Atrodo, vokiečius šiomis dienoms labiausiai jaudina klausimas, kaip dera elgtis su Rusija. Žinoma, būtina skirti dėmesio santykiams su Rusija ir rusų dvasinei būsenai, tačiau tuo pačiu susidaro įspūdis, lyg tai mes nebepastebime kito [Ukrainos] krizės aspekto, o būtent, ukrainiečių padėties."
Kartais atrodo, kad Vokietijos visuomenė pasirengusi suteikti Rusijai aukos statusą, o tuos, kurie tapo jos agresijos auka, apjuodinti, tvirtinant, jog „jie patys kalti“. Ir toliau pranešama apie skirtumus, kurie ne tik kad neteisingi, bet ir neturi nieko bendra su etninėmis ir kultūrinėmis atskirtimis.
Taip pat manoma, kad Rusija turi turėti teisę rūpintis užsienyje gyvenančių rusų interesais. Ir, žinoma, vokiečiai nepamiršta paminėti Rusijos branduolinio arsenalo, kuris tam tikra dalimi suteikia jai teisę išlaikyti ar kurti aplink save užkardą iš priklausomų valstybių sąjungininkių.
Tačiau trūksta vienos detalės: mažai kas iš žmonių, su susidomėjimu sekančių padėtį, gali nurodyti kelius, kaip išeiti iš dabartinės situacijos.
Žinoma, iš esmės mums tas pats, ar Krymas priklausys Rusijai, ar Ukrainai. Tą patį galima pasakyti apie rytines Ukrainos sritis, kur vyksta kovos veiksmai. Gal būt, Ukraina be jų gyvens žymiai ramiau, juo labiau, kad istoriniu požiūriu šios teritorijos orientuojasi į Maskvą, o ne į Kijevą.
Tačiau ramybė galima tik tuo atveju, jeigu Vladimiras Putinas ir rusų nacionalizmas tenkinsis tuo, ką jie gaus. O tuo tenka suabejoti: niekas negali sukelti Kremliui didesnių būgštavimų, kaip taikingos, demokratiškos, klestinčios, ES nare tapusios Ukrainos, tiksliau to, kas iš jos beliko, šmėkla.
Ypač krinta į akis tai, kaip vokiečiai, kurie yra linkę atmesti didžiavalstybiškas ambicijas ir naciją kaip pasaulinės politikos orientyrus, pripažįsta rusų teisę į tuos dalykus, ir dar peržengiant visas ribas.
Atrodo, niekas nesusimąsto apie tai, kokios bus pasekmės, jeigu tokia teisė bus suteikta ir kitoms. Juk ir Vokietijos sienos nėra apgalvotos politikos ir taikių procesų rezultatas – tad gal galima jas peržiūrėti? Ar privalo Vengrija kalbėti daugybės savo piliečių, gyvenančių užsienyje, vardu? Ar turi Katalonija visiems laikams likti Ispanijos sudėtyje? Ar gali Kinija reikalauti viešpatavimo visoms valstybėms, kuriose gyvena daug kiniečių?
Ir pagaliau: ar galės Europos Sąjunga laikyti save bendrija, turinčia vieningą vertybių sistemą, jeigu šaltakraujiškai atiduos į Rusijos glėbį ukrainiečius, kurie demonstruoja ištikimybę europinėms vertybėms? Vargu ar galima ginčytis dėl to, kad šios vertybės neimponuoja Maskvai.
Įdomu, kodėl laisvę mylinčios visuomenės mėgina atrasti kelią į Vakarus, o ne eina link Kremliaus?
