!) matė, kaip nenoriai pradžioje Vakarai dėjo tas sankcijas, kokios jos buvo silpnos, ypač po „taikaus“ Krymo užgrobimo. Bet sąmokslo tikėtojui V. Putino teiginys glaudžiai įguls į aiškaus pasaulio mozaiką ir vėl viskas bus labai paprasta.
– Vadinasi, neverta tikėtis, kad racionalūs argumentai bus išgirsti?
– Nieko nuostabaus, kad racionalių argumentų nesiklausoma. Kaip jūs paaiškintumėte logiškai „Novorosijos“ idėją? Ji konstruojama iš vienas kitam prieštaraujančių dalykų. Sovietinis paveldas suplakamas su pravoslavybe, nors sovietinė sistema buvo paremta visišku religijos atsisakymu.
Taip pat atgaivinamas Trečiosios Romos vaizdinys – esą, Rusija yra Bizantijos imperijos perėmėja ir vienintelis tikrosios krikščionybės bastionas.
Prieš dešimt metų panašiais diskusijas galima buvo pamatyti daugiausia interneto erdvėje. Atrodė, kad apie tai pasisakinėja tik aršūs pravoslavybės ir Sovietų Sąjungos nostalgikai. Dabar visa tai virsta naująja Rusijos mitologija, pereina į valstybinį lygį. V. Putinas kalba, kad Krymas – rusų civilizacijos lopšys. Nenustebkite, tai – ne iš niekur, kai kurie „Novorosijos“ ideologai visai rimtai aiškina, kad senovės graikai – tai Rusija. Dabar per televizorių tą mintį pakartos 1001 kartą, ir – žiūrėk – net ir Lietuvoje atsiras ja tikinčių.
– Labai įdomu, kad Rusija yra tikrosios krikščionybės bastionas. Kuo tai pagrindžiama?
– Juk žinote istorinius faktus – skilus Bažnyčia, atsirado Rytų krikščionys ir Vakarų krikščionys. Rusiją pakrikštijo Rytų krikščionys. Pravoslavybė Rusijoje visuomet turėjo stiprų vaidmenį. Caro ir cerkvės valdžia buvo daugiau mažiau vienas lydinys.
Vakarai - vis labiau pasaulietiški. Į Europos konstitucijos projektą nebuvo įrašytos krikščioniškosios tiesos, kiek dėl to būta ginčų, bet – Vakarų pasaulyje grynoji religija nustumiama į paraštes.
Rusijoje religija kaip tik atsigauna, nes tampa valstybės dalimi. Kai kas atrodo net juokinga – pavyzdžiui, pripučiamos cerkvės desantininkams, kurias nuleidžia iš lėktuvo ir popas laiko pamaldas.
– Nustebau, keliuose vakarietiškuose krikščioniškuose portaluose radusi pritarimą V. Putinui – esą, jis tikrai apgins krikščioniškas vertybes.
– Mažėjant religijos vaidmeniui, tikinčiųjų grupės turi išgryninti savo vertybes, kad išliktų. Tas susikoncentravimas dažnai veda prie fundamentalizmo, nors tikima, kad tai kaip tik yra grįžimas prie religinių šaknų. Tada ieškoma gynėjo – kuris kalba tą patį, ir kalba paprastai. Štai jums ir prašom – V. Putinas. Kaip dainuoja Jurijus Ševčiukas, „jis banditus išgalabys / darbininkams jis įpils“. O Rusijos cerkvės galva – visada šalia. Jėzaus mokymas apie Dievą ir Ciesorių staiga atsiranda ant vienos monetos abiejų pusių.
O dar sustiprėjęs homoseksualių žmonių teisių judėjimas. Daugeliui krikščionių tai nepatinka.
– Homoseksualai erzina ne tik fundamentalistus. Ar nėra taip, kad jų problemos yra dirbtinai išpūstos?
– Tai, kad tie žmonės turi slėptis, yra neišpūsta problema. Oficialiai jie nepersekiojami, tačiau geriau jau slėptis, nebent iš to daraisi celebritiškumą (kaip Ruslanas Kirilkinas). O štai Latvijos ministras prisipažino esąs homoseksualus – kokie iš mūsų talibaninio fronto pasisakymai?
Žmogaus teisės apskritai vystėsi nuo mažų dalykų, bet visą laiką plėtėsi. 1948-ųjų žmogaus teisių deklaracija daugiausia pripažino fizines žmogaus teises – fizinę laisvą, apsaugą nuo kankinimo. Vėliau teisių medis plėtėsi. Dabar kalbama, kad žmogus turi teisę į vandenį, taiką, saugią aplinką. Seksualinės tapatybės teisių pripažinimas irgi yra tas tolimesnis žmogaus teisių plėtimasis.
