2011 metais jis išleido pranašo Mahometo, kaip „redaktoriaus svečio teisėmis parengtą“ numerį, kuris išėjo pavadinimu „Sharia Hebdo“. Po to į žurnalo redakciją Paryžiuje buvo mesta padegamoji bomba.
Išpuolio metu nužudytas savaitraščio redaktorius Stephane'as Charbonnier, kuris kažkada buvo karikatūrininkas ir naudojasi Charbo vardu, prieš kelerius metus neigė, kad tyčia užsiima provokacijomis. „Spaudos laisvė – ar tai provokacija? Neprašau griežtų musulmonų skaityti „Charlie Hebdo“, lygiai taip pat kaip pats neičiau į mečetę klausytis kalbų, kurios prieštarauja viskam, kuo tikiu“, – sakė jis.
„Charlie Hebdo“ viršelyje vieną kartą jau buvo pavaizduotas musulmonas invalido vežimėlyje, kurį stumia žydas ortodoksas, ir išspausdintas užrašas „Neliečiamieji 2“, kuris yra aliuzija į garsų prancūzų filmą „Neliečiamieji“ („Intouchables“) apie neturtingą juodaodį, padedantį suparalyžiuotam aristokratui.
Kitoje savaitinio žurnalo paskelbtoje karikatūroje buvo pavaizduotas nuogas pranašas Mahometas su turbanu ant galvos, atsukęs užpakalį kino režisieriui. Šį vaizdelį įkvėpė 1963 metų filmas su prancūzų kino žvaigžde Brigitte Bardot.
„Pasaulio kontekstas niekada nebus palankus juoktis iš radikalaus islamo arba apskritai iš religijos“, – pabrėžė S. Charbonnier.
„Jeigu atsižvelgtume į kontekstą, nebegalėtume kalbėti apie nieką – satyrinė spauda būtų pasmerkta. Mums būtų šakės, – pridūrė redaktorius. – Jeigu kam nors kyla problemų dėl „Charlie Hebdo“, tegul elgiasi taip, kaip mes elgiamės respublikoje: tegul pateikia skundą, kreipiasi į teismą, o mes taikiai sužaisime šias rungtynes pagal įstatymą.“
Jis pripažino, kad karikatūros, tarp jų vaizduojanti nuogą pranašą Mahometą, gali būti laikomos provokuojančiomis, tačiau kaltinimus, jog tai prilygsta „alyvos šliūkštelėjimui į ugnį“, vadino netinkamais.
„Tas pat būtų sakyti, kad moteris, kuri buvo išžaginta, yra kalta, nes segėjo mini sijonėlį, – teigė S. Charbonnier. – Esame provokatoriai, segime mini sijonėlius, tačiau kas kaltas: žmogus, segintis mini sijonėlį, ar žagintojas?“
Prisimindama interviu su savaitraščio redaktoriumi S.Charbonnier, „Lietuvos ryto“ televizijos žurnalistė Guoda Pečiulytė teigė, jog redaktorius suvokė, kad jo leidinio koncepcija yra savotiškas žaidimas su ugnimi.
„Savaitraščio vyriausiasis redaktorius Stephane'as Charbonnier anuomet labai maloniai sutiko duoti interviu „Lietuvos ryto“ dienraščiui. Tai buvo praėjus vos savaitei ar dviem po didelį atgarsį sukėlusių karikatūrų publikavimo. Tai buvo karikatūros, susijusios su populiariu filmu „Neliečiamieji“, kuriame juodaodis slaugo baltaodį turtuolį, ir jų draugystę. Pagal šį filmą buvo šaržuojami musulmonų ir žydų santykiai. Iš pokalbio buvo akivaizdu, kad redaktorius suvokė, ką daro, ir žinojo apie riziką“, – prisiminimais apie interviu dalijosi žurnalistė.
G.Pečiulytės teigimu, ji atvirai paklaususi, ar redaktorius nebijo dėl savo gyvybės, ir jis atsakė, kad baimės nejaučia, jį saugo policija. „Tai paaiškina, kodėl tarp 11 aukų šiandien yra ir policininkas. Redakcija buvo saugoma jau kelerius metus. Savaitraščio redaktorius yra sakęs, kad jam labai svarbu žodžio laisvė, jis minėjo, kad jei dirbtų Egipte, taip tikrai nesielgtų, bet jis dirba ir gyvena demokratinėje valstybėje. S.Charbonnier tuomet teigė, kad „juoktis yra žmogaus teisė, bet žudyti – ne“ ir jis kaip leidėjas tuo vadovavosi“, – sakė žurnalistė ir pridūrė, kad tai bene didžiausia kada nors įvykdyta tokio masto ataka.
„Pamenu, interviu metu pašnekovas daug kalbėjo apie radikalųjį islamą. Atvirai prisipažino, kad į teismus redakciją kur kas dažniau už musulmonus paduodavo radikalūs katalikai, kurie įsižeisdavo dėl popiežiaus karikatūrų. Interviu metu ne kartą redaktorius pabrėžė, kad visuomet prieš ką nors publikuojant svarstydavo, ar pavyks laimėti bylą teisme“, – kalbėjo G.Pečiulytė.
