Esą uoliai klausydamiesi patarimų iš Vašingtono europiečiai gali kartoti tokias klaidas, kurias po 2001 metų rugsėjo 11-osios išpuolių darė amerikiečiai. O šiuo metu tokios klaidos turėtų tragiškų pasekmių.
2002-2003 metais JAV ir jų sąjungininkai įkliuvo į „Al Qaeda“ lyderio Osamos bin Ladeno paspęstus spąstus – ėmė kalbėti apie karą, įsiveržė į Iraką ir užėmė musulmonams šventas vietas.
Ilgainiui šventasis karas – džihadas – prieš okupantus iš Vakarų, kurį, jo paties įsivaizdavimu, vykdė jau O.bin Ladenas, tapo realybe. Sirijoje ir Irake toks karas tiesiog liepsnoja.
Prancūzijos vyriausybė buvo pakankamai protinga, kad atsitrauktų nuo George'o W.Busho ir Jungtinės Karalystės premjero Tony Blairo vyriausybių pradėto žygio į Iraką.
Ir nepaisant Paryžiaus įsikišimo Malyje ir Sirijoje, kur atitinkamai buvo kovota ir yra kovojama su radikaliais islamistais, galimybė, kad prancūzai įsiverš į musulmonišką valstybę, yra labai nedidelė.
Bet ką Prancūzijos valdžia darys namuose?
Patriotizmas – be penkių minučių nacionalizmas
Be jokios abejonės, sustiprinti saugumą – būtina. Privaloma atidžiau saugoti tikėtinus teroristų taikinius, taip pat – peržvelgti saugumo tarnybų veiklą. Trys praėjusios savaitės užpuolikai, kaip aiškėja, saugumiečiams buvo žinomi kaip džihadistai.
Tačiau taip pat yra tikimybė, kad Paryžius su reakcija perlenks, o tuomet Prancūzija ir kitos Europos šalys įsivels į konfliktą su milijonais žemyne gyvenančių musulmonų.
Būtent apie tokias žudynių Paryžiuje pasekmes svajoja tiek „Al Qaeda“, tiek „Islamo valstybė“ ir būtent tokios pasekmės būtų katastrofiškos.
Kol kas akivaizdu, kad praėjusios savaitės išpuoliai Prancūzijos visuomenę sukrėtė taip, kaip amerikiečius po Rugsėjo 11-osios.
Sekmadienį milijonai žmonių išėjo į gatves Paryžiuje ir kituose šalies miestuose. Miniose mirgėjo ne tik plakatai su užrašu „Je suis Charlie“ („Aš esu Charlie“), bet ir Prancūzijos trispalvės. Žmonės taip pat plėšė Prancūzijos himną – „Marselietę“.
Toks patriotizmo protrūkis buvo visiškai nuspėjamas ir pagirtinas. Bet patriotizmas gali lengvai virsti nacionalizmu, o šiuo savo ruožtu nesunku pateisinti su liberalia demokratija besikertančius veiksmus.
Prancūzija jau draudžia viešai dėvėti burką, šalies reputacijai kenčia imigrantų diskriminacija, o dešiniųjų radikalų partija „Nacionalinis frontas“ per rinkimus gauna vis daugiau balsų.
Tad dabar tikrai nelogiška nelaukti šuolio neproduktyvių ir represinių sprendimų link.
Gali užverbuoti daugiau jaunų džihadistų
Šeštadienį Prancūzijos premjeras Manuelis Vallsas jau paskelbė: „Tai – karas prieš terorizmą, prieš džihadą, prieš radikalų islamą, prieš visa tai, kas siekia sulaužyti mūsų laisvę, brolybę, solidarumą“.
Tokia retorika galbūt suprantama, bet vis tiek pavojingai kurstanti įtampą.
M.Vallso bosas, prezidento Francois Hollande'o komentaras buvo labiau pamatuotas: „Tie, kurie įvykdė šiuos išpuolius, šie teroristai, šie fanatikai neturi nieko bendra su islamu“.
Bet ir F.Hollande'as, kurio reitingai apgailėtini, spaudžiamas reaguoti agresyviau.
Pirmadienį jo vyriausybė paskelbė, kad saugoti jautrių objektų visoje šalyje siunčiama net 10 tūkst. kariškių. Tokia pajėgų mobilizacija Prancūzijoje skelbiama pirmą kartą nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
Kol kas apie naujas saugumo priemones nepranešama, bet daug stebėtojų nujaučia naujas operacijas prieš įtariamus islamo radikalus. Panašiai prieš 2012 metų rinkimus pasielgė tuometis prezidentas Nicolas Sarkozy.
