Taikė žiaurius metodus
Audrą šią savaitę sukėlė iš užmaršties slaptus dokumentus prikėlę asmenys. Ne kokie programišiai ar nepriklausomi žmogaus teisių gynėjai, o JAV Senato Žvalgybos komitetas.
Parlamentarai paviešino dalį informacijos iš 6 tūkst. slaptų CŽV dokumentų apie kankinimus, kurie buvo pradėti po 2001 metų išpuolių Niujorke ir Vašingtone.
Senato paviešintoje ataskaitoje rašoma, kad žvalgybininkai 2002–2006 metais prieš sulaikytuosius naudojo tokius žiaurius tardymo metodus kaip imituojamas skandinimas, psichologinis pažeminimas, kankinimas šalčiu ir ilgas neleidimas miegoti.
Skamba kaip iš ekskursijos po Genocido aukų muziejų, užsieniečių populiariai vadinamą KGB muziejumi. Kad kankinimas yra milžiniška klaida, kurią Amerikai, nors gėda, bet reikia pripažinti, pabrėžė ir JAV prezidentas Barackas Obama, ir dalis politikų. Kita dalis smerkė patį ataskaitos viešinimą – šis veiksmas esą sukėlė grėsmę Amerikos nacionaliniam saugumui, o būtent tardymų, kad ir itin žiaurių, metu išgauta informacija esą padarė Ameriką saugesnę.
Bet net jei politikai dabar ir smerks arba teisins CŽV veiksmus, kiekvienas sau gali pamėginti atsakyti, kur yra riba, ką galima pateisinti, o ko ne, ypač sudėtingose situacijose.
Bet prieš atsakant į šiuos klausimus, net jei nuomonė jau, regis, yra tvirta ir nepalaužiama, verta žinoti, kokių priemonių galima imtis siekiant gauti informacijos. „Lietuvos rytas“ kreipėsi į ekspertus.
Tardė ir Lietuvoje
Pagalys kišamas į išangę, tardomam asmeniui neleidžiama miegoti ištisas paras.
Visi šie ir dar baisesni tardymo metodai buvo vykdomi vietose, kurios Lietuvoje žinomos kaip „CŽV kalėjimai“.
Tai klaidingas pavadinimas ir Lietuvos politikai gali būti formaliai teisūs gražbyliaudami, kad jokių CŽV kalėjimų Lietuvoje nebūta.
Išties nebūta, juk kalėjimas – tai oficiali įstaiga, kurioje laikomi nuteisti kaliniai. Ten jie kartais ir kankinami, pavyzdžiui, kaip liūdnai pagarsėjusiame Abu Graibo kalėjime Irake, kur amerikiečiai tyčiojosi iš kalinių.
Tai, ką, anot JAV Senato ataskaitos, Lietuvoje, Lenkijoje, Rumunijoje ir kitose šalyse buvo įrengę amerikiečių žvalgybininkai, galima pavadinti tardymo, kankinimo centrais.
Nelegaliais – ne veltui savo įstatymų griežtai besilaikantys amerikiečiai tokių centrų neįrengė savo šalyje – ir primenančiais niūriausius diktatoriškų valstybių kankinimo rūsius.
Ir vis dėlto, nepaisant kilusio triukšmo ir reikalavimų tirti galimus žmogaus teisių pažeidimus, nubausti tardytojus, be teismo leidimo kvotusius sulaikytuosius, girdimas ir kitas balsas.
Esą masines žudynes planavę ir rengę teroristai nėra žmonės, todėl nebūtina paisyti jokių jų teisių, o visos priemonės prieš juos yra leistinos.
Padėjo gelbėti gyvybę?
Pritariančiųjų tokiai nuomonei netrūksta ypač Amerikoje, kuri nuolat pabrėžia demokratinių vertybių, žmogaus teisių, jokiu būdu nesuderinamų su jokia kankinimų forma, svarbą. Kankinimai, kaip ir vergovė, yra neleistini, nepateisinami, prieštarauja įstatymams ir Žmogaus teisių konvencijai.
Bet apie tai amerikiečiai negalvojo po rugsėjo 11-osios, dienos, kuri sukrėtė ir išties pakeitė JAV ir pasaulį. Supurtyta Amerika, tikėjusi savo nenugalimumo ir nepažeidžiamumo mitu, iki tos dienos menkai kreipė dėmesį į tai, kad amerikiečių pasaulyje daug kas nemėgsta, ypač islamo fanatikai.