Pateikiame „Lietuvos ryto“ ir lrytas.lt žurnalistės Guodos Pečiulytės 2012 metų interviu su šiandien nužudytu žurnalo „Charlie Hebdo“ redaktoriumi Stephane'u Charbonnier.
* * *
– Ar jau nutilo triukšmas dėl prieš kelias savaites „Charlie Hebdo” išspausdintų nuogo pranašo Mahometo karikatūrų?
– Ne, valstybė mus saugoti pradėjo po pastarųjų karikatūrų. Keli sulaikyti į Prancūziją atvykę ekstremistai ruošėsi mane nužudyti, vienas jų buvo susijęs su teroristine organizacija. Todėl žinant, kad mus saugo, ramiau”, – „Lietuvos rytui” teigė Charbas.
– Ar nebesibaiminate dėl savo gyvybės?
– Ne, juk ja rūpinasi policija. Aš tokioms mintims neturiu laiko ir dirbu kaip dirbęs. Nuolatinė apsauga erzina, tačiau mane dar labiau erzintų, jei negalėčiau dirbti savo darbo.
– Esate sakęs, kad tokia musulmonų pasaulio reakcija jus nustebino...
– Tokios sumaišties pernai, kai išspausdinus islamo pranašo karikatūras buvo padegta mūsų redakcija, tikrai nesitikėjau. Šįmet reakciją jau nujautėme. Labiausiai nustebino patys prancūzai. Vieni mus palaikė, o kiti smerkė, bet keisčiausia, kad uoliai mus kritikavo tie, kurie paprastai pasisako už žodžio laisvę. Tai nesuderinama.
Neigia reklaminę akciją
– Ar pagalvojate, kad dėl tokio pobūdžio vaizdų kažkur pasaulyje žūsta žmonės?
– Susimąstau, tačiau nemanau, kad jie žūsta dėl tokių piešinių ar kontroversiškų filmų. Jie žūsta dėl norinčių žudyti ekstremistų kaltės. Net ir be mūsų piešinių jie rastų pretekstą pulti.
Tad piešdamas net nesistengiu įlįsti į jų galvas, o tik dirbu savo darbą. Beje, dėl pastarųjų karikatūrų Prancūzija nebuvo pulta, nes nebuvo politinių priežasčių. Tačiau visai netrukus gali nutikti koks nors politinis įvykis, ir radikalai prisimins mūsų žurnalą.
– Kiek „Charlie Hebdo” egzempliorių su Mahometo karikatūromis pardavėte?
– Įprastas mūsų tiražas – 45 tūkstančiai. Tąkart pardavėme 150 tūkst. egzempliorių.
– Daug kas jus kritikavo, kad taip darotės reklamą.
– Netiesa. Jei būtume numatę populiarumą, būtume išspausdinę reikiamą egzempliorių skaičių. Tąkart per dieną buvo išpirkti visi numeriai, tad turėjome spausdinti naują tiražą.
Dėl tokio neapsižiūrėjimo praradome maždaug 100 tūkst. egzempliorių pelną.
Be to, per 20 „Charlie Hebdo” leidimo metų ir 1060 numerių didelio atgarsio sulaukusios islamo karikatūros buvo tik ant trijų viršelių. Jei siektume tik pelno, islamo karikatūras spausdintume kas antrą savaitę.
Palaiko musulmonai draugai
– Ar nesulaukėte tiesioginių politikų prašymų dar labiau neprovokuoti jau ir taip įsikarščiavusių musulmonų?
– Tiesiogiai su mumis niekas nesusisiekė, girdėjome tik viešojoje erdvėje pasigirdusias nuomones, kurios buvo skirtingos net vyriausybėje.
Jei kas nors būtų mums skambinęs, suprastume tai kaip cenzūrą. Politikai mus gerai pažįsta ir žino, kad tokį pokalbį būtume paviešinę.
– Šios karikatūros visame pasaulyje sukėlė diskusijas, ar žodžio laisvė turi ribas. Jūsų manymu, ar yra tokie limitai?
– Žinoma! Jie numatyti žodžio laisvę apibrėžiančiuose įstatymuose. Jei dirbčiau Egipte, laikyčiausi tos šalies įstatymų ir atvaizdo draudimą kritikuočiau per įstatymą, bet pranašo nepieščiau.
Tačiau Prancūzijoje nėra ir negali būti tokio draudimo. Niekada sau neleisime pasiųsti diskriminacinės žinios, pavyzdžiui, kad visi žydai, krikščionys ar musulmonai yra kvaili. Net ir būdamas satyrinis savaitraštis, stengiamės neįžeisti, negrasinti mirtimi. Tiesa, yra pasitaikę atvejų, kai ribą peržengėme, tačiau mus už tai nubaudė teismas.
– Ar nemanote, kad nuogas pranašo Mahometo atvaizdas dalį žmonių žeidžia?
