Pirmasis pasaulinis karas dažnai piešiamas kaip imperijų konfliktas, įžiebtas vieno bosnio studento Gavrilos Principo šūvio 1914 metais Sarajeve.
Tikintiems istorijos pasikartojimu nerimą turėtų kelti XX amžiaus pradžioje rašiusio britų žurnalisto Charleso Mastermano įžvalgos.
Rašydamas apie prieškario Jungtinę Karalystę jis teigė, kad didelį nerimą kelia „civilizacija, sukaupusi daugybę naikinimo priemonių, tačiau nesugebanti suvaldyti savęs pačios“. Ch.Mastermanas pastebėjo, jog tuometės žmonijos „techninė pažanga smarkiai lenkė moralinę“.
Ar nieko neprimena? Šiemet juk kalbėta panašiai.
Komfortiškai besijaučianti, tolimus karus Artimuosiuose Rytuose ir Pietryčių Azijoje baigianti pamiršti visuomenė ir nemanė, kad moderniųjų technologijų laikais vis dar bus gyva didelės Rytų ir Vakarų šalių priešpriešos dvasia.
2014-aisiais žodis „karas“ tiek žiniasklaidoje, tiek visuomenėje vartotas kaip niekada dažnai ir su neslepiama baime.
„Tai ar bus karas?“ – tikriausiai tokį klausimą per pastaruosius 12 mėnesių yra girdėjęs ne vienas. Turėtas omeny ne mažas, vietinės reikšmės, o didelis, tik fantastikos rašytojų iki šiol aptartas konfliktas.
Žinoma, pats klausimas neretai skambėjo kone provokuojamai, iš anksto sėjant abejonę, gal net išspaudžiant šypseną – juk kalbama apie blogiausią scenarijų, tiesa?
Tačiau prieš metus fejerverkus į dangų šaudę ukrainiečiai irgi netikėjo, kad jų niūriausios prognozės pasitvirtins.
O pasitvirtino per keletą mėnesių – karas tiesiogine šių žodžių prasme atėjo į tūkstančių žmonių kiemus ir namus.
Rusijos agresija Ukrainoje, seniai regėtas sienų perbraižymas prisidengiant penktojo dešimtmečio retorika, bombonešių skrydžiai pasienyje, nuolatinės karinės pratybos miestuose ir griežtas Vakarų atsakas ne tik privertė kalbėti apie naująjį šaltąjį karą. Realų ir kruviną.
Iš protestų Kijeve į tūkstančius gyvybių nusinešusį konfliktą išsirutulioję neramumai šiemet diktavo ir „Rytų–Vakarų“ temas, ir pasaulio galingųjų retoriką bei veiksmus. Fronto linijai nusistovėjus Rytų Ukrainoje lieka klausti – ar ši riba bus peržengta 2015-aisiais?
Kova kainavo brangiai
Niekur kitur pasaulyje šie metai nesuteikė tiek vilties ir nepareikalavo tokios didelės kainos už jos pavertimą realybe kaip Ukrainoje.
Prieš prezidento Viktoro Janukovyčiaus posūkį nuo Vakarų ir šalyje klestinčią korupciją Maidane protestavę ukrainiečiai šį kartą žengė iki galo.
Po Vilniuje neįvykusio Europos Sąjungos ir Ukrainos asociacijos sutarties pasirašymo į gatves išėję ukrainiečiai nesitraukė. Neramumus kurstė ne tiktai prezidento išdavystė, bet ir tai, kad valdžios atstovai net nemėgino išklausyti piliečių reikalavimų.
Regis, beviltiškai įstrigęs konfliktas barikadose staiga pavirto tarptautine krize. Vasario 22 dieną žiauraus „Berkut“ dalinių susidorojimo su protestuotojais paveiktas parlamentas apkaltino Ukrainos prezidentą prisidėjus prie daugiau nei šimto ukrainiečių žūties Kijeve. V.Janukovyčius kaipmat buvo nušalintas, o jo postą laikinai perėmė Aukščiausiosios Rados vadovas Oleksandras Turčynovas.
„Aš neplanuoju palikti šalies. Neplanuoju atsistatydinti. Esu teisėtas prezidentas“, – iš Charkovo Ukrainos žmonėms kalbėjo nešlovę užsitraukęs valstybės vadovas.
