Dvylika vidury dienos Paryžiuje sušaudytų žmonių, iš jų – 10 žurnalistų, kurie linksmai žiūrėjo į gyvenimą ir nepabūgo įniršusių tamsuolių bauginimų. Šūviai gatvėse ir kraupūs riksmai „Allahu Akbar!“ (arabų k. „Dievas yra didis“). Galima pamanyti, jog tai tik veiksmo filmas.
Žudyti žmones dėl to, kad jie pajuokavo? Tokio kraupaus įvykio, regis, buvo nesitikėta, nors Prancūzijos pareigūnai jau kurį laiką perspėjo apie galimus islamo fanatikų išpuolius.
Prancūziją, ir ne vien ją, trečiadienį sukrėtęs teroro išpuolis tapo signalu, kuris tikriausiai bus išgirstas visame pasaulyje. Pirmiausia kaip pasikėsinimas į žodžio, saviraiškos, spaudos laisves mieste, kuriame šios vertybės pirmą sykį ir nuskambėjo, – dar per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją prieš kelis šimtmečius.
O dar senesnėmis teisėmis besivadovaujantiems islamo fanatikams tai tebuvo kerštas.
Kraupios žudynės surengtos satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ redakcijoje Paryžiuje jau vadinamos radikalių musulmonų perspėjimu prancūzams, kurie karikatūromis šaipėsi iš visko – pradedant šalies politikais, baigiant religija.
Būtent dėl satyros apie musulmonams šventą pranašą Mahometą savaitraščio redaktorius S.Charbonnier nesyk buvo sulaukęs grasinimų. Jis ir jo kolegos nesyk viešai kartojo, kad nesileis įbauginami tų, kurie gali įsižeisti dėl visko.
„Argumentai, kad karikatūra nejuokinga ar neprotinga, yra vieninteliai, kuriuos priimame. Tačiau nepateisiname kalbų apie šventvagystes ir religijos įžeidimą. Juokauti yra žmogaus teisė. Žudyti – ne“, – dar 2012-ųjų rugsėjį išskirtiniame interviu „Lietuvos rytui“ kalbėjo S.Charbonnier.
Vakar jo bei „Charlie Hebdo“ nekenčiantys fanatikai galvojo tik apie žudymą. Bet šiuo veiksmu tikslo įbauginti nepasiekė – islamo fanatikus pašiepiančios karikatūros vėl sumirgėjo Prancūzijos ir pasaulio žiniasklaidoje.
Šaudė tikri profesionalai
Charbo vardu pažinotas karikatūrininkas S.Charbonnier dar prieš kelerius metus neigė tyčia užsiimantis provokacijomis.
„Spaudos laisvė – ar tai provokacija? Neprašau griežtų musulmonų skaityti „Charlie Hebdo“, lygiai taip pat kaip pats neičiau į mečetę klausytis kalbų, kurios prieštarauja viskam, kuo tikiu“, – sakė jis.
Vakar vidurdienį jis su kolegomis, kaip paprastai trečiadieniais, rinkosi aptarti būsimojo savaitraščio. Kur tiksliai ir kada vyks susitikimas, regis, žinojo ir teroristai.
„Charlie Hebdo“ socialiniame tinkle „Twitter“ trečiadienio rytą lyg tyčia pašiepė pasaulį vis labiau šiurpinančios ir Irake bei Sirijoje priešams galvas kapojančios organizacijos „Islamo valstybė“ lyderį Abu Bakrą al-Baghdadi. „Beje, su geriausiais linkėjimais ir sveikatos“, – kreipiasi į skaitytojus rūstusis islamistų lyderis.
Praėjus vos kelioms valandoms po šios karikatūros pasirodymo į „Charlie Hebdo“ redakciją įsiveržė du gerai ginkluoti kaukėti vyrai.
Sušaudę būrį žurnalistų jie puolė į gatvę. Čia sušaudė du kelią pastojusius pareigūnus, kurie šią redakciją saugojo nuolat.
Kol paryžiečiai pakraupę stebėjo, kaip teroristai be gailesčio žudo pareigūnus – vieną nušovė kontroliniu šūviu į galvą, ekspertai kaipmat atkreipė dėmesį į užpuolikų elgesį.
Tai buvo žmonės, kurie žinojo, ką daro: elgėsi šaltai, judėjo greitai, pridengdami vienas kitą, šaudė ne serijomis, o pavieniais itin taikliais šūviais, taupydami amuniciją. Taip elgiasi tik kovose užgrūdinti profesionalai.
Manoma, kad teroristai – „Islamo valstybės“ ar kitos panašios grupuotės nariai, kovinės patirties įgavę būtent Sirijoje arba Irake.
