2012-aisiais, kai „Charlie Hebdo“ redaktoriai spjovė į valdžios nuomonę ir paskelbė seriją nešvankių islamo pranašo Mahometo karikatūrų, Paryžius iškart ėmėsi saugumo veiksmų – duris 20 valstybių užvėrė šalies ambasados, kultūros centrai ir mokyklos.
„Ar tikrai protinga ir apgalvota pilti žibalą į ugnį?“ – klausė tuometis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Laurent'as Fabiusas.
Bet tai viskas, ką jis ar bet kuris kitas šalies valdžios atstovas galėjo padaryti. Vyriausybė Prancūzijoje negali kontroliuoti spaudos. Taškas.
Būtent tokia sena, revoliucijos laikus siekiančia tradicija naudojosi – jei sulauks pagalbos, ir toliau naudosis – „Charlie Hebdo“ redakcija. Provokacijas pamėgę kairuoliai negailestingai šaipėsi dar iš Prancūzijos karalienės Marijos Antuanetės.
Patyčios iš religijos – ne tabu
„Charlie Hebdo“ redaktoriaus Stephane'o Charbonnier, kuris kartu su dar 11 žmonių buvo nušautas trečiadienį, negąsdino niekas.
Kuklus, vos galą su galu suduriantis savaitraštis kiekvieną savaitę ir juokino, ir glumino. Įžeidimų netrūko visiems – prezidentui, kitiems politikams, policijai, bankininkams. O pagal pasaulietiškos Prancūzijos tradicijas – ir absoliučiai visoms religijoms.
Šios savaitės numeris tam tikra prasme net nebuvo išskirtinis. Žurnale buvo išspausdinta ironiška diskusija apie Jėzaus Kristaus egzistavimą, taip pat – naujametis fanatikų grupuotės „Islamo valstybė“ vadeivos Abu Bakro al-Baghdadi sveikinimas: „Į jūsų sveikatą.“
Spalvingi piešiniai vaizdavo įtakingiausius Prancūzijos politikus ir intelektualus kaip vyną statinėmis maukiančius seksoholikus, siūlė apsvarstyti galimybę, kad popiežius traukiasi iš sosto dėl meilės moteriai.
Visai kaip dar XVIII amžiuje. Tik tada karikatūrininkai ir gandonešiai taikydavosi į karališkąją šeimą – seksualinius kilmingųjų nuotykius ir nežabotą korupciją Versalio rūmuose. Daugeliu atvejų buvo skleidžiami absoliutūs pramanai.
Šiandien kutenami nauji drakonai – politikai, bankininkai, dvasininkai, o klastotes pakeitė satyra. Bet šimtametė dvasia – įžūlumas, paviršutiniškas, bet išdidus blevyzgojimas politinėmis temomis – niekur nedingo.
Siutino Mahometo atvaizdai
Tad Prancūzija ir kitos Vakarų Europos šalys prie tokio humoro įpratusios. Bet musulmonai, net ne itin radikalūs, ne kartą piktinosi „Charlie Hebdo“ karikatūromis – esą jos ne verčia nusišypsoti ar susimąstyti, o tiesiog provokuoja ir įžeidžia.
„Prancūzai mėgsta savo nacionalinę satyrą, – teigė sociologas Jeanas Marie Charonas. – Pagrindinė mintis – pagarbos nesureikšminimas. Jiems svarbi ironija ir kritika. Bet tiesa ir tai, kad toks reiškinys priimtinas ne kiekvienoje kultūroje.“
2013 metais radikalūs musulmonai S.Charbonnier net įtraukė į ieškomiausių islamui nusikaltusių asmenų sąrašą, kuris buvo paskelbtas teroristų tinklo „Al Qaeda“ leidinyje „Inspire“.
Bet „Charlie Hebdo“, dar 2006-aisiais perspausdinęs daniškas pranašo Mahometo karikatūras, grasinimų neišsigando. S.Charbonnier net aiškino, kad jis labiau rizikuoja žūti važiuodamas dviračiu Paryžiaus gatvėmis.