Tad šaltą protą pakeitė emocijos ir skuba. Amerikiečiai troško keršto, o labiausiai – teisingumo. Tikslas – rasti žiauriausių per visą istoriją teroro išpuolių sumanytojus, jų rėmėjus bei globėjus ir įvykdyti teisingumą. Su pagrindiniu išpuolių organizatoriumi Osama bin Ladenu susidorota praėjus beveik dešimtmečiui po teroro išpuolių JAV. Teroristo žūtis pasitikta plojimais ir džiugiais šūkiais.
Bet, be jo, buvo ir tebėra šimtai, galbūt net tūkstančiai kitų, kurie prisidėjo prie ankstesnių išpuolių arba rezgė naujus. Dalį įtariamųjų – per šimtą amerikiečiai sučiupo dar 2001-aisiais įsiveržę į „Al Qaeda“ priebėga tapusį Afganistaną.
Niekas anuomet, regis, pernelyg nekreipė dėmesio į JAV skelbtus skaičius apie nukautus ir ypač apie sulaikytus įtariamus teroristus. Apie kai kurių įtariamųjų sulaikymą nė nebuvo paskelbta, mat tai buvo slaptos operacijos Irake, Afganistane, Pakistane ir kitur.
Ir amerikiečiams tai nerūpėjo – jie norėjo teisingumo, tad kiekvienas įtariamas teroristas buvo kone demonizuojamas, tarsi jau būtų įrodyta jo kaltė.
Nors iš tikrųjų tuometė JAV prezidento George’o W.Busho administracija leido suprasti, kad teroristams įprastos žmogaus teisės negalios. Jokio teismo, jokių advokatų, jokių teisių – tik sulaikymas, laikymas „juodosiose skylėse“ ir nuolatinis tardymas.
Teiginius mala į miltus
Tačiau JAV Senato ataskaitos pagrindinė mintis ir yra būtent ta, kad kankinimai neveikė ir nepadėjo išgauti žinių, kurie būtų leidę užkirsti kelią išpuoliams.
Senato Žvalgybos komitetas išanalizavo daugiau kaip dešimtį atskleistų sąmokslų, kuriuos sustabdyti, pasak CŽV, padėjo brutalus elgesys su tardomaisiais, ir nustatė, kad visais tais atvejais informacija jau buvo gauta žmoniškesniais metodais.
Geriausias pavyzdys – „Al Qaeda“ lyderio O.bin Ladeno medžioklė. 2011 metais, kai jis buvo nukautas Pakistane, CŽV skelbė, kad informacija apie jo buveinę Abotabade buvo surinkta pasitelkus būtent prieštaringai vertinamus tardymo metodus.
Dabar jau aišku, kad tai tėra melas siekiant pateisinti kankinimus. Be to, paaiškėjo, kad mažiausiai 26 iš 119 CŽV kankintų belaisvių apskritai neturėjo būti sulaikyti.
„Taip, kankinami žmonės prabyla, bet dažnai tai, ką jie sako, yra nesąmonė. Norėdami, kad nebeskaudėtų, žmonės linkę sakyti tai, ką, jų manymu, nori išgirsti jų kankintojai“, – teigė įvairiose JAV teisėsaugos institucijose daugiau negu 30 metų tardytoju dirbęs Markas Fallonas.
Realybė filmų neprimena
Tačiau sutrikę kankinimų užtarėjai, žinoma, nenusileidžia.
KGB metodus primenantys tardymo metodai esą yra žiaurūs, bet kitokių nėra siekiant palaužti įtariamuosius. Ar tikrai? Ekspertai tikina, kad pati tardymo sąvoka suvokiama klaidingai.
Taigi kas yra tardymas? Regis, paprastas klausimas, bet ne kiekvienas galėtų į jį atsakyti. Su tuo nesusidūrę žmonės tardymo procesą tikriausiai mėgintų apibūdinti iš filmų ar knygų: įtariamasis sėdi asketiškame kambaryje, kuriame tėra stalas, dvi kėdės ir nepermatomas stiklas.
Už jo rūsčiais veidais įtariamojo elgesį atidžiai stebi tyrėjai. Jei filmas senesnis, greičiausiai išvysite ir smilkstančias cigaretes.
Tada tyrėjai be žodžių įžengia į patalpą ir prasideda apklausa – dažnai emocinga ir, jei tai Holivudo filmas, su dramatiška ir laiminga pabaiga. Įtariamasis prisipažįsta arba išduoda bendrus, o gal paaiškėja netikėtų detalių.