Nukovę pareigūnus teroristai paėmė vieną įkaitą ir paspruko jo juodu automobiliu – jis vėliau rastas paliktas už kelių kilometrų. Prancūzijos sostinės policija pradėjo teroristų medžioklę, tačiau jų tikslas, kaip jie teigė patys, jau pasiektas. Esą atkeršyta už pranašo Mahometo įžeidimą – išžudyti svarbiausi „Charlie Hebdo“ redakcijos žmonės: Jeanas Cabut, Bernard’as Verlhacas ir Georges’as Wolinski, keli jų padėjėjai. Ligoninėje mirė ir kulkų suvarpytas Charbo.
Šaipėsi, bet argumentuotai
Ginkluotų užpuolikų ataką patyręs prancūzų satyrinis žurnalas „Charlie Hebdo“ jau buvo pratęs prie musulmonų įtūžio. Šis leidinys savo temomis apie islamą jau ne pirmą kartą išprovokuoja prieštaringus vertinimus.
2011 metais jis išleido pranašo Mahometo, „redaktoriaus svečio teisėmis, parengtą numerį“, kuris išėjo pavadinimu „Sharia Hebdo“. Po to į žurnalo redakciją Paryžiuje buvo mesta padegamoji bomba.
Kitoje savaitinio žurnalo paskelbtoje karikatūroje pavaizduotas nuogas pranašas Mahometas su turbanu ant galvos, atsukęs užpakalį kino režisieriui.
Charbo pripažino, kad karikatūros, tarp jų vaizduojanti nuogą pranašą Mahometą, gali būti laikomos provokuojančiomis, tačiau kaltinimus, jog tai prilygsta „alyvos šliūkštelėjimui į ugnį“, vadino netinkamais.
„Tas pat būtų sakyti, kad moteris, kuri buvo išžaginta, yra kalta, nes segėjo mini sijonėlį, – teigė S.Charbonnier. – Esame provokatoriai, segime mini sijonėlius, tačiau kas kaltas: žmogus, segintis mini sijonėlį, ar žagintojas?“
Suvokė kilusią grėsmę
2012-aisiais S.Charbonnier davė išskirtinį interviu „Lietuvos rytui“.
Prisimindama pokalbį su savaitraščio redaktoriumi „Lietuvos ryto“ televizijos žurnalistė Guoda Pečiulytė teigė, jog redaktorius suvokė, kad jo leidinio koncepcija – savotiškas žaidimas su ugnimi.
„Duodamas interviu redaktorius pabrėžė, kad visuomet prieš ką nors publikuojant svarstydavo, ar pavyks laimėti bylą teisme“, – sakė G.Pečiulytė.
Pateikiame „Lietuvos ryto“ interviu su „Charlie Hebdo“ redaktoriumi S.Charbonnier ištraukas.
– Ar nebesibaiminate dėl savo gyvybės?
– Ne, juk ja rūpinasi policija. Aš tokioms mintims neturiu laiko ir dirbu kaip dirbęs. Nuolatinė apsauga erzina, tačiau mane dar labiau erzintų, jei negalėčiau dirbti savo darbo.
– Esate sakęs, kad tokia musulmonų pasaulio reakcija jus nustebino...
– Šitokios sumaišties, kai išspausdinus islamo pranašo karikatūras buvo padegta mūsų redakcija, tikrai nesitikėjau.
Labiausiai nustebino patys prancūzai. Vieni mus palaikė, o kiti smerkė, bet keisčiausia, kad uoliai mus kritikavo tie, kurie paprastai pasisako už žodžio laisvę. Tai nesuderinama.
– Ar pagalvojate, kad dėl tokio pobūdžio vaizdų kažkur pasaulyje žūsta žmonės?
– Susimąstau, bet nemanau, kad jie žūsta dėl tokių piešinių ar kontroversiškų filmų. Jie žūsta dėl norinčių žudyti ekstremistų kaltės. Net ir be mūsų piešinių jie rastų pretekstą pulti. Tad piešdamas net nesistengiu įlįsti jiems į galvą, tik dirbu savo darbą.
Beje, dėl pastarųjų karikatūrų Prancūzija nebuvo puolama, nes nebuvo politinių priežasčių. Tačiau visai netrukus gali nutikti koks nors politinis įvykis, ir radikalai prisimins mūsų žurnalą.
Palaiko musulmonai draugai
– Ar nesulaukėte tiesioginių politikų prašymų dar labiau neprovokuoti jau ir taip įsikarščiavusių musulmonų?
– Tiesiogiai su mumis niekas nesusisiekė, girdėjome tik viešojoje erdvėje reiškiamas nuomones, jos buvo skirtingos net vyriausybėje.