Vis dėlto labai greitai V.Janukovyčius persigalvojo ir susikrovęs turtus, kuriuos spėjo pasiimti, spruko į Rusiją. Ten jis tūno iki šiol.
Ukrainiečius apėmęs laisvės svaigulys kuriam laikui užkrėtė ir iki tol tik moralinę paramą reiškusius Vakarų lyderius, bet į realybę teko sugrįžti jau po kelių dienų.
Ilgą laiką nekantriai stebėjusi įvykius Kijeve savo kaimynystę ir interesus priminė ilgai snūduriavusi didžioji Ukrainos kaimynė.
Flirtavo su demokratija
Prieš Sočio žiemos olimpines žaidynes Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pažadėjo vakariečiams, jog jie pamatys tai, ko dar nematę. Pasirodė, kad tikrosios staigmenos laukia ne per atidarymo ar uždarymo ceremonijas, bet po šio „rusų tautos pergale“ paskelbto renginio.
Vasario 26 dieną Kryme, Ukrainos pietryčiuose prasidėjo neramumai, kuriuos netruko paremti iš Rusijos atsiųsti profesionalūs kariai.
Nežinia iš kur išdygusi, žaliaisiais žmogeliukais pramintų karių saugoma naujoji Krymo valdžia netruko paskelbti apie referendumą dėl prisijungimo prie Rusijos teritorijos.
Kol Vakarai reiškė susirūpinimą ir bandė priminti partneriams Rytuose Budapešto susitarimą, garantavusį Ukrainos sienų vientisumą, Rusija visu pajėgumu įsuko propagandos mašiną. Įtikinėdamas, jog valdžią Kijeve perėmė neonaciai, vadinamieji banderovininkai, Kremlius gąsdino patiklesnius ukrainiečius ir traukė juos į savo pusę.
97 procentai – būtent tiek apie nepriklausomybę vieną dieną dar tauškusių Krymo gyventojų tariamai pareiškė norą stoti į Rusijos gretas ir jį jau kitądien savo dekretu triumfuodamas patvirtino V.Putinas. „Tai demokratiškas Krymo gyventojų sprendimas“, – aiškino į aukščiausius populiarumo reitingus įkopęs Rusijos lyderis.
Vakarai puolė smerkti referendumo rezultatų, bet buvo jau per vėlu. Lengvai sutvarkiusi reikalus Kryme Rusija ėmė kurstyti neramumus ir kituose Ukrainos regionuose. Konflikto ugnis persimetė ir į Donecko bei Luhansko sritis, kuriose prasidėjo ne vieną mėnesį trunkančios kautynės.
Vakarų dėmesį šis karas prikaustė po to, kai liepą virš Rytų Ukrainos buvo numuštas keleivinis lėktuvas su šimtais atostogauti skrendančių užsieniečių.
Taikos pasiekti nepavyksta
Kol pasaulis atmerkė akis ir pabandė atsitokėti Rusijai pradėjus griauti po Šaltojo karo nusistovėjusią tvarką ir dalyti Ukrainą, dar kartą pratrūko neužsitraukianti Izraelio ir palestiniečių konflikto žaizda. Trijų žydų jaunuolių pagrobimas ir nužudymas, atsakomoji keršto akcija ir vėl pasipylusios raketos įkaitino Gazos Ruožą.
50 dienų trukusi Izraelio pajėgų operacija bandant sustabdyti raketų atakas ir neutralizuoti „Hamas“ grupuotę baigėsi daugiau nei 2 tūkstančių palestiniečių žūtimi. Žuvo ir 66 Izraelio kariai bei šeši civiliai.
Kaip ir ankstesnių susidūrimų atveju neišspręsti klausimai ir jų įtampa liko tvyroti ore.
„Ilgalaikės taikos ar net politinio situacijos sprendimo galimybė atrodo neįmanoma. Tiek Izraelis, tiek Palestina, tiek derybininko pareigas prisiėmusios JAV labiau kreipia dėmesį į vidaus politikus klausimus, o nuo būtinų kompromisų sulaiko tikėjimo skirtumai“, – pabrėžė žurnalistas Stevenas Erlanderis.
