Ar Tuniso sėkmės istorija įkvėps kitas šalis?

Šiomis dienomis sukanka jau 4 metai, kai tunisiečiai pirmieji įžiebė Arabų pavasariu vadinamą revoliucijų bangą ir nuvertė autoritarinį šalies lyderį. Kas pasikeitė per tą laiką ir kodėl būtent ši šalis tokia svarbi norint suprasti permainas musulmoniškose šalyse?

Demokratiškuose rinkimuose pasaulietinę valdžią išsirinkę ir revoliuciją įžiebusius islamistus nustūmę tunisiečiai džiaugiasi naujojo prezidento B.C.Essebi pergale.
Demokratiškuose rinkimuose pasaulietinę valdžią išsirinkę ir revoliuciją įžiebusius islamistus nustūmę tunisiečiai džiaugiasi naujojo prezidento B.C.Essebi pergale.
Daugiau nuotraukų (1)

Eglė Kudzmanienė („Lietuvos rytas“)

Jan 5, 2015, 6:26 AM, atnaujinta Jan 17, 2018, 1:15 AM

Dar 2010 metų pabaigoje prasidėjusi ir 2011-ųjų sausį sėkmingai pasibaigusi revoliucija ne tik pareikalavo per 300 žmonių gyvybės ir nuvertė Zine’o El Abidine’o Beno Ali režimą. Sukilimas prieš despotišką režimą Tunise pažadino ir kitas diktatorių valdomas arabų šalis.

Taikios demonstracijos, virtusios galingu Arabų pavasario judėjimu, iš sosto išvertė dešimtmečius Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalis valdžiusius tironus.

Didelių permainų įvyko Egipte, Jemene. Libijoje ir Sirijoje kilo kruvini konfliktai, o protestai Bahreine, Saudo Arabijoje ir Kuveite buvo numalšinti.

Kritus diktatoriams, prie Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos valstybių vairo stojo islamistai – Musulmonų brolijos arba jos atšakų atstovai. Tačiau demokratiškai išrinkta islamistinė valdžia greitai nuvylė regiono gyventojus, nes žmonėms negalėjo pasiūlyti nieko daugiau, tik naujų konstitucijų pagal šariato principus surašymą.

O kuo viskas baigėsi Tunise, kur kilo Arabų pavasaris? Galima sakyti, kad šiai šaliai pasisekė: tunisiečiai ir vėl yra pirmieji regione demokratiškai, be armijos pagalbos ir kraujo liejimo užtrenkę valdžios duris islamistams ir pasukę valstybės vairą pasaulietinės politikos kryptimi.

Iš pirmo žvilgsnio tai pasirodytų nesvarbu, tačiau simboliška, kad būtent Tunise prasidėjusios permainos gali tapti pavyzdžiu, kaip klostėsi ir klostysis įvykiai musulmoniškose Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalyse.

Turistų iš Lietuvos pamėgto Tuniso sėkmės istorija – tarsi laimės rato atspindys, kuriam sukantis netrūko ir nuopuolių, ir gerų pavyzdžių.

Pagaliau pasaulietinė valdžia

2014-ųjų gruodžio 23 d. įvykęs antrasis prezidento rinkimų turas Tunise į valdžios olimpą užkėlė pasaulietinių pažiūrų technokratą, seną politikos vilką 88 metų Beji Caidą Essebsi, surinkusį 55,68 proc. balsų.

Tuniso sostinė po rinkimų buvo apimta džiaugsmo – žmonės skandavo naujojo prezidento vardą ir pagrindines sostinės gatves paskandino raudonos ir baltos spalvų vėliavų jūroje.

Šalies pietuose, kur islamistinė partija „Ennahda“ („Atgimimas“) vis dar turi stiprų tunisiečių palaikymą, žmonės rinkosi į protestus taip reikšdami palaikymą pralaimėjusiajam kandidatui Moncefui Marzouki, 2011 m. revoliucijos gynėjui.

Vis dėlto dar 2014 metų spalio mėn. įvykusiuose parlamento rinkimuose tunisiečiai užtrenkė valdžios duris partijai „Ennahda“, 2011 m. šalį atvedusiai į Arabų pavasario įvykius.

Parlamento rinkimuose tunisečiai balsus atidavė už „Nidaa Tounes“ („Tuniso šauksmas“) – pasaulietiškų pažiūrų partiją, kuri tunisiečiams žadėjo, kad religijos valstybės valdyme nebus, o šalis laikysis modernaus valstybinio kurso.

Islamistams valdyti nesisekė

Kodėl taip pasikeitė žmonių požiūris į tuos, kurie garsiausiai šaukė „Revoliucija!“?

Ekspertai pabrėžia, kad „Ennahda“ nesugebėjo suvaldyti ekonominės krizės, o kalbos apie demokratiją, socialinę lygybę ir platų piliečių atstovavimą valdžioje tunisiečiams pasirodė tuščios.

