Du vyrai bare netoli didžiulės Junjono („Union“) stoties Vašingtone tėškė alkūnes ant stalo ir surėmė rankas.
Amerikietis prieš rusą. Kongresmenas iš Kalifornijos prieš Sankt Peterburgo vicemerą.
Sovietų Sąjunga buvo ką tik subyrėjusi.
Dana Rohrabacheris smalsiai žvelgė į savo priešininką kitoje stalo pusėje – kuklų, susisukusį šviesiaplaukį rusą.
Pastarasis į amerikietį mėlynomis akimis stebeilijosi kone arogantiškai.
D.Rohrabacheris neabejojo, kad nugalės lengvai.
Bet vos suėmęs varžovo ranką pajuto, kad rusas stipresnis, nei jam atrodė. Tad kova tetruko akimirką. Sankt Peterburgo vicemeras trūktelėjo petį ir, nubloškęs Amerikos kongresmeno ranką, išsiviepė.
Juk jis, šiaip ar taip, turėjo dziudo juodąjį diržą ir savo priešininkus ant žemės svaidė jau kelis dešimtmečius. Jis taip pat 16 metų dirbo KGB.
Tokia buvo pirmoji D.Rohrabacherio pažintis su Vladimiru Putinu. Ir nors Lietuvoje neretai mėgstama sakyti, kad respublikonai mūsų šaliai yra palankesni, būtent respublikonų kongresmenas dabar išsijuosęs žarsto liaupses V.Putinui ir peikia jo kritikus.
Gina Rusijos pozicijas
Šaltasis karas buvo pasibaigęs. Viltys dėl sužydėsiančios buvusių priešininkų draugystės liejosi per kraštus. Svečiai iš Rusijos labiausiai troško susitikti su D.Rohrabacheriu – buvusiu JAV prezidento Ronaldo Reagano kalbų rašytoju. Būtent šis kongresmenas padėjo suformuluoti Reagano doktriną, pagal kurią Amerika visame pasaulyje rėmė su komunistais kovojančius sukilėlius.
D.Rohrabacheris pats išsisuko nuo karinės tarnybos per Vietnamo karą, bet kolegoms dažnai girdavosi nuotykiais Afganistane, kur jis 1988 metais praleido dvi savaites.
Apsuptas modžahedų amerikietis esą net paleido raketą į sovietų karių pozicijas.
Turbūt nenuostabu, kad šio politiko pokalbis su rusais tą vakarą Vašingtone netrukus pasisuko neišvengiama linkme. Ar amerikiečiai laimėjo Šaltąjį karą, ar jis tiesiog baigėsi?
Paprasto atsakymo nėra. Tačiau tądien buvo nuspręsta jį surasti rankų lenkimo varžybomis – o jas laimėjo būsimasis Rusijos prezidentas V.Putinas.
Jungtinių Valstijų Atstovų Rūmų narys D.Rohrabacheris iš karto nusprendė: „Man jis patinka.“
Praėjus daugiau negu 20 metų respublikonas iš Kalifornijos toliau žavisi Rusijos lyderiu. Politikas, save iki šiol vadinantis pavyzdiniu Šaltojo karo smogiku, tarsi atsistojo ant galvos ir skelbia draugystę su vis piktesne naujosios Rusijos meška.
Atstovų Rūmuose Užsienio politikos pakomitečiui vadovaujantis D.Rohrabacheris aršiau ir dažniau nei kas nors kitas Kongrese gina Rusijos pozicijas įvairiausiais klausimais.
NATO plėtra? „Neapgalvota, nes su buvusiu priešu reikia kurti geresnius santykius.“ Ekonominės sankcijos? „Labiau praverstų pastangos kurti dialogą.“ Krizė Ukrainoje? „Nemanau, kad dėl jos kalta vien Rusija.“
Toks požiūris dažniau girdimas „Russia Today“ eteryje. Bet D.Rohrabacheris poziciją kartoja taip dažnai, kad tie politikai Vašingtone, kurie niekaip neapsisprendžia, kaip vertinti V.Putiną, kongresmeną tikrai girdi.
„Jeigu su Rusija būtume glaudžiau bendradarbiavę, būtume išvengę tokio santykių subyrėjimo. Taip, V.Putinas turi daug silpnybių, bet JAV nereikėtų jo izoliuoti“, – svarsto velnio advokatu kartais pavadinamas politikas.
