Kurdų motinoms įprasta į karo lauką išsiųsti ne tik savo sūnus, bet ir dukras. Pulkininkė leitenantė Nasreen Hamlawa, jos sūnūs ir keturios dukros sėkmingai baigė karines pratybas ir narsiai kovėsi mūšio lauke. Tačiau dabar jie liko penkiese – veteranės dukra Rangin Hamlawa žuvo kovoje.
Kiekvieną rytą Nasreen jos darbo kambaryje pasitinka plakatas su žuvusios dukros nuotrauka. Joje 26-erių mergina, apsirengusi tradiciniais smėlio spalvos pešmergų (kurdų kovotojų – Red.) drabužiais, rankose laiko snaiperio ginklą ir ryžtingai žvelgia tiesiai į objektyvą.
Pešmergai, Irako konstitucijoje vadinami regiono apsaugos pajėgomis, siekia apginti kurdų teritoriją.
„Džiaugiuosi, kad mano dukra mirė ne veltui. Tam buvo priežastis – įsitikinimai, kurie mus vienija. Viskas, ko dabar noriu, yra grįžti į kovos lauką ir tęsti darbą“, – ramiu balsu dėstė Nasreen.
Kai jos dukrą spalio mėnesį smarkiai sužeidė mūšio lauke, N.Hamlawa buvo šalia. Minosvaidžio mina, paleista IV karių, nusileido netoli būrio pozicijų, o Rangin kūną suvarpė šrapneliai.
Ruošiantis sunkiai sužeistą kovotoją evakuoti į ligoninę, būrio kovotojos liepė Nasreen vykti kartu. Tačiau moteris nusprendė likti priekinėse linijose.
„Pasilikau su kitomis savo dukromis“, – pasakojo N.Hamlawa. Po dešimties dienų Rangin mirė.
Žuvusioji karinėje bazėje vadinama kankine Rangin. Ji tapo pirmąja pešmergų grupės moterimi iš antrojo bataliono, žuvusia nuo jo įkūrimo prieš 18 metų. Senieji bataliono kariai tapo veteranais kovose su Sadamo Husseino pajėgomis ir Irano ir Irako kare. Tačiau daugeliui iš 500 kariniam padaliniui priklausančių moterų kova su IV yra pirmoji per jų karjerą.
Nors, Nasreen teigimu, po jos dukros žūties kitos būrio moterys tapo ryžtingesnės, jos visos buvo išsiųstos atgal į bazę tęsti mokymų. Pulkininkė Nahida Ahmed Rashid neigia, kad toks vadovybės sprendimas susijęs su kovotojos žūtimi. Jos teigimu, moterys buvo sugrąžintos tam, kad išmoktų naudotis sunkesniais ginklais. Tačiau kovotojos nekantriai laukia, kol galės sugrįžti į priekines linijas.
„Rangin mirtis sustiprino moterų jėgą ir ryžtą. Jos siekia keršto ir nenorėjo grįžti į bazę“, – pasakojo pulkininkė. Ji taip pat pritarė, kad kovotojos būtis paliko tuščią vietą būryje.
„Ji buvo viena drąsiausių kovotojų“, – liūdnai pridūrė ji.
Visą popietę N.A.Rashid bando atsakyti į skambučių laviną ir beldimą į jos kabineto duris. Po Rangin mirties moterų, pasiryžusių tapti pešmergos kovotojomis, skaičius labai išaugo. Tačiau pulkininkė yra priversta naujoms savanorėms pasakyti „ne“, mat laisvų vietų mokymams nebėra.
Žvelgdama į žuvusios kovotojos nuotrauką, prisegtą prie jos atlapo, pulkininkė pasakojo, kad jos su Rangin buvo panašios. Moteris tikėjosi, kad vieną dieną mergina perims jos pareigas ir vadovaus būriui.