„Ennahda“ iškart po 2011-ųjų rinkimų įsipainiojo į nesibaigiančius ginčus su opozicija ir jie baigėsi dviejų žymių opozicijos politikų nužudymu. Tunisiečiai kaltino „Ennahda“ religinių ekstremistų dangstymu ir visuomenės kiršinimu.

Po mėnesius trukusios politinės krizės susikompromitavusios partijos ministrai turėjo palikti vyriausybę, o valdymą perėmė ekspertų kabinetas. Visuomenėje buvo vis dažniau girdėti balsų, kad netgi nuverstojo diktatoriaus laikais būta daugiau tvarkos nei valdant „Ennahda“.

Islamistai rimtai išgąsdino Tuniso moteris – jos nuo pat valstybės įkūrimo jautėsi lygiavertėmis visuomenės dalyvėmis.

Moterų organizacijos akylai stebėjo diskusijas dėl moterų vaidmens rengiamoje naujojoje konstitucijoje apibrėžimo ir aršiai priešinosi „Ennahda“ pareiškimams, kad „moterys papildo vyrus“.

Tunisietės išėjo į gatves ir reikalavo visiškos lygybės.

Po ilgų, net dvejus metus trukusių diskusijų, kuriose aktyviai dalyvavo ir pilietinė visuomenė, 2014 m. sausį Tunise buvo priimta nauja šalies konstitucija be jokių užuominų į šariatą.

Vėlgi tai didelis naujosios pilietinės visuomenės nuopelnas – ji atkakliai priešinosi tiek autoritarinei valdžiai, tiek islamistų užmojams Tuniso konstitucijoje įtvirtinti islamo teisę.

Mažiausia iš blogybių

Tad ne veltui Vakarų lyderiai Tuniso parlamento ir prezidento rinkimų rezultatus pavadino demokratijos pergale. Ignoruotas net faktas, kad į parlamento rinkimus partiją „Nidaa Tounes“ atvedė prezidentu išrinktas B.C.Essebsi, dešimtmečius dirbęs ir su tunisiečiu dievinamu pirmuoju prezidentu, o vėliau ir su nuverstuoju diktatoriumi.

Menkai tepastebėtas ir tas faktas, kad Tunisas pasirinko mažiausią iš blogybių.

Tiesa, Tuniso jaunimas, kuris prieš prezidento rinkimus aktyviai reikšdamas savo nuomonę sprogdino socialinius tinklus, sąmoningai vangiai dalyvavo prezidento rinkimuose. Kaip savo „Facebook“ paskyroje rašė tunisietė Kinza, ji rinkimus ignoravo, nes nė vienas kandidatas nepateisino jos kartos lūkesčių.

„Abu kandidatai neturi ko pasiūlyti mums, jauniems tunisiečiams. Jeigu laimės M.Marzouki, jis atstovaus konservatyviųjų Tuniso sluoksnių interesams, o B.C.Essebsi – tai praeities žmogus, kuris vargu ar žino, kuo gyvena Tuniso jaunimas“, – savo paskyroje rašė mergina.

Vyresnio amžiaus tunisiečiai teigė, kad nors išrinktasis prezidentas yra senas ir su diktatoriaus Z.El Abidine’o Beno Ali režimu bendradarbiavęs politikas, jis geriausiai žino, kaip į šalį grąžinti stabilumą ir tvarką.

„Šaliai šiandien jo reikia!“ – tokia daugelio tunisiečių nuomonė. Parlamento ir prezidento rinkimus stebėjusi žurnalistė Sarah Mersch teigė, kad tunisiečiai šiuose rinkimuose tiesiog rinko asmenybes ir partijas nesigilindami nei į jų siūlomas programas, nei į rinkimų pažadus.

Tunisiečiams buvo svarbiausia grįžti prie politinio stabilumo ir įveikti ekonominę krizę. Žmonės buvo įsitikinę, kad tai geriausiai padarys politikos veteranas B.C.Essebsi, kuris politikoje sukasi net 50 metų. Iš karto po laimėtų rinkimų B.C.Essebsi pažadėjo būti visų tunisiečių prezidentu.

Istorijos ratas apsisuko

B.C.Essebi Tunisą iš islamistų rankų atkovojo suvienijęs tunisiečius aplink jų mylimą kultinę asmenybę – pirmąjį Tuniso prezidentą Habibą Bourguibą, kuris tunisiečiams iki pat šiol yra stabilumo, tvarkos ir klestėjimo simbolis.

1987 metais nusenęs ir gydytojų pripažintas nebetinkamu valdyti šalies H.Bourguiba buvo nuverstas tuometinio premjero Z.El Abidine’o Beno Ali. Jis, skirtingai nei jo pirmtakas, šalį valdė demonstruodamas jėgos, turtų pomėgį ir valstybę paskandino korupcijos liūne.

