Vokietijos krikščionys masiškai atsuka nugarą Bažnyčiai

Adventas? Prieš Kalėdas Vokietijos bažnyčios paprastai džiaugiasi, kad lankytojų padaugėja: net ir paprastai į jas nevaikštantys žmonės užsuka į Dievo namus pasimelsti. Tačiau toli gražu ne visi.

Ateistai į savo sekmadienines „pamaldas“ Berlyne renkasi kaip į tikrą bažnyčią, tik čia tylą, rimtį ir susikaupimą pakeičia linksmos kalbos, filosofinės diskusijos, dainos, kartais netgi šokiai ir bendruomeniškumo jausmas.
Ateistai į savo sekmadienines „pamaldas“ Berlyne renkasi kaip į tikrą bažnyčią, tik čia tylą, rimtį ir susikaupimą pakeičia linksmos kalbos, filosofinės diskusijos, dainos, kartais netgi šokiai ir bendruomeniškumo jausmas.
Daugiau nuotraukų (1)

Jolita Venckutė („Lietuvos rytas“)

Dec 26, 2014, 3:23 PM, atnaujinta Jan 18, 2018, 5:55 AM

Mat kai kurie netikintys vokiečiai skuba ne į Dievo, o ateizmo namus. Ką jie ten veikia?

Pastaraisiais metais Vokietijos krikščionys masiškai atsuka nugarą Bažnyčiai. Tiesiog išstoja iš religinės bendruomenės. Nustoja mokėti Bažnyčios mokestį – beje, įvestą dar nacionalsocialistų laikais.

Šiuo metu jau tik mažiau nei pusė Vokietijoje gyvenančių vokiečių išpažįsta katalikų ar liuteronų tikėjimą. Kas trečias nepriklauso jokiai bažnyčiai.

Tačiau noras burtis tebėra stiprus. Ir žmonės buriasi, bet ne tradicinėje bažnyčioje. Pasakoja savo išgyvenimus, kalbasi apie gyvenimą ir mirtį. Kartu dainuoja. Klausosi skaitymų, bet ne pamokslų.

Šiuose susibūrimuose Dievo nėra, o žmonės, einantys susitikti su bendraminčiais sekmadieniais, atvirai prisipažįsta esą ateistai. Pradėtos rengti Jungtinėje Karalystėje tokios ateistų „pamaldos“ jau kurį laiką vyksta JAV, Australijoje, o dabar jau ir Vokietijoje.

Berlyniečiai pirmąkart susibūrė rugsėjį. Suprantama, ne Dievo namuose. Organizatoriai tiesiog išsinuomojo patalpas, sukvietė draugus ir bendraminčius per socialinius tinklus.

Mokosi nebijoti mirties

„Gyvenimas kaip knyga: ją įrėmina viršeliai, o mūsų gyvenimą įrėmina gimimas ir mirtis“, – skelbia vienoje iš paskaitų filosofas, knygų autorius Stephenas Cave’as.

Kokia prasmė knygų herojams laužyti galvą dėl įvykių, vykstančių už knygos ribų? Jos nebijo nei dalykų, įvykusių prieš jų atsiradimą, nei mirties. Taip esą turėtume galvoti ir mes. Turėtume tiesiog būti dėkingi, kad galime patirti tą laimingą atsitiktinumą: gyvenimą. Ne, tai tikrai ne bažnytinis pamokslas.

„Tik nuo jūsų priklauso, kaip nugyvensite savo gyvenimą“, – šūkteli nuo improvizuotos scenos baigdamas savo kalbą vyriškis rudu kostiumu.

Apie šimtą susirinkusiųjų – jaunų ir pagyvenusių, vyrų ir moterų – audringai ploja, po to visi kartu angliškai dainuoja energingą legendinės grupės „Queen“ dainą „Don’t Stop Me Now“ plodami į taktą. Ir juokiasi. Daug ir šiltai.

Praėjusią savaitę Hamburge skambėjo Johno Lennono „Imagine“, Billo Witherso „Lean On Me“, „Walking On Sunshine“ („Katrina And The Wawes“) ir „Born To Be Wild“ („Steppenwolf“). Tikrai ne bažnytinės giesmės.

Klausosi ir mokslininkų

Dešimties Dievo įsakymų susibūrusieji nekritikuoja, bet pirmiausia laikosi trijų priesakų.

„Gyvenk geriau, pagelbėk dažniau, stebėkis daugiau“, – skelbia užrašas ant kėdžių ir sėdimųjų pagalvėlių. Susibūrimų Berlyne sumanytoja Sue Schwerin von Krosigk noriai paaiškina, ką tai reiškia: specialistai moko susirinkusius atpažinti ir geriausiai panaudoti savo žmogiškąjį potencialą, taip pat padėti kitiems gyventi geriau.

Vietoj kunigų ir pastorių į šias sekmadienio „pamaldas“ ateina mokslininkai, filosofai, psichologai, psichoterapeutai. Vietoj Naujojo Testamento pasakojimų apie Jėzų ir jo mokinius susirinkusieji klausosi Epikūro tiesų ir Sigmundo Freudo analizės.