Pavojinga šiuo atveju tai, kad valdžia, sustiprindama jaunų musulmonų, ypač kilusių iš Alžyro, stebėjimą ir sekimą, džihadistams padarys meškos paslaugą, nes jie gali sulaukti daugiau naujokų.
Stringa imigrantų integracija
Prancūzija pati pripažįsta, kad šalies piliečių musulmonų – tokių kaip broliai Cherifas ir Saidas Kouachi, surengę žudynes „Charlie Hebdo“ redakcijoje, – integracija į visuomenę susiduria su nemenkomis problemomis.
Iš dalies priežastys ekonomikoje. Tokiuose didmiesčiuose kaip Paryžius iš Šiaurės Afrikos kilę gyventojai dažnai skursta, žemas jų socialinio mobilumo lygis, todėl stringa ir integracija.
Bet pirštu būtina besti ir į kultūrą. Prancūzija – nuo seno pasaulietiška valstybė, jos revoliucionieriai kovojo su Katalikų bažnyčia. Tad ir dabar reikalaujama, kad imigrantai musulmonai ir jų vaikai prisitaikytų prie vadinamojo prancūziškumo.
Pavyzdžiui, nedengtų galvų musulmoniškomis skaromis. Net tokiuose miestuose kaip Marselis, kur maždaug trečdalį gyventojų sudaro musulmonai, dėl tokių antireliginių įstatymų baudžiama griežtai ir dažnai.
Tokios politikos pagrindas – idėja, kad visi šalies gyventojai vertinami pagal tokius pačius principus, kurie, be kita ko, skatina asimiliaciją.
Bet tokie veiksmai palankūs ir radikaliems islamo dvasininkams bei propagandistams, kurie musulmonus vaizduoja kaip piktadarių vakariečių aukas.
Juk broliai Kouachi negimė itin religingi fanatikai. Anaiptol – jie gimė Paryžiuje ir paauglystėje garbino sportą, repo muziką, rūkė žolę. Tik atsidūrę po radikalaus imamo sparnu jie ėmė mąstyti apie kerštą ir galiausiai įvykdė teroristinį išpuolį.
Prancūziški metodai – dar netobuli
Tokia istorija iki skausmo pažįstama. Bet žinomi ir kitose šalyse radikalių dvasininkų įtaką musulmonams jau padėję nuslopinti receptai.
Pirmasis – efektyvus policijos darbas. Ypač stebėjimas. Per pastaruosius dvejus metus tūkstančiai jaunų Europos musulmonų išvyko į Siriją, Iraką, Jemeną ir prisijungė prie džihadistų.
Tolesnių išpuolių Europoje pavojus – akivaizdus. Tad Europos šalių vyriausybėms reikia rasti efektyvesnių būdų sekti šių džihadistų judėjimą – žinoti, kada jie išvyksta ir kada grįžta ir ką po to veikia.
Iki praėjusios savaitės atrodė, kad Prancūzijos saugumas veikia kone be priekaištų – Vakarų kovos su terorizmu pareigūnai sveikino prancūziškus metodus. Bet netrukus paaiškėjo, kad tobulų nėra.
Ne tik Prancūzijoje – praėjusią savaitę britų vidaus žvalgybos tarnybos MI5 vadovas Andrew Parkeris pareiškė, kad vien per kelis pastaruosius mėnesius Jungtinė Karalystė išaiškino tris potencialiai mirtinus išpuolius ir laiku sustabdė jų planavimą.
Vis dėlto ilgalaikėje perspektyvoje vienintelis būdas susidoroti su džihadistais – sustabdyti ar bent pristabdyti naujokų verbavimą.
Valdžia turi užmegzti glaudesnius ryšius su musulmonų bendruomenių nariais ir pasiūlyt jiems alternatyvų radikalų siunčiamai žiniai.
Antai 2005 metais Jungtinėje Karalystėje po atakų Londono metro tokios pastangos buvo ženkliai sustiprintos. Ne mažiau svarbu ir tai, kad britai nepakeitė savo „gyvenk ir leisk gyventi“ požiūrio ir, pavyzdžiui, neuždraudė musulmonėms dėvėti burkų.
Taip, veiksmai nebuvo visiškai sėkmingi – radikalus islamas išlieka grėsme Jungtinėje Karalystėje. Į Siriją išvyko ir prie „Islamo valstybės“ prisijungė apie 600 jaunų britų.
Vis dėlto Jungtinėje Karalystėje visos šalies masto konfliktu tarp musulmonų ir kitų religijų atstovų nekvepia. Tuo tarpu Prancūzijoje tokio konflikto pavojus kol kas dar realus.
Parengė Gintaras Radauskas
