Barbarišku 12 žmonių gyvybę nusinešusiu išpuoliu pasikėsinta į prancūzams vieną brangiausių vertybių – žodžio ir raiškos laisvę. Į pačią laisvės širdį.
„Laisvė – kaip oras. Ja kvėpuojame nė nesusimąstydami, bet kai jos ima trūkti, kiekvienas pradedame dusti ir kovoti, kad ją atgautume“, – redakcijos skiltyje rašė „Charlie Hebdo“ redakciją savo patalpose dabar laikinai priglaudęs nacionalinis dienraštis „Liberation“.
Vis dėlto tiek „Liberation“, tiek viso pasaulio žiniasklaida vakar dar negalėjo leisti sau svarstyti apie žodžio ir kitokias laisves.
Nors „Charlie Hebdo“ redakcijos užpuolikai broliai Kouachi jau buvo užspeisti viename pastate Damarten an Goelio miestelyje ir vakare nukauti, Paryžių sudrebino nauja įkaitų drama.
Keturi žmonės žuvo, kai į košerinio maisto krautuvę Paryžiuje įsiveržė ginkluotas užpuolikas. Likę įkaitai išlaisvinti, o užpuolikas nukautas. Jo mergina, apsimetusi įkaite, paspruko.
Lietuviai satyros nesuprastų
„Spaudos laisvė“. „Raiškos laisvė“. „Žodžio laisvė“. Trečiadienio vakarą Paryžiaus Respublikos aikštėje tylą vis nutraukdavo tik tokių skausmo kupinų šūkių prislopintas skandavimas.
Jau išpuolio vakarą tūkstantinės minios į tylius mitingus spontaniškai ėmė burtis ir kituose Prancūzijos miestuose ir miesteliuose.
Galima nesunkiai numatyti, jog rytoj, sekmadienio popietę, rengiamos aukų atminimo eitynės pritrauks šimtus tūkstančių žmonių – nuo senukų iki vaikų, ir ne vien prancūzų.
Taip pat galima spėti, kad kitą trečiadienį milijoniniu tiražu išeisiantis „Charlie Hebdo“ numeris, paprastai leidžiamas 60 tūkst. egzempliorių, bus išpirktas. Iki paskutinio arba beveik paskutinio egzemplioriaus – kaip solidarumo ženklas.
Be kita ko, savaitraštis „Charlie Hebdo“ jau sulaukė visokeriopos, įskaitant ir finansinę, paspirties.
„Aš esu Charlie“ – vis kartoja netgi tie prancūzai, kuriems iki skustuvo ašmenų užaštrintas, visas religijas iš eilės nepagarbiai pliekiantis „Charlie Hebdo“ humoras paprastai nebūdavo, švelniai tariant, priimtinas.
Prisimenant, kokią pasipiktinimo audrą Lietuvoje prieš keliolika metų sukėlė pašmaikštavimai apie prezidento Valdo Adamkaus šlepetes Šiauliuose, bent jau dalis „Charlie Hebdo“ satyros mūsų šalies žmones glumintų ir šokiruotų.
Dažnas, žinoma, imtų reikalauti leidinį uždaryti – vien dėl karikatūrose vartojamų necenzūrinių žodžių, nupieštų nuogų užpakalių ir kitų intymių kūno dalių arba dėl negailestingai pašiepiamos Katalikų bažnyčios.
Negailestingai šaipėsi iš visų
Prancūzijoje tokį humorą dalis žmonių mėgsta, kiti stengiasi jį suprasti. Likusieji jam pakantūs – nepatinka, nežiūrėk. Humorą saugo absoliučios žodžio laisvės gaubtas, taip pat teisė į vieną jos formų – satyrą.
Paprasčiau tariant, pasakyti tai, ką manai, tokia forma, kokia nori, prancūzams labai svarbu. Jiems tai tiesiog įaugę į kraują.
Ši taisyklė galioja absoliučiai viskam – nuo diskusijų prie baro kavinėje iki viešų pareiškimų ir spaudos.
Kaip gali drauge spręsti bendrus reikalus, jeigu negali apie juos išsamiai ir tau patinkama forma išsakyti savo nuomonės? Kitaip tariant, be absoliučios žodžio laisvės demokratija Prancūzijoje atrodytų nevisavertė.
Vienintelė neperžengiama ir netoleruojama žodžio laisvės linija – rasinės, religinės ir panašaus plauko neapykantos kurstymas. „Charlie Hebdo“ iš religijų negailestingai šaiposi, bet niekada neskatino joms neapykantos.
