„Visi jie buvo mano draugai“, – kalbėdamasis su „Lietuvos rytu“ prisipažino dabar konsultacijų agentūrai ETIK-PRESSE vadovaujantis 56 metų prancūzas.
F.Came, kaip ir šimtai tūkstančių kitų panašaus amžiaus šalies gyventojų, vaikystėje skaitė, jo paties teigimu, „unikalų ir drąsų“ žurnalą „Charlie Hebdo“.
Ir karikatūros, ir įžūlios mintys vyrui taip įstrigo, kad 1996-aisiais jis įsidarbino šiame kairuoliškame savaitraštyje informacijos direktoriumi. Jis pažinojo tiek žurnalo redaktorių Stephane’ą Charbonnier, tiek kitus trečiadienį šaltakraujiškai sušaudytus leidinio darbuotojus.
„Tie sušikti šunsnukiai – tikri fanatikai, jiems Prancūzijoje vietos neturime“, – „Lietuvos rytui“ teigė F.Came.
– Koks dabar Paryžius, kai jau praėjo šiek tiek laiko nuo žudynių „Charlie Hebdo“ redakcijoje?
– Man asmeniškai tikrai sunku, nes daugelis žuvusiųjų – buvę mano kolegos. O apskritai Prancūzijoje galima justi masinį pasipiktinimą ir savotiškai sveiką liūdesį.
Net žmonės, kurie neskaitė „Charlie Hebdo“, dabar visi susivieniję palaiko šį žurnalą.
Prancūzai renkasi pagrindinėse miestų aikštėse ir labai svarbu, kad jų niekas ten nesiunčia. Jie ateina, nes nori ateiti. Pavyzdžiui, Paryžiaus Respublikos aikštėje buvo 80 tūkst. žmonių, kurie šaukė apie spaudos laisvę.
– „Charlie Hebdo“ nuo 1996-ųjų dirbote trejus metus. Pažinojote daugelį nušautų leidinio darbuotojų?
– Taip, visus juos. Ketvirtadienį mane aplankė garsus karikatūrininkas, anksčiau ilgai dirbęs „Charlie Hebdo“, tuomet susitikau su per išpuolį gyvais likusiais žmonėmis. Klausiau, ar nereikia pagalbos, bet, regis, viskas jau gerai. Be to, reikėjo aptarti, koks bus kitas žurnalo numeris.
– Skelbiama, kad naujojo numerio tiražas sieks milijoną?
– Tikrai taip. Labai nustebau iš pažįstamų, kurie yra labiau dešiniųjų politinių pažiūrų ir kurie niekada nebuvo skaitę „Charlie Hebdo“, sulaukęs daugybės paramos žinučių.
– Koks apskritai žurnalas „Charlie Hebdo“? Kuo jis ypatingas? Taip, tai satyros leidinys, bet ta satyra ypatinga – provokuojanti, politizuota.
– Žurnalas yra unikalus tikriausiai ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Satyrinės periodikos yra visur – ji juokina ir kritikuoja. „Charlie Hebdo“ prideda ir žiupsnį ideologijos. Žurnalas skatina demokratiją ir humanizmą, atkreipia dėmesį į aplinkosaugą.
Kai buvau jaunas, aštuntajame dešimtmetyje, šokiravimas, akiplėšiškumas buvo būdas sulaužyti barjerus, supančius veidmainiškumą. Tuomet tai visus stebino, nes visuomenė buvo labai konservatyvi. Tai buvo būdas parodyti politikams, kas mums juose nepatinka. „Charlie Hebdo“ paveikė visą mano amžiaus kartą. Net konservatyvesnių pažiūrų žmonės visada juokėsi iš karikatūrų.
– Ar manote, kad „Charlie Hebdo“ pavyks išsilaikyti po tokio sukrėtimo?