Kad konflikto tąsa yra užprogramuota, rodė ir lyderių kalbos. Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu ryžtingai paskelbė apie pergalę.
„Smūgiavome stipriai ir nesutikome su jokiais „Hamas“ reikalavimais“, – kalbėjo jis ir pridūrė, kad Izraelis pasiruošęs reaguoti, jei ir vėl bus paleista bent viena raketa.
„Šis pastarasis karas Gazoje buvo ištisa karo nusikaltimų virtinė, kuri vyko prieš viso pasaulio akis“, – Jungtinių Tautų Asamblėjoje aiškino Palestinos lyderis Mahmoudas Abbasas. Dar daugiau žibalo į ugnį įpylė metų pabaigoje Europos bendrojo teismo sprendimas išbraukti „Hamas“ iš teroristinių grupuočių sąrašo.
Auganti grėsmė Rytuose
Terorizmo grėsmė ir toliau persekiojo pasaulį. Daugelis Vakarų šalių gyventojų buvo šventai įsitikinę, jog nukovus ieškomiausiu pasaulio teroristu vadintą Osamą bin Ladeną stos ramybė. Tačiau dešimtis tūkstančių gyvybių nusinešusio ir neišspręsto Sirijos pilietinio karo fone nelauktai iškilo naujas pavojaus šešėlis.
„Al Qaeda“ grupuotės šešėlyje tūnojusi gauja, vadovaujama Abu Bakro al-Baghdadi, pasivadino nekukliai – „Islamo valstybe“. Vasario mėnesį ši kelis tūkstančius kovotojų vienijanti grupuotė pradėjo savo užkariavimo kampaniją, o birželio 29 dieną ji jau iškilmingai skelbė Islamo kalifato užgrobtose Sirijos ir Irako teritorijose sukūrimą.
Užgrobta teritorija – kelis sykius didesnė nei Lietuva.
Kurį laiką stebėjusios apgailėtinus amerikietiška karine technika ginkluotų Irako karių veiksmus, JAV nutarė įsikišti. Rugpjūčio 8-ąją prasidėjo pirmieji oro smūgiai į „Islamo valstybės“ karinius objektus.
Paradoksalu, bet šį kartą prie JAV jungėsi ir kaimyninės arabų šalys, ir kadaise Amerikos invazijai į Iraką priešinusis Prancūzija.
Nieko keista, kad naujosios teroro grėsmės akivaizdoje greta amerikiečių stojo ir dažnai pasyvi Europa. „Islamo valstybė“ gąsdina ne tik kraupiomis žurnalistų ar kitų į jų rankas pakliuvusių įkaitų egzekucijomis. Daugelis naujosios teroristų kartos atstovų – Europos šalių piliečiai, nusivylę tvarka savo gimtosiose šalyse ir atvykę kurti naujojo rojaus.
Virusas privertė sunerimti
Pavojų žmonių gyvybei kėlė ne tik kariniai konfliktai. Vasarą pasaulio dėmesį netikėtai prikaustė ir žaibiškai paniką ėmė sėti paslaptingasis Ebolos virusas.
Kol Afrikos žemynas šimtais skaičiavo aukas Gvinėjoje, Liberijoje ar Siera Leonėje, tai atrodė kaip egzotiškas pavojus, tūnantis už Vakarų pasaulio sienų.
Simboliška, bet tą pačią dieną, kai JAV ėmė rengti antskrydžius prieš terorizmo židinius Irake, ant B.Obamos pečių užgriuvo ir dar viena našta.
Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė, jog Ebolos virusas jau plinta nevaldomai, ir paprašė visuotinės pagalbos.
„Šalys, kurias iki šiol paveikė šis virusas, neturi galimybių ir užtektinai specialistų jam sutramdyti. Prašome pasaulio bendruomenės kuo skubesnės pagalbos“, – skelbė PSO pranešimas.
Dar didesnė panika žiniasklaidoje, o ir kai kurių valstybių visuomenėje kilo, kai buvo užfiksuoti pirmieji ligos atvejai už Afrikos ribų.
„Tai labai rimta liga, bet mes negalime pasiduoti isterijai“, – amerikiečius ramino B.Obama, tačiau jis nebuvo išgirstas.