Žinoma, nereikia pudruoti tikrovės. Prancūzijoje blizga anaiptol ne viskas.
Paradoksalu, bet žodžio ir raiškos laisvę labai mylinti, visas formas jai leidžianti šalis nevyriausybinės organizacijos „Reporteriai be sienų“ („Reporters sans Frontieres“. – Red.) kasmet sudaromuose spaudos laisvės reitinguose papuola tik į ketvirtą dešimtį pažangiausių šalių.
Pasak „Reporterių be sienų“, pagrindinė tokios statistikos priežastis – Prancūzijoje pernelyg griežtai saugomos teisinių tyrimų paslaptys ir taikomi apribojimai jas viešinti.
M.Le Pen jau parūpo reitingai
Šalia kitų problemų Prancūzija taip pat susiduria su dideliais imigrantų integravimo iššūkiais ir sopuliais. Būtų sunku neigti, kad išpuolis prieš „Charlie Hebdo“ su tais sopuliais nėra susijęs.
Nereikia būti naiviems. Jau dabar matyti, jog į vieną demokratinį kumštį šiuo metu susispaudusioje, įspūdingą rimtį demonstruojančioje Prancūzijoje ne viskas taip paprasta.
Po išpuolio jau kitą dieną prapliupo karšti ginčai, ar ksenofobinė kraštutinių dešiniųjų „Nacionalinio fronto“ partija gali dalyvauti sekmadienio eitynėse?
Žinant, jog „Charlie Hebdo“ į šią partiją buvo nutaikęs visus savo pieštukus bei plunksnas ir net išplatinęs peticiją, kad ji būtų uždrausta, „Nacionalinio fronto“ atstovų dalyvavimas pagerbiant aukas daug kam atrodo kaip šventvagystė.
Kita vertus, jų nepakviesti būtų pati geriausia dovana radikaliai, bet vis populiaresnei partijai – ji vėl galėtų užsidėti kankinės ir aukos vainiką.
„Nacionalinio fronto“ lyderė Marine Le Pen, išpuolį pasmerkusi gana nuosaikiai ir priminusi, kad nereikėtų painioti radikalų su nuosaikiais musulmonais, vis dėlto nesusilaikė ir pradėjo kaltinti valdžią, kad ji nepakankamai ryžtingai kovoja su radikaliuoju islamu.
O vakar ji „Twitter“ žengė dar akiplėšiškesnį žingsnį ir paskelbė savo pačios portretą, prie kurio tarsi nekaltai anglų kalba prirašė: „Laikykitės ramiai ir balsuokite už Le Pen.“
Visos kitos demokratinės partijos bent jau kol kas susilaiko nuo aštresnės polemikos.
Ir tai suprantama – Prancūzija gedi.
Tačiau kokie bus ilgalaikiai šio Prancūziją itin stipriai sukrėtusio, į esmines valstybės vertybes pasikėsinusio teroro išpuolio padariniai tiek visuomenei, tiek žodžio laisvei lieka neaišku.
Įspėja apie spąstus
„Šią išbandymų valandą nepamirškime, jog teroristai mums spendžia ir politinius žabangus.
Jie tikisi, kad mūsų tautą apėmęs pasipiktinimas ir įniršis daliai žmonių pasireikš ir per priešiškumą visiems Prancūzijos musulmonams.
Taip jie svajoja iškasti griovį tarp musulmonų ir kitų piliečių“, – perspėjo buvęs teisingumo ministras Robert’as Badinteras.
Išpuolis prieš „Charlie Hebdo“ redakciją gali sustiprinti religinį nepakantumą, musulmonus paverčiant atpirkimo ožiu, ir papurenti šiuo metu ir taip vešlų dešiniųjų radikalų iš „Nacionalinio fronto“ populiarumą.
Žurnalistai savo komentaruose ir vedamuosiuose taip pat neslepia būgštavimo dėl savo profesijos ateities.
Baiminamasi, kad po teroro išpuolio sustiprintu nacionaliniu saugumu ir kova su terorizmu gali būti dangstomasi siekiant riboti spaudos laisvę.
Taip iš dalies nutiko Jungtinėse Amerikos Valstijose po 2001 metų atakų Niujorke ir Vašingtone bei Jungtinėje Karalystėje po išpuolių 2005-ųjų liepą.
Tiesa, kad ir kaip viskas pakryptų, šiuo metu gedinti Prancūzija ir jos žmonės atrodo kaip niekada drąsūs ir solidarūs.
Susitelkę į didžią, galingą, atrodytų, bet kokią neapykantą nesunkiai nušluosiančią bangą.