Judėjimas už homoseksualų teises prasidėjo prieš keliasdešimt metų. Matyt, dabar jau toks laikas, kai žmonės gali drąsiai apie savo teises pareikšti. Kadaise lygiai taip pat sunkiai savo teises gavo ir moterys.
– Kodėl Rusijoje gėjai taip niekinami? Ar taip, kaip A.Hitleriui atpirkimo ožiai buvo žydai, V.Putinas atpirkimo ožiais pasirinko gėjus?
– Visa, kas kerta į pradinius instinktus, yra pati geriausia priemonė propagandai. Kodėl instinktyviai šlykštimasi homoseksualumu? Veikiausiai todėl, kad pabrėžiamas grynai fizinis momentas. Rusijoje, manyčiau, tai siejasi su vadinamąja „blatnaja“, kalėjimų subkultūra. Kalėjimuose prievartinis homoseksualumas tapatintas su žmogaus pažeminimu. Net gražus, heraldikoje narsą reiškiantis paukštis gaidys buvo paverstas simboliu.
Dar žaidžiama istorijomis, kad gėjai tuoj įsivaikins jūsų vaikus – kadangi jie negali daugintis natūraliai, dauginasi paversdami kitus tokiais pačiais, tarsi kokie magiškų galių burtininkai. . Gąsdinama absurdais – jei pripažinsime gėjus, pripažinimo pareikalaus ir pedofilai, ir nekrofilai.
Beje, ta tema - smagus ukrainiečių pokštas: „Ne tokie baisūs gėjai Briuselyje kaip p... derai Kremliuje“.
– Vienas iš argumentų, kad gėjai jau dabar daro įtaką – tai, kad Vakaruose silpsta šeimos institucija.
– Šeima yra miniatiūrinis visuomenės modelis. Todėl sunku pasakyti, ar europinė šeima išskydusi dėl pačios visuomenės, ar kaip tik šeimos išskydimas lemia visuomenės išskydimą. Veikiausiai, tai yra apipusis efektas.
Antras dalykas – Vakaruose šeima nebeatlieka ekonominio vaidmens. Galime labai skeptiškai žiūrėti į K. Marksą, tačiau jo teiginiai, kad šeima yra palikuonims reikalingo turto sukaupimo institucija, mano galva, yra pakankamai pagrįsti. Dabar turto kaupimo ir dinastinio perdavimo poreikiai sumažėjo dėl visuotinio švietimo, darbų lankstumo, banko paskolų.
Tačiau šeimos institutas duoda ir stabilumą. Kai stabilumo nebelieka, žmogus ieško, kur tą rasti.
– Čia galima pasakyti, kad kartais kritikuodami rusai būna teisūs.
– Visi kartais būna teisūs. Bet ar agresija prieš kaimyninę valstybę – tai kritika? Purvo pylimas, falsifikacijos, gąsdinimas branduoliniais smūgiais – kritika? Kritikuojate Vakarus? O kokia jūsų atskaitos sistema, kokia jūsų valstybė? Kokie jos rodikliai? Kaip Nigerijos? Turtas sukauptas kokio dydžio grupių rankose? Kokia yra vidurinė klasė? Ar yra nepriklausoma spauda? Ar galiu protestuoti?
Daug ką galime vadinti požiūrio klausimu, bet aš bevelyčiau gyventi pasaulyje, kuriame man negresia radikalų „medžioklė“, net jeigu aš gyvenčiau ne su moterimi, o su vyru.
Apie tai šneka ir patys rusai – beje, ta pati 1990-ųjų postūmio karta. Štai V. Sorokino „Opričniko dienoje“ beveik išpranašauta tai, kas vyksta dabar. Ten teigiama – per daug pasirinkimų žmogų glumina, valstybė turi galvoti apie žmogų, todėl pasirinkimai turi būti du. Žmonės turi rinktis iš dviejų rūšių saldainių, dviejų rūšių duonos. Savo knygoje jis aprašo ne tik „tvarkingą“ paprasto ruso būtį, bet ir baisingą valdančiojo elito ištvirkimą – matėte jų rūmus ir jachtas?
– Kaip patys rusai patiki, kad pas juos yra geriau? Juk nėra geležinės uždangos, jie keliauja į tą pačią Europą.