Dėl viruso, nuo kurio vakcinos vis dar neišrasta, mirus keliems JAV gyventojams panikai pasidavė net ir kai kurie politikai: pareiškė, jog neįsileis į savo valstijas iš Afrikos grįžtančių savanorių amerikiečių medikų.
Skaičiuojama, kad per šių metų epidemiją Ebolos virusas nusinešė 7363 žmonių gyvybę. Atrodo, kad ligos plitimas Vakaruose jau sustabdytas, tačiau vargu ar epidemijos pamokos buvo išmoktos. Nerimas ir nežinomybė, nepasitikėjimas šiuolaikiniu medicinos mokslu dar tvyro ne tik mažiau išsilavinusiose visuomenėse, bet ir lyderiauti bandančiuose Vakaruose.
Išbandymai pasaulio lyderiams
Šie metai nebuvo lengvi tiek Vakarų pasaulio lyderiams, tiek atsvarą jiems bandančiam sukurti Rusijos vadovui. Didžiausia našta ir lūkesčiai vis dėlto prislėgė populiarumą JAV rinkėjų akyse barstančio B.Obamos pečius. Respublikonams akivaizdžiai praloštus rinkimus į Kongresą padėtį bandoma taisyti svarbiais užsienio politikos žingsniais.
„Aš nepalaikau pokyčių, kurie vyksta per naktį. Bet giliai viduje jaučiu, kad jei darėme ką nors beveik pusšimtį metų ir nematėme jokios pažangos, privalome pasinaudoti naujomis galimybėmis“, – sprendimą atgaivinti santykius su Kuba aiškino JAV vadovas.
Bėdų dėl populiarumo ar rinkėjų pasitikėjimo neturėjusiam Rusijos vadovui V.Putinui pradėjo atsirūgti politinė avantiūra Ukrainoje.
Entuziastingus kovo mėnesio rusų šūkius „Krymas mūsų“ keičia rūškani veidai, tuštėjančios lentynos, vis atsargiau paskolas dalijantys bankai ir pašaipus juokelis „Krizė mūsų“.
Su savais iššūkiais susidūrė ir populiarumo netenkantis Prancūzijos prezidentas François Hollande’as – jis vis dėlto pasidavė NATO partnerių spaudimui ir sustabdė laivų „Mistral“ perdavimą rusams. Taip pat – Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kuri nuosekliai bandė atvesti nepaklusnų V.Putiną prie derybų stalo, tačiau išdrįsusi pritarti vokiečiams nepatikusioms sankcijoms Rusijai.
Kuba – be geležinės uždangos
Simboliška ir tai, kad Berlyno sienos griuvimo 25-osios metinės sutapo su dviejų Šaltojo karo priešininkių – Kubos ir JAV santykių atšilimu.
Nuo praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio mirtinos priešininkės atnaujino diplomatinius santykius. Kuba, regis, suvokė, kad kliautis pirmąjį Šaltąjį karą pralaimėjusia ir antrąjį pralaiminčia Maskva nėra protinga.
Tiesa, B.Obamos siekiui draugauti su vis dar komunistine bei žmogaus teises pažeidžiančia Kuba priešinasi ir 2015-aisiais, regis, aršiai priešinsis respublikonai. Tačiau jau dabar aišku, kad bent jau formaliai Kuba atsikratė geležinės uždangos pančių.
Pasaulis vis dėlto keičiasi
Galią ir nepagarbą tarptautinei teisei ryžtasi demonstruoti tiek Rusija, tiek Kinija, tiek vis labiau į autoritarinį režimą krypstanti Indija.
Prie pasaulio tvarkos stiprinimo neprisidėjo ir Škotijos nepriklausomybės idėjų plėšoma Jungtinė Karalystė ar Ispanijoje nerimstantys katalonai, grasinantys rengti savo referendumą.
Simboliškai tokiomis aplinkybėmis atrodo seno politikos mokslų vilko Henry Kissingerio noras kurti naują pasaulio tvarką.
2014 metai, jų konfliktai ir sukrėtimai tik dar kartą priminė – gyvename pasaulyje, kuriame itin pavojinga patikėti taikos ir ramybės iliuzija.