„Žurnalas visada buvo įžūlus, o kai prasidėjo skandalai dėl Mahometo karikatūrų, tapo ir laisvos spaudos simboliu“, – aiškino universiteto „Sciences Po“ žurnalistikos mokyklos direktorius Bruno Patino.
2011-aisiais „Charlie Hebdo“ žengė dar toliau – vienam numeriui ironiškai persivadino „Charia Hebdo“ (šarija yra islamiškoji teisė. – Red.) ir laikinuoju leidinio redaktoriumi paskyrė pranašą Mahometą.
Koranas nedraudžia vaizduoti pranašo, bet Sunoje – musulmonų sunitų šventojoje knygoje – surašytuose Mahometo pasakojimuose tokia praktika smerkiama. Todėl pranašo Mahometo karikatūros pamaldiems musulmonams kone stingdė kraują.
Net ir šios savaitės žurnalo viršelyje vaizduojama Michelio Houllebecqo knyga „Paklusnumas“ („Soumission“). Joje pasakojama apie Prancūziją, pagal islamo teisę valdomą musulmonų prezidento, kuris uždraudžia moterims dirbti.
Žurnalas šaipėsi iš visų
Kritika liejosi laisvai, tačiau taip pat laisvai į ją atsakydavo S.Charbonnier. Jis visada pabrėždavo, kad nenusižengia spaudos laisvę užtikrinantiems Prancūzijos įstatymams.
„Mahometas man nėra šventas. Nekaltinu musulmonų, nesijuokiančių iš mūsų piešinių. Bet aš gyvenu remdamasis ne Koranu, o Prancūzijos įstatymais“, – 2012 metais interviu AP pabrėžė S.Charbonnier.
Ir iš tiesų Prancūzijoje žodžio laisvė buvo įtvirtinta dar 1881 metais vadinamuoju Spaudos įstatymu. Teisės aktą įkvėpė 1789-ųjų Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija.
Būtent dėl tiek „Charlie Hebdo“, tiek kitų satyrinių leidinių žurnalistai bei dailininkai niekada nepraleidžia progos pabrėžti turintys neginčijamą teisę rašyti ir piešti.
„Jei kam nors tai nepatinka, jie gali mus paduoti į teismą, o mes ginsimės. Taip veikia demokratija – vyksta diskusijos, keičiamasi argumentais, o ne mėtomos bombos“, – 2012 metais, kai policija pasiuntė daugiau pareigūnų saugoti savaitraščio redakcijos, teigė „Charlie Hebdo“ žurnalistas Laurent'as Leger.
Be to, žurnalas šaipėsi iš visų. 1970 metais leidinys buvo įkurtas, kai jo pirmtakas, savaitraštis „Hara-Kiri“ pasišaipė iš buvusio Prancūzijos prezidento Charles'io de Gaulle'io mirties ir buvo uždraustas.
Nuo to laiko „Charlie Hebdo“ yra išspausdinęs tokių pribloškiamų karikatūrų, kad šalia jų piešiniai su pranašu Mahometu atrodo tarsi vaikiškos knygutės iliustracijos.
Skaitytojai mėgavosi policininkais, laikančiais nukirstas imigrantų galvas, besimasturbuojančiomis vienuolėmis, prezervatyvą apžiūrinėjančiu ir pasimatuojančiu popiežiumi. Pastaraisiais metais negailestingai šaipytasi iš kraštutinių dešiniųjų Nacionalinio fronto, taip pat iš Rusijos prezidento Vladimiro Putino.
Sociologo J.M.Charono teigimu, „Charlie Ebdo“ vadovai buvo dažnai kviečiami į teismą. Per kelerius pastaruosius metus Katalikų bažnyčia su savaitraščiu bylinėjosi net 14 kartų.
Deja, trečiadienio žudynės parodė, kad radikalūs musulmonai turi savo supratimą apie teisę demokratinėje Prancūzijoje. Dabar savaitraščio likimas - pakibęs ant plauko.