– Tiems, kurie keliauja į Europą, ir yra gerai. Be to, žmogus yra tokia įdomi būtybė, kad šalia paprastų dalykų, jam dar rūpi idealai, dideli tikslai.
Europa sau kaip tikslą kelia žmogaus gerovę. Kitose visuomenėse žmogus yra tik priemonė valstybei siekti savo tikslų, nors ta valstybė apsiriboja „valdžiažmogių“ grupe. Rytietiška tradicija – jei ta valstybė galingesnė už kitas, tai atperka mano kaip beverčio žmogaus menkumą. Tada galima mąstyti: „Nors gyvenam š... , esam galinga šalis“. Toks yra dar iš Sovietų Sąjungos likęs mąstymas. – Gal esmė yra net ne tai, kad jie gyvena blogiau. Esmė, kad Rusijoje kalbama apie supuvusius Vakarus, bet jie naudoja tuos pačius kompiuterius, telefonus, rengiasi tais pačiais rūbais. Koks tada rusų ir vakariečių skirtumas?
– Užtat jie mano esą dvasingesni. Daiktinių pranašumų jie neturi, todėl apie tai net nekalba. Jie gali nuversti paminklą T.Cookui, tačiau toliau ramiai vaikščioti su „Apple“ kurtais mobiliaisiais telefonais. Dėl to ir sakau, kad tai šizofreniškas mąstymas – jungiama tai, kas tarpusavyje prieštarauja.
Rusų rašytojas Leonidas Kaganovas, beje, fantastas – parašė smagų eilėraštį „Novorosijos Biblija“. Ten pasakojama, kad iš pradžių buvo žvaigždės, dangus, bardakas ir juodoji skylė. Tada Viešpats sukūrė Rusiją, o iš Rusijos šonkaulio – Ukrainą.
Bet Dievas kažkur iškeliavo, ir tada Šėtonas pristatė Rusijai „Apple“ ir neribotą internetą, Ameriką, gėjus, specialiai padarė Žemės rutulį apvalų, kad Rusiją apsuptų iš visų pusių, netgi pridarė čiurkų, negrų ir žydų. Galiausiai – jie visi ėmė šnabždėti Dievui į ausį liberalias idėjas ir sukūrė fašistų šalį, žinoma, Ukrainoje. Fašistų šalis ėdė lašinius ir pjaustė kūdikiams pilvus, o svarbiausia - nepripažino, kad yra tik Rusijos šonkaulis.
O kai Rusija jau vėl stojosi ant kojų pamokyti fašistų šalies, Dievas – „mudakas“ – paveiktas tų liberalių idėjų - ėmė vyti Rusiją iš rojaus ir netgi įtraukė į "juodąjį sąrašą". Tada rusai pareiškė, kad vis tiek išpjaus fašistus, Rojus vėl bus jų, o Dievas už savo poelgius turės atsakyti.
Šis eilėraštukas - tobulai perteikia dabartinės Rusijos ideologijos absurdą, tik - vargas – Rusijos mylėtojai gali to net nesuprasti.
– Teko girdėti, kad V. Putinas nė neketina kariauti linijinio karo, kai aišku, kas su kuo kovoja. Strategiškai naudingiau jau susiskaldžiusią Vakarų visuomenę dar labiau suskaldyti.
– Žinoma, šiame kare ideologija yra tokio paties vertingumo kaip tankai. Tačiau tai, kad Vakarų visuomenėje trūksta monolitinių grupių, turinčių aiškias, išgrynintas vertybes, nėra tik blogas dalykas. Skirtingos grupės gali susijungti, vienijamos tam tikrų interesų, o tada vėl išsiskirti.
Štai aš, pavyzdžiui, su tautininkais galiu nesutarti dėl daugelio dalykų, bet Ukrainos klausimu mes beveik vieningi. Gal tokiomis sąlygomis filtruojasi, dėl kurių dalykų gali užmerkti akis, o dėl kurių – negali.
Kai visuomenėje daugiau įvairovės, žmonės yra saugesni. Bet susidūrusi su rimtomis problemomis, tokia visuomenė ne tik atsilaiko, bet išeina iš jų kokybiškai geresnė. Vakarai tai ne kartą įrodė.
Galime prisiminti dinozaurėjimo efektą. Dinozauras buvo didelis ir stiprus gyvūnas. Tačiau vos tik sąlygos pasikeitė, dinozaurai nudvėsė. Kas liko? Visokie maži organizmai, gebantys greitai mutuoti. Viena Vakarų civilizacijos stiprybių yra toks gebėjimas keistis.