Bet realybėje ne viskas vyksta būtent taip. Profesionaliems teisininkams kriminalistikos ir baudžiamojo proceso temomis dėstantis Vilniaus universiteto Teisės fakulteto mokymo centro dėstytojas Vytautas Kukaitis „Lietuvos rytui“ atskleidė, kas yra tikrasis tardymas ir kaip viskas paprastai vyksta.
„Tardymas – tai procesas, skirtas nustatyti tiesai baudžiamajame procese“, – teigė V.Kukaitis, stengdamasis atsargiai pasverti savo žodžius. Ir tai nėra atsitiktinumas, mat kiekviena tyrimo detalė svarbi. Pasielgsi neprofesionaliai, tinkamai nepasiruoši apklausai, praleisi svarbias detales, ir visa byla, visas tyrimas nueis šuniui ant uodegos.
Primena žmogaus teises
Beje, pats žodis „tardytojas“, anot eksperto, turi neigiamą atspalvį. Iki 2003-iųjų galiojusio senajojo Baudžiamojo kodekso ikitesminio tyrimo dalis buvo vadinama „parengtiniu tardymu“, bet vėliau pakeista. Šiuo metu yra ikiteisminio tyrimo pareigūnas – tyrėjas.
„Tardymas gali būti siejamas su senuoju sovietiniu baudžiamuoju procesu. Tai duoda tam tikrą psichologinį prieskonį, „tardo, tarsi kvočia“, – aiškino ekspertas ir priminė, kad labai svarbu užtikrinti ir nusikaltusiųjų žmogaus teises ir jas išaiškinti apklausiamajam. Apie teisinės valstybės principus tikrai nedažnai buvo galvojama.
„Europoje veikia Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnis ir jis numato, kad kiekvienas kaltinamasis turi teisę žinoti, kuo yra kaltinamas, turi teisę turėti gynėją, taip pat teisę neduoti parodymų prieš save.
Viskas turi būti surašyta protokole, o apklausiamasis gali pasirašyti šį dokumentą, nors tai ne visada įvyksta. Ypač didesnę patirtį turintys aukštesnio lygio nusikaltėliai nepasirašo.
Kalbant apie JAV, yra vadinamoji Mirandos deklaracija, kitaip sakant, apklausiamojo teisė tylėti“, – apie garsųjį posakį „viskas, ką jūs pasakysite, gali būti panaudota prieš jus teisme“ kalbėjo V.Kukaitis.
Tiesa, jis pabrėžė, kad tardymo nereikia suprasti vien tik kaip apklausos momento, kaip galbūt daugelis įsivaizduoja. Tyrimas prasideda nuo pat pirmojo pranešimo apie įvykdytą nusikaltimą.
Apklausa – ledkalnio viršūnė
Tyrimo tikslas – surinkti visus duomenis – įrodymus, kurie patvirtina nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą. Įrodymus, pasak dėstytojo, galima skirstyti į dvi rūšis – į daiktus ir į asmenis. Žinoma, galbūt daugeliui kiltų abejonių, kaipgi daiktai gali būti susiję su tardymu?
„Abi įrodymų rūšys svarbios – nusikaltimo pėdsakai lieka ant daiktų, o asmeniniai pėdsakai, kurie vadinami idealiais, lieka asmenų galvose – tai yra informacija apie konkretų nusikaltimą. Todėl negalima išskirti tik vienos įrodymų rūšies.
Teisingą teismo sprendimą lemia ne įrodymo apimtis, o teisinių išvadų pagrįstumas. Būtent todėl tyrėjas turi puikiai išmanyti kriminalistiką – mokslą apie nusikaltimų tyrimą. Teorija, tyrimo metodai, taktika, psichologinis pasirengimas – be šių žinių joks profesionalus tyrėjas negalėtų dirbti“, – sakė V.Kukaitis.
Be to, visos šios žinios svarbios ir žvalgybiniame darbe, mat dalis kriminalistikos taikoma ir žvalgybos praktikoje. Tyrėjas turi gebėti stebėti aplinką, apklausiamojo elgseną – kalbėjimo toną, judesius, akių kontaktą. Iš to profesionalas gali atpažinti, ar žmogus meluoja, nors to tyrėjas gali ir neatskleisti žinąs.
Galiausiai įtariamasis gali prasitarti apie slepiamas detales. Bet, žinoma, gali pasitaikyti ir ypač sunkių atvejų, kurie ir profesionaliausius tyrėjus gali priversti prarasti kantrybę.