– Tai – interpretacijos klausimas. Sutinku, kad tai gali papiktinti, sukelti nepritarimą, bet ne įžeisti. Be to, Korane apie pranašo atvaizdą nieko nesakoma, tai radikalaus islamo interpretacija. Tuomet ir prancūzai gali susigalvoti, kad Prancūzijos vadovo François Hollande’o karikatūra įžeidžia visą šalį.
– Turite musulmonų draugų? Ką jie apie tai mano?
– Žinoma, turiu ir jie palaiko žurnalo poziciją. Žinote, didžioji dalis Prancūzijos musulmonų dėl šių karikatūrų nepareiškė jokios nuomonės, nes neįžvelgia jokios problemos. Jiems nusispjauti į tokius piešinius.
Tuo piktinasi tik ekstremistai, bet kuriuo atveju randantys dėl ko protestuoti.
Jie pasisako ne prieš pranašo atvaizdą, o prieš žodžio laisvę. Visai neseniai menininkas iš Maroko Tulūzoje rodė spektaklį, kur ant žemės šviesomis projektuojamos ištraukos iš Korano.
Prancūzijos musulmonai pasipiktino, kad jų šventoji knyga demonstruojama ant žemės. Tačiau tas pats menininkas šį projektą surengė Katare ir ten nekilo jokio šurmulio.
Religija – kritikuotina nuomonė
– Ar problemas kelia tiktai su islamu susijusios karikatūros?
– Tikrai ne. Į teismą mus Prancūzijoje net 14 kartų yra padavę krikščionių atstovai ir tik vieną kartą – musulmonai. Radikalūs dešinieji katalikai taip pat aršiai reaguoja į bet kokią religinę satyrą.
Bet „Charlie Hebdo” redakcija visada pasisakys už žodžio laisvę. Mano manymu, religija yra nuomonė. Ji gali būti bloga arba gera. Komentuoti religiją – tai lyg komentuoti komunizmą. Nejau tai reikia drausti?
– Kokios karikatūros užtraukė katalikų nemalonę?
– Išleidome keletą popiežiaus karikatūrų. Vieną Jėzaus citatą apie vaikus pateikėme pedofilijos kontekste. Žinoma, nelabai protingai pasielgėme, bet buvo juokinga.
– Ar pats dažnai pripažįstate, kad tai, ką padarėte, – neprotinga?
– Žinoma, galime pripažinti, kad tai kvaila. Argumentai, kad karikatūra nejuokinga ar neprotinga, yra vieninteliai, kuriuos mes priimame. Tačiau nepateisiname kalbų apie šventvagystes ir religijos įžeidimą. Juokauti yra žmogaus teisė. Žudyti – ne.
– Kaip nusprendžiate, kas bus ant „Charlie Hebdo” viršelio?
– Vidaus iliustracijas gali nuspręsti patys dailininkai, o dėl viršelio tariamės visi, t.y. maždaug 5–6 dailininkai, redaktoriai. Būna atvejų, kai nepritariu viršelio piešiniui, bet jį spausdiname, nes už jį pasisako dauguma.
Sunku piešti B. Obamą
– Ar būna, kad karikatūros atsisakote, nes žinote, kad dėl jos turėsite bėdų?
– Taip, ypač jei suvokiame, kad teisme dėl jos pralaimėtume. Dažnai tokie piešiniai būna susiję su žmogaus garbe. Kita vertus, politikai baiminasi mus duoti į teismą, nes supranta, kad kils skandalas, visi tas karikatūras norės pamatyti ir taip išaugs mūsų populiarumas.
Tačiau kaip tik dabar bylinėjamės su kraštutinių dešiniųjų lydere Marine Le Pen.
Per vasarą vykusių prezidento rinkimų kampaniją į viršelį įdėjome priešinį su Prancūzijos vėliava ir išmatų krūva. Viršuje užrašėme „Le Pen. Į jus panaši kandidatė”.
– Kaip manote, teismą laimėsite?
– Nustebčiau, jei būtų kitaip. Priimdami sprendimus teismai atsižvelgia, kad mes esame karikatūrų žurnalas. Juokingiausia, kad pati M. Le Pen palaiko mus pranašo Mahometo karikatūrų istorijoje. Taigi atrodo, kad ji nepritaria tik prieš ją nukreiptai satyrai.
– Ar yra garsių asmenybių, puikiai tinkančių karikatūroms, ir tokių, kuriuos piešti be galo sunku?
– Yra žmonių, kuriuos nupieši, ir tai – jau karikatūra. Toks yra Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas. Karikatūra yra ir viskas, ką jis kalba.
Visada lengviau šaržuoti ryškių bruožų žmogų, tad nelengva piešti JAV vadovą Baracką Obamą, nes jo bruožai – švelnūs. Karikatūroms itin tinka popiežiaus Benedikto XVI išvaizda.
Vakarų šalių žiniasklaidoje įprastos karikatūros vienus juokina, kitus siutina, skatina protestuoti ar net griebtis smurto, bet abejingų nepalieka. Tik ar išties būtina brėžti ribą, ką galima pašiepti, o ko – ne?