„Joje įžvelgiau lyderės talentą. Aš senstu, taigi bandžiau ją paruošti, kad perimtų mano pareigas, kai manęs čia nebebus“, – dėstė N.A.Rashid. Pulkininkė sulaukė nemažai kritikos už tai, kad pasirinko vieną iš jaunesnių merginų kaip kandidatę į savo postą. Tačiau ji tikėjo jaunąja kovotoja ir savo nuomonės nekeitė.
Antrąjį batalioną Kurdistano patriotų sąjunga (KPS) įkūrė 1996-aisiais, per kurdų civilinį karą. KPS tuo metu kovojo su Kurdų demokratų partija (KDP). Pranešama, kad per ketverius nesantaikos metus žuvo 3–5 tūkst. žmonių, tačiau manoma, kad šis skaičius iš tikrųjų yra gerokai didesnis – kurdų teritorijoje randama vis daugiau masinių kapaviečių. Konfliktas baigėsi 1988-aisiais, įsikišus JAV.
N.A.Rashid kelerius metus kovojo su vyrais, tačiau visą laiką siekė, kad kovotojos moterys būtų pripažintos lygiavertėmis.
„Norėjome panaikinti skirtumus tarp vyrų ir moterų Kurdistane. Norėjome turėti tai, ką turi civilizuotos tautos. Siekėme, kad moterys taptų kariuomenės dalimi, ir kovojome už jų teises“, – pasakojo pulkininkė.
Vienas jauniausių karinių padalinių bendradarbiavo su JAV pajėgomis 2003-iaisiais JAV vykdomoje Irako okupacijoje. Tačiau iš tikrųjų moterys nebuvo įleidžiamos į kovos lauką. Pešmergos grupės kovotojos buvo siunčiamos saugoti bazių ir budėti kontrolės postuose. Tačiau kai Mosulas buvo užimtas, o IV kariai sparčiai artėjo prie Erbilo, būrys buvo pašauktas į kovą.
„Saugojome dujų ir naftos atsargas netoli Kirkuko“, – pasakojo N.A.Rashid. Jos būrys į kovą pirmą kartą buvo pašauktas birželio pabaigoje. Pulkininkė pripažino, kad jos pajėgų darbas buvo kritiškai svarbus pešmergų pergalėms Kirkuko apylinkėse.
„Moterys kovotojos turi svarbų vaidmenį kovoje su IV“, – tvirtino Jaberis Yaweris, pešmergų grupės atstovas. Jis taip pat pajuokavo, kad kovotojų gretose trūksta vyrų. Jis tvirtino, kad pagal nuostatas moterys kariniuose padaliniuose yra lygios su vyrais.
„Nemanome, kad jos yra silpnos. Moterys atlieka svarbų vaidmenį kovodamos su vyrais, nes jie vienas kitą papildo“, – pasakojo kovotojų atstovas.
Kaip ir N.A.Rashid, N.Hamlawa, žuvusios kovotojos mama, į kovą pirmą kartą stojo aštuntame XX a. dešimtmetyje, o vėliau prisijungė prie naujai įkurto moterų karinio padalinio. Moteris pasakojo, kad jos šeima paskatino ją tokiam poelgiui, o ji paskatino savo vaikus.
„Mus mokė, kad Kurdistano apsaugojimas ir išlaisvinimas yra svarbiausias dalykas. Visada norėjau, kad mano vaikai sektų mano pėdomis. Pešmergų gyvenimas – kaip drugelio. Gali išeiti bet kuriuo metu“, – teigė patyrusi kovotoja. Jos sūnus šiuo metu yra priekinėse linijose Kirkuke, o trys dukros, kurios taip pat yra kovotojos, nori kuo greičiau sugrįžti į kovą.
„Vaikai savo motinoms yra labai brangūs, tačiau mūsų šalis, Kurdistanas, taip pat brangus. Be kovotojų laisvo Kurdistano niekada nepamatysime“, – pasakojo ji, šluostydama nesulaikomai byrančias ašaras.
Parengė Emilija Riaukaitė