Apie pareigūnų smurtą tramdant nusikaltėlius arba tiesiog mėginant išpešti informaciją Lietuvoje skelbta ne sykį. Ypač kalbant apie sovietinio sukirpimo tyrėjus, kurie anksčiau galbūt yra dirbę sovietiniame saugume ir naudojo metodus, panašius į dabar CŽV taikytas priemones.
Ribos ir gudrybės
Tad kur yra ribos? Ką gali padaryti tyrėjas, jei įtariamasis visiškai nenusiteikęs bendradarbiauti, atskleisti detalių apie nusikaltimą, pavyzdžiui, įvykdytą arba planuojamą teroro aktą. Ar tyrėjas gali šaukti, bauginti psichologiškai?
„Kad ir kaip būtų sunku, kad ir kiek būtų emocijų, kai matome akivaizdų melą, turime išlikti šalti, profesionalai. Reikia būti kiek įmanoma neutraliam. Pereiti prie asmeniškumų negalima“, – ribą nubrėžė dėstytojas.
„Pirmiausia turi būti pagarba žmogaus orumui. Galima pastebėti paradoksą kuo skiriasi seni metodai nuo naujų: kuo daugiau žmogui išaiškini teisių, kuo pagarbiau su juo elgiesi, tuo geresnis jo atsakas“, – sakė V.Kukaitis.
O jei jam tai nerūpi? Jei nerūpi bandymai priminti apie gresiančią atsakomybę ar siekti švelnesnės bausmės, jei nerūpi nekaltų žmonių žūtys? V.Kukaitis net nesileido į kalbas, ar tokiu atveju galima peržengti ribas ir taikyti kankinimo priemones. Ši riba yra akivaizdi.
Vis dėlto jis pripažino, kad gali būti nusikaltėlių, kurių veiksmų, pavyzdžiui, lėktuvo su 300 keleivių susprogdinimo, sveiku protu nepaaiškinsi. Kaip JAV atveju po rugsėjo 11-osios.
Anot V.Kukaičio, galima imtis taktinių, žvalgybinių priemonių – jų yra pakankamai.
„Yra būtinojo reikalingumo situacijos, kai įstatymai arba kiti teisės aktai pažeidžiami, siekiant apsaugoti didesnį teisinį gėrį nei pažeidžiamas. Tai būtų situacija, kai teroro akto atveju tektų paaukoti kelių žmonių gyvybę vien dėl to, kad būtų išvengta kur kas didesnio aukų skaičiaus“ – svarbiausią akcentą pabrėžė V.Kukaitis.
Ir nors būtinasis reikalingumas nenumato kankinimų, kriminalistikoje tokie veiksmai yra vadinamos taktinės kombinacijos. Galima naudoti ir taktinius spąstus. Aišku, tokiais atvejais galima kalbėti ir apie žvalgybos atliekamus slapto pobūdžio veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės.
Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metais ne sykį yra pasitaikę atvejų, kai tarp belaisvių įsimaišydavo jais persirengusių agentų. Jie atsargiai klausinėdavo įvairių detalių stengdamiesi nesukelti įtarimų.
Kankino komunistų metodais
Vis dėlto net amerikiečių pareigūnai pripažįsta, kad CŽV tardymo programa buvo ne tik žiauri, bet ir neleistina, – žmogaus teises gerbianti šalis negali kankinti žmonių, net jei pastarieji negerbia jokių teisių. Galų gale tokie tardymo metodai yra tiesiog neprofesionalūs.
Nejaugi JAV neatsirado profesionalų, galinčių tardyti kitokiais, leistinais, būdais? Pasirodo, buvo nueita lengviausiu keliu. Ataskaitoje pažymima, jog CŽV pareigūnai jautė atsakomybę bei spaudimą, kad atakos, panašios į rugsėjo 11-osios, nepasikartotų. Būtent todėl itin skubėta.
Žinoma, pavieniai CŽV pareigūnai tokius klausimus ne sykį kėlė. Pavyzdžiui, 2003-iųjų sausį, praėjus 10 mėnesių nuo kankinimų pradžios, CŽV Tardymo skyriaus vadovas kolegoms nusiuntė elektroninį laišką.
„Ši brutali kalinių tardymo programa yra kaip artėjanti traukinio nelaimė. Ir aš ketinu išlipti iš traukinio prieš jam nuriedant nuo bėgių“, – teigė neįvardytas CŽV pareigūnas.