Vis didėjant visuomenės nepasitenkinimui diktatoriumi, atsirado puiki terpė veikti politiniams islamistams – jie žmonėms žadėjo socialinę lygybę, laisvus rinkimus ir skatino išeiti į gatves.

Tad ratas savotiškai apsisuko. Ir net kelis sykius – mylimo ir modernaus prezidento netekę, o diktatorių gavę tunisiečiai susižavėjo islamistais, kurie buvo varomoji revoliucijos jėga.

Bet nusivylę islamistais tunisiečiai dabar grįžo prie H.Bourguibos idėjų. Panašiai ir dėl Vakarų politikos.

Musulmonų brolija, kurios išstūmimą iš politinio Tuniso gyvenimo šiandien sveikina JAV ir Vakarų pasaulis, 2011 m. prasidėjus Arabų pavasario įvykiams buvo stipriai palaikoma būtent tų pačių Vakarų kaip vienintelė jėga, galinti nuversti diktatorius.

Galiausiai ratas apsisuko ir pačioms musulmoniškoms šalims. Taip Musulmonų brolija ir jos atšakos šiandien išgyvena sunkius laikus.

Atvirai šį politinį judėjimą Artimųjų Rytų regione remia tiktai Kataras ir Turkija. Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai bei dabartinė Egipto valdžia Musulmonų broliją vadina teroristine organizacija ir negaili nei lėšų, nei propagandinių priemonių jai sunaikinti.

O juk būtent Egipte susikūrusi ir ilgus dešimtmečius pogrindyje veikusi Musulmonų brolija į dienos šviesą išėjo po Irano revoliucijos 1979 m. Tada turtingosios Persijos įlankos valstybės, baimindamosi šiitiškojo politinio islamo plitimo regione, negailėjo lėšų Musulmonų brolijos įtakai pasaulyje stiprinti.

Musulmonų brolijos programa atsisuko prieš dosniai jos veiklą finansavusius regiono diktatorius ir monarchus. Arabų pavasario įvykiai daug baimės ir nerimo įvarė Persijos įlankos šalių monarchams, kuriems anksčiau atrodė neįtikėtina, kad jauni barzdoti jaunuoliai, cituojantys Koraną ir teigiantys, jog islamo religijos šerdis – socialinė lygybė ir teisingumas, gali juos taip pat vieną dieną išversti iš sosto.

Tunisas jau gavo signalų, kad turės visokeriopą Persijos įlankos turtingųjų monarchų paramą, jei tik nesutiks dirbti su islamistine „Ennahda“ koalicijoje. O papildomi pinigai Tunisui – tik į naudą.

Žinoma, iki tikros demokratiškos šalies Tunisui dar toli.

Valdžia šalyje vėl sutelkta tvirtose rankose ir autoritarinio valdymo pavojus vis dar realus.

Taikiai ir be kraujo liejimo įvykę rinkimai – retas reiškinys etninių ir religinių konfliktų draskomame regione.

Toks Tuniso pavyzdys gali užkrėsti ir kitas Arabų pavasario paveiktas musulmoniškas valstybes – Siriją, Libiją, Iraką, kuriose liepsnoja karas.

Tunisiečiai gali pagrįstai didžiuotis savo jauna pilietine visuomene, kuri antrąkart taikiai perdavė valdžią ir parodė radikalams, kur yra jų vieta.

Pirmasis prezidentas buvo pats geriausias

Pirmąjį Tuniso prezidentą – Habibą Bourguibą (nuotr.), šalį valdžiusį net 30 metų, tunisiečiai tikrai turi už ką gerbti. H.Bourguiba buvo aršus Tuniso nepriklausomybės šalininkas.

1956 m. Tunisui gavus nepriklausomybę nuo Prancūzijos, H.Bourguiba šalį iš karto pasuko modernizacijos ir Vakarų link.

Jis daug dėmesio skyrė švietimui, suteikė moterims balsavimo teisę, uždraudė poligamiją ir paskatino moteris nusirišti skareles. Būtent H.Bourguiba Tunisą pavertė tuo, dėl ko ši valstybė dabar gerai žinoma ir Lietuvoje, – klestinčia turizmo šalimi. O išgaunama nafta praturtino tunisiečių namų ūkius.

H.Bourguiba, o vėliau ir nuverstasis diktatorius Z.El Abidine’as Benas Ali buvo nepakantūs politiniam ir kariniam islamui, todėl dauguma tunisiečių iki šiol yra nuosaikaus islamo šalininkai. Nors H.Bourguibos valdymo laikais klestėjo vienos partijos sistema, 1980 m. Vakarų spaudžiamas jis sutiko įvesti daugiapartinę valdymo sistemą.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.