– Bijau, kad žurnalas, jei ir išliks, nebebus toks pat. Nušauti žmonės buvo „Charlie Hebdo“ dvasia, žurnalo simbolis, kūrybinė galia. Nežinau. Tiesa, manau, kad pastaraisiais metais savaitraščio turinys ir taip nebuvo toks kokybiškas kaip, tarkime, aštuntajame dešimtmetyje.
– Jau sakėte, kad Prancūzija demonstruoja vienybę. Manote, kad tai tęsis? „Nacionalinis frontas“ jau burba apie imigrantus, musulmonus.
– Pirmiausia atsiminkime, kad būtent „Charlie Hebdo“ organizavo peticiją uždrausti „Nacionalinį frontą“. Todėl bent aš neįsivaizduoju, kad šis judėjimas galėtų pretenduoti į vienybės demonstracijas. Jie nori dalyvauti ceremonijoje sekmadienį, bet „Charlie Hebdo“ tam tikrai nepritartų.
Antra, didžiausia nesąmonė turbūt yra tai, kad politinės partijos apskritai organizuoja oficialius renginius. „Charlie Hebdo“ kaip tik visada juokdavosi iš tokių oficialių kvailysčių. Jos neturi prasmės – skirtingai nei spontaniškos akcijos, kurias matome dabar.
Ar kas nors keisis Prancūzijoje? Nežinau, tačiau bet kokių pokyčių nelems partijos ir institucijos. „Charlie Hebdo“ ir toks oficialumas – antonimai. Pareigūnų kalbos, dirbtinumas, veidmainiškumas – iš viso to savaitraštis visada šaipydavosi.
– Prancūzai per protesto akcijas dabar skelbia „Mes nebijome“. Bet ar tikrai? Ar galima tikėtis, kad dalis laisvių bus paaukota dėl saugumo – kaip JAV po 2001-ųjų išpuolių?
– Visi šalies žmonės suvokė, jog grėsmė – tikra. Išpuolį įvykdė sušikti pakalikai. Net neįsivaizdavome, kad tarp mūsų gyvena toks blogis. O jie pasirengę žūti dėl savo tikslų. Prancūzija visada tuo garsėjo – žmonės žuvo dėl mūsų revoliucijų idealų.
Mums reikia naujų barikadų, reikia naujos aukos. Reikia, kad grįžtų drąsa, o tiems idiotams būtų parodyta, jog ne jie vieni kuo nors karštai tiki.
– Europoje girdėti balsų, esą vyksta civilizacijų susidūrimas.
– Nekenčiu tokio termino. Jį vartoja tik kraštutiniai dešinieji. Ne, tai ne civilizacijų susidūrimas. Juk kokiai civilizacijai atstovauja tie šunsnukiai? Jie – tiesiog barbarai.
Civilizacijų istorijoje visada yra dviejų tipų žmonės – tie, kurie nori laisvės ir laimės, ir prakeikti isterikai, kurie nori, kad pirmieji kentėtų. Ir visai nesvarbu, ar jie musulmonai. Labai pykstu, kai išgirstu tokias nesąmones. Tai – humanistų ir fanatikų susidūrimas.
Kai dirbau „Charlie Hebdo“, grasinimų sulaukdavau ne iš islamo ekstremistų, o iš fanatiškų katalikų. Ne musulmonai, o katalikai man vidurnaktį skambindavo į namus ir sakydavo, kad mane nužudys. Visi fanatikai panašūs.
– Jūsų manymu, ar Prancūzijoje dabar ims didėti islamofobija? Ar „Nacionalinis frontas“ gali dar labiau išpopuliarėti?
– Bijau, kad taip. Dalis visuomenės reaguos būtent taip. Bet nemanau, kad tokių žmonių bus dauguma.
Negali sakyti „Aš esu Charlie“ ir tada balsuoti už „Nacionalinį frontą“. Kai eini į gatves pasisakyti už laisvę, pasisakai prieš „Nacionalinį frontą“.