Jei kas nors būtų mums skambinęs, būtume tai supratę kaip cenzūrą. Politikai mus gerai pažįsta ir žino, kad tokį pokalbį būtume paviešinę.
– Šios karikatūros pasaulyje sukėlė diskusijas, ar žodžio laisvė turi ribas. Jūsų manymu, ar yra tokie limitai?
– Žinoma! Jie numatyti žodžio laisvę apibrėžiančiuose įstatymuose. Jei dirbčiau Egipte, laikyčiausi tos šalies įstatymų ir atvaizdo draudimą kritikuočiau per įstatymą, bet pranašo nepieščiau. Tačiau Prancūzijoje nėra ir negali būti tokio draudimo.
Niekada sau neleisime pasiųsti diskriminacinės žinios, pavyzdžiui, kad visi žydai, krikščionys ar musulmonai yra kvaili. Net ir būdamas satyrinis savaitraštis, stengiamės neįžeisti, negrasinti mirtimi. Tiesa, yra buvę atvejų, kai ribą peržengėme, tačiau mus už tai nubaudė teismas.
– Ar nemanote, kad nuogas pranašo Mahometo atvaizdas dalį žmonių žeidžia?
– Tai interpretacijos reikalas. Sutinku, kad tai gali papiktinti, sukelti nepritarimą, bet ne įžeisti. Be to, Korane apie pranašo atvaizdą nieko nesakoma, tai radikalaus islamo interpretacija.
Tuomet ir prancūzai gali susigalvoti, kad Prancūzijos vadovo Francois Hollande’o karikatūra įžeidžia visą šalį.
– Turite musulmonų draugų? Ką jie apie tai mano?
– Žinoma, turiu ir jie palaiko žurnalo poziciją. Žinote, didžioji dalis Prancūzijos musulmonų dėl šių karikatūrų nepareiškė jokios nuomonės, nes neįžvelgia jokios problemos.
Jiems nusispjauti į tokius piešinius. Tuo piktinasi tik ekstremistai, bet kuriuo atveju randantys, dėl ko protestuoti. Jie pasisako ne prieš pranašo atvaizdą, o prieš žodžio laisvę.
– Ar problemų kelia tiktai su islamu susijusios karikatūros?
– Tikrai ne. Į teismą mus Prancūzijoje net 14 kartų yra padavę krikščionių atstovai ir tik vieną kartą – musulmonai.
Radikalūs dešinieji katalikai taip pat aršiai reaguoja į bet kokią religinę satyrą. Bet „Charlie Hebdo“ visada pasisakys už žodžio laisvę.
Mano manymu, religija yra nuomonė. Ji gali būti bloga arba gera. Komentuoti religiją – tai lyg komentuoti komunizmą. Nejau tai reikia drausti?
Vakarų šalių žiniasklaidoje įprastos karikatūros vienus juokina, kitus siutina, skatina protestuoti ar net griebtis smurto, bet abejingų nepalieka. Tik ar išties būtina brėžti ribą, ką galima pašiepti, o ko – ne?
Kam dar gresia islamistų pavojus?
Neseniai teroristinė organizacija „Al Qaeda“ savo leidinyje „Inspire“ paskelbė nekenčiamiausių žmonių sąrašą – „Ieškomi: negyvi arba gyvi už nusikaltimus islamui“.
Sąraše – 9 žmonių pavardės ir nuotraukos. Beveik pusė asmenų šiame sąraše yra susiję su islamą pašiepiančių karikatūrų kūrimu. Tarp jų yra karikatūrininkai danai Carstenas Juste, Flemmingas Rose ir Kurtas Westergaardas, olandas Larsas Vilksas, amerikietė Molly Norris ir per išpuolį nužudytas žurnalo „Charlie Hedbo“ redaktorius Stephane’as Charbonnier.
Sąraše minimas ir islamą aršiai kritikavęs olandų politikas Geertas Wildersas, ir iš Somalio kilęs aktyvistas Ayaanas Hirsi Ali. Taip pat antiislamišką vaizdo įrašą internete paskelbęs aktyvistas Morrisas Sadekas, Koraną deginęs protestuotojas Terry Jonesas bei rašytojai Salmanas Rushdie ir Michelis Houellebecq’as.
Į „Al Qaeda“ juodąjį sąrašą patekę asmenys laikomi įžeidę pranašą Mahometą. Po išpuolio Paryžiuje baiminamasi, kad islamistai gali susidoroti ir su minėtais asmenimis. Todėl, pavyzdžiui, prie rašytojo M.Houellebecq’o namų ir prie Mahometą pašiepiančias karikatūras skelbusio laikraščio „Jyllands-Posten“ redakcijos vakar sustiprinta apsauga.