Baigiantis susibūrimui, per rankas perleidžiama skrybėlė, į kurią sparčiai krinta eurai. Primena katalikų bažnyčios aukų dėžutę? Nebūtinai: dauguma susirinkusiųjų apie ją tiesiog nėra girdėję, bet nori paremti besikuriančią bendruomenę.

Bažnyčia nėra patentavusi savo formos – kodėl neturėtume pasiimti iš jos to, ko reikia žmonėms?“ – klausia S.Schwerin von Krosigk.

Pasak jos, žmonės buriasi ne tik savo bažnyčioje, bet ir prie laužo arba kartu pavakarieniauti. Šie ritualai seni, kaip ir pati žmonija, jiems tik kartais suteikiamas naujas turinys.

Garsiai juokiasi ir dainuoja

Skirtingai nei katalikų mišiose, ateistų „pamaldose“ juoktis leidžiama ir netgi pageidaujama. Šiaip ar taip, ateistų bažnyčią, vadinamą „Sunday Assembly“, įkūrė du britai komikai.

Sondersonas Jonesas su vešlia barzda šiek tiek primena Jėzų Kristų ir skelbia naujienas per socialinį tinklą „Twitter“. O Pippa Ewans visiškai neprimena Mergelės Marijos, bet užtat keturis kartus nominuota įvairiems humoro apdovanojimams.

Jų moto: „Mes visi ateiname iš nieko ir virstame nieku. Džiaukimės kartu.“ Argi tas bendros šventės troškimas nėra tai, ko siekia religija? Tai ir savojo „aš“ stiprinimas, ir tikėjimas, kad pasaulyje yra gerų dalykų, kuriais galima pasitikėti.

„Mes tiesiog paėmėme pačius geriausius Bažnyčios elementus, tik atsisakėme Dievo“, – neseniai tvirtino žurnalistams S.Jonesas.

Šiuo metu, kaip teigia organizatoriai, „Sunday Assembly“ susibūrimai veikia jau daugiau kaip 100 miestų. Susibūrimus galima atpažinti iš bendro žalsvo trikampio logotipo.

„Sunday Assembly“ jau kariauja ir pirmuosius tikėjimo karus: Niujorke įsiplieskė diskusija dėl neva per daug griežtų reikalavimų, kaip vesti „pamaldas“.

Balandžio mėnesį nuo bendruomenės atsiskyrė grupė, pasivadinusi „The Godless Revival“ (išvertus iš anglų kalbos – „Bedievių atgimimas“).

Džiaugiasi suradę, ko ieškojo

Susibūrimų dalyviai visi kaip vienas tikina pagaliau suradę, ko ieškojo. 24 metų Richardas – filosofijos studentas, buvęs krikščionis. Pasak jo, būti netikinčiu nereiškia nepuoselėti jokių vertybių. Priešingai, jo supratimu, būti ateistu reiškia gyventi teigiamai.

Jis į ateistų sambūrį ateina jau trečią kartą. 26 metų Jay teigia, kad jam svarbiausia – bendruomenė. Ir vieta, kurioje būtų galima netrukdomai diskutuoti su kitais.

Per susibūrimą Hamburge jis vedė žaidimą „Meet Your Neighbours“, kuriame dalyviai turi prisistatyti ir pasidalyti mintimis.

Žaidimo metu prasidėję debatai tęsėsi ir „pamaldoms“ pasibaigus, prie arbatos puodelio.

„Aš anksčiau lankiau jėzuitų mokyklą, bet jaunam eiti į bažnyčią man visiškai nepatiko, todėl prieš 15 metų iš jos išstojau. Man sunku kalbėtis apie dvasingumą su draugais, tad smagu sužinoti, kad yra žmonių, panašių į mane, ir susitikti su jais“, – prisipažįsta 42 metų Normanas.

49 metų Larry labiausiai patinka dainuoti ir taip patirti tarp savo bendraminčių gyvenimo džiaugsmą.

Bažnyčia ant bedievių nepyksta

O kaipgi į bedievių „pamaldas“ reaguoja Bažnyčia? Liberaliame Berlyne – teigiamai.

„Nėra jokio pagrindo jaudintis“, – prieš keletą dienų rašė Berlyno vyskupas Matthias Heinrichas miesto laikraštyje „B.Z.“.

„Geras ženklas yra tas, kad ir kitiems gera susirinkti, padiskutuoti apie vertybes ir esmines nuostatas, kartu padainuoti, kartu patylėti ir perleisti per rankas aukų dėžutę geriems darbams.

Taip pat gerai, kad įsitikinę ateistai tokiems susibūrimams pasirinko sekmadienį“, – sakė vyskupas.

Vis dėlto vyskupas pareiškė nedarysiąs reklamos „Sunday Assembly“. Jau geriau pareklamuosiąs mišias katalikų bažnyčioje, kurių metu esą aišku, ko klausaisi ir kam meldiesi. Dievui.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.