Jis nenorėjo būti siejamas su programa, kurią sukūrė ir prižiūrėjo psichologai Jamesas E.Mitchellas ir Bruce’as Jessenas. Per dieną jie susižerdavo po 1,8 tūkst. dolerių (maždaug 5 tūkst. litų).
Tardymuose šie du vyrai nedalyvaudavo, užtat jų patariamojo žodžio buvo paisoma.
Būtent tokiu būdu vadovauti įtariamųjų tardymui buvo paskiriami nežinomi, o kartais ir visiškai nepatyrę žmonės. Antai vienas jaunesnysis karininkas Afganistane mirtinai nukankino Gulą Rahmaną – prirakino jį grandinėmis prie sienos ir paliko nakčiai nuogą.
Ryte vyras buvo rastas negyvas, taip ir nepateikus nė vieno klausimo.
Ironiška, kad tardymo metodus minėti psichologai sukūrė pagal nevykusią Šiaurės Korėjos ir Kinijos tardymo programą, kuri veikė dar Korėjos karo laikais.
O juk amerikiečiai iki šiol šaiposi iš Šiaurės Korėjos propagandos – piešiniuose JAV kariai vaizduojami kaip žiaurūs kankintojai. Amerikiečiai, ko gero, ir negalėjo pagalvoti, kad juos apsaugoti turinti tarnyba – CŽV, praėjus daugiau nei pusei amžiaus po Korėjos karo pabaigos, patvirtins propagandinius komunistų stereotipus.
Kaip išgauti informaciją iš žmogaus, kuris esą turi ketinimų surengti teroro išpuolį? Reikia įtariamąjį tardyti. Tik kokius metodus naudoti ir ar yra ribos? Tai ne kokio filmo scenarijus, o dalis klausimų, kilusių šią savaitę sprogus CŽV kankinimų skandalui.
CŽV objektas veikė ir Lietuvoje
JAV Senato Žvalgybos komiteto ataskaitoje minima slapta „violetinė skylė“ iš tiesų yra Lietuvoje veikęs CŽV įtariamų teroristų sulaikymo centras, mūsų šalyje neteisingai vadinamas kalėjimu.
Dokumente taip pat pažymima, kad CŽV skyrė milijonus dolerių mokėti grynaisiais pinigais šalių, kurios leido amerikiečiams savo teritorijoje įrengti sulaikymo centrus, pareigūnams.
Kaip galima suprasti iš paskelbtos ataskaitos „violetinis“ įkalinimo centras Lietuvoje, prie Vilniaus esančiuose Antaviliuose, veikė nuo 2005 metų pradžios, o 2006-aisiais buvo uždarytas.
Senato dokumente teigiama, kad Lietuvoje buvo kalinamas šiuo metu Gvantanamo bazėje esantis Saudo Arabijos pilietis Mustafa al-Hawsawi (nuotr.). Jis įtariamas organizavęs ir finansavęs 2001 metų rugsėjo 11-osios išpuolius JAV.
Ataskaitoje atskleidžiama, kad JAV iš pradžių melavo Lietuvai dėl kalėjimo paskirties ir jį uždarė po to, kai vieną kalinį – manoma, kad M.al-Hawsawi – buvo atsisakyta nugabenti į vietos ligoninę.
Taip pat pažymima, kad įkuriant CŽV objektą Lietuvoje net nebuvo informuotas tuometis JAV ambasadorius Vilniuje. Be to, galima suprasti, kad CŽV suklaidino Lietuvos vadovus, kurie esą ne visai suvokė pastato Antaviliuose paskirtį.
2009 metais tyrimą dėl CŽV objektų Lietuvoje atliko Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Jis konstatavo, kad buvo įrengtos tam tikros patalpos, o JAV orlaiviai slapta skraidė į mūsų šalį, tačiau nenustatė, ar buvo atvežami sulaikyti asmenys.
Tyrimas buvo nutrauktas nepavykus patvirtinti išvados, kad Lietuvoje buvo įrengtos patalpos įtariamiesiems terorizmu laikyti.
Lietuvos generalinė prokuratūra, kurią paragino prezidentė Dalia Grybauskaitė, vakar pranešė, kad papildomai kreipsis į JAV prašydama informacijos apie įtariamųjų terorizmu slaptą kalinimą ir tardymą užsienyje.
Kadenciją baigęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, per kurio antrąją kadenciją mūsų šalyje esą veikė CŽV objektas, vakar pareiškė saugumo pareigūnų buvęs patikintas, kad Lietuvoje nebuvo slapto CŽV sulaikymo centro.