Vakarai vis dar mokosi suprasti Rusiją, dalyvauti informaciniame kare ir užkirsti kelią terorizmo plėtrai. Tad vargu ar derėtų reikalauti naujos tvarkos, kol, rodos, neišmoktos ir senosios pamokos.
Įvairių sričių ekspertus kalbinusi agentūra „Bloomberg“ sudarė sąrašą galimų karštųjų taškų 2015 m.
1. Arktis: auganti įtampa tarp Rusijos ir Vakarų šalių – JAV, Kanados, Norvegijos, Danijos dėl gamtinių išteklių turtingos Arkties kontrolės gali virsti konfliktu.
2.Baltijos šalys: realiai baiminamasi, kad po Ukrainos Rusija gali nukreipti savo karinę galią prieš Lietuvą, ypač Latviją ir Estiją, esą siekiant apginti rusakalbius gyventojus ir suskaldyti NATO.
3. Ukraina: Rusijos remiami separatistai gali pradėti pavasarinį puolimą į vakarus, siekdami atsiplėšti daugiau teritorijų.
4. Artimieji Rytai:
(a) Iš Sirijos ir Irako karas su islamistais gali persimesti į kaimynines valstybes.
(b) Izraelyje gali kilti naujas konfliktas su palestiniečiais, taip pat su Iranu.
(c) Saudo Arabijoje gali kilti kovos dėl posto mirus 90-mečiam šalies lyderiui karaliui Abdullah.
5. Pietų Kinijos jūra: jau kurį laiką brendęs Kinijos ir Japonijos konfliktas dėl Senkaku salų visa jėga gali pratrūkti bet kurią akimirką.
6. Nigerija: šalies šiaurėje veikiantys islamistų kovotojai gali pereiti į puolimą ir įveikti šalies karines pajėgas.
7. Afganistanas ir Pakistanas: JAV vadovaujamai koalicijai mažinant pajėgas, talibai gali pereiti į puolimą ir įveikti ne tik Afganistano, bet gal net ir Pakistano pajėgas.
8. Indija ir Pakistanas: Indijoje valdžią perėmus nacionalistiniam premjerui N.Modi, gali paaštrėti antipakistanietiškos nuotaikos, o tarp dviejų branduolinių valstybių įmanomas naujas karinis konfliktas.
9. Šiaurės Korėja: neprognozuojama komunistinė valstybė gali griebtis ne tik kibernetinių atakų, bet ir sukelti naują konfliktą regione.
Artimieji Rytai:
(1) Iš Sirijos ir Irako karas su islamistais gali persimesti į kaimynines valstybes.
(2) Izraelyje gali kilti naujas konfliktas su palestiniečiais, taip pat su Iranu.
(3) Saudo Arabijoje gali kilti kovos dėl posto mirus 90-mečiam šalies lyderiui karaliui Abdullah.
Baltijos šalys: realiai baiminamasi, kad po Ukrainos Rusija gali nukreipti savo karinę galią prieš Lietuvą, ypač Latviją ir Estiją, esą siekiant apginti rusakalbius gyventojus ir suskaldyti NATO.
Ukraina: Rusijos remiami separatistai gali pradėti pavasarinį puolimą į vakarus, siekdami atsiplėšti daugiau teritorijų.
Pietų Kinijos jūra: jau kurį laikę brendęs Kinijos ir Japonijos konfliktas dėl Senkaku salų visa jėga gali pratrūkti bet kurią akimirką.
Nigerija: šalies šiaurėje veikiantys islamistų kovotojai gali pereiti į puolimą ir įveikti šalies karines pajėgas.
Afganistanas ir Pakistanas: JAV vadovaujamai koalicijai mažinant pajėgas, talibai gali pereiti į puolimą ir įveikti ne tik Afganistano, bet gal net ir Pakistano pajėgas.
Indija ir Pakistanas: Indijoje valdžią perėmus nacionalistiniam premjerui N.Modi, gali paaštrėti antipakistanietiškos nuotaikos, o tarp dviejų branduolinių valstybių įmanomas naujas karinis konfliktas.
Šiaurės Korėja: neprognozuojama komunistinė valstybė gali griebtis ne tik kibernetinių atakų, bet ir sukelti naują