Karčios realybės nenuslėpsi
Kremlius, žinoma, ploja katučių. Tačiau šiuo metu atrodo, kad D.Rohrabacheris yra kone vienintelis JAV politikas, ginantis Rusijos požiūrį.
Kai pernai gruodį lūžo Rusijos rublio stuburas, šalies užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas rimtu veidu pasvarstė: „Yra labai rimtų priežasčių manyti, kad JAV siekia nuversti V.Putiną. 80 proc. Kongreso narių niekada nėra išvykę iš Amerikos, tad dėl tokios rusofobijos nesistebiu.“
Iš tiesų – draugų Vašingtone Rusija dabar turi tik už pinigus. O jie – slidūs ir daugiausia dėl pačių rusų kaltės neefektyviai dirbantys viešųjų ryšių specialistai bei lobistai.
Solidžiai viešųjų ryšių agentūrai „Ketchum“ Rusija per pastaruosius 9 metus sumokėjo daugiau nei 60 mln. dolerių. Bet už ką? Rusijos įvaizdis JAV šiandien blogesnis nei 2006-aisiais, kai Maskva pradėjo bendradarbiauti su „Ketchum“.
2012 metais respublikonų kandidatas į prezidentus Mittas Romney pavadino Rusiją „didžiausia Amerikos geopolitine priešininke“, bet šalis net negūžtelėjo.
Šiandien? CNN apklausa neseniai parodė, kad jau 69 proc. amerikiečių Rusiją laiko grėsme. O JAV karių siuntimui į Europą – pirmiausia į Baltijos šalis amerikiečiai nesipriešina.
Viešųjų ryšių profesionalai ir lobistai, žinoma, turi savo atsakymą. Juk nuomonės formavimas turi būti bent kiek nors susijęs su faktais, su tiesa. O kai šalis jėga užima svetimų valstybių teritorijas, spaudžia opoziciją namuose ir visiškai nekreipia dėmesio į neįtikėtinai aukštą korupcijos lygį, visuomenės nuomonę gali formuoti, kiek nori, – karčios realybės nepaslėpsi.
Vienas lobistas, anksčiau Vašingtone dirbęs su rusais, žodžių kišenėje neieškojo: „Aš turėjau bandyti nublizginti šūdo gabalą.“
Kodėl nenuperkate žurnalistų?
„Ketchum“ Rusijos vyriausybės palankumą pelnė 2006-aisiais, kai padėjo Kremliui užtušuoti įvaizdžio problemas per Didžiojo aštuoneto (G8) susitikimą Sankt Peterburge.
V.Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas buvo toks sužavėtas, kad amerikiečiams iškart pasiūlė mokėti po 5 mln. dolerių per metus.
Tada ir prasidėjo: „Ketchum“ konsultantai verslo klase skraidė į Maskvą, ten derino būsimas skiltis didžiausiuose pasaulio dienraščiuose, susitikimus su įtakingiausiais skirtingų valstybių politikais.
Rusija tuomet siekė įstoti į Pasaulio prekybos organizaciją, tad gerinti įvaizdį šaliai buvo labai svarbu.
Bet buvę „Ketchum“ darbuotojai prisimena, kad problemos išryškėjo kone iškart.
Rusijos pareigūnai tiesiog negalėjo suprasti, kaip čia taip negalima nupirkti žurnalistų ar ciniškai jais manipuliuoti. Rusai neklausė ir patarimų atsiverti Vakarų žiniasklaidai.
„Tai jiems neatrodo natūralu, – sako buvęs JAV ir Rusijos verslo tarybos vadovas Edas Verona. – Ne visi Rusijos įstatymų leidėjai yra korumpuoti, deja, lobizmas Rusijoje daugiausia suprantamas kaip vokelio perdavimas tiems, kuriems reikia.“
Kai 2008 metais Rusijos ambasadoriumi Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo paskirtas Sergejus Kisliakas, „Ketchum“ iškart sudarė būsimų veiksmų planą – priėmimus Vašingtone, klausimų ir atsakymų renginius, komentarą apie naują JAV ir Rusijos santykių erą laikraščiams.
Tačiau S.Kisliakas visa tai tiesiog ignoravo. Rusams patarimai nebuvo įdomūs.
„Darbas dažnai tiesiog žlugdydavo“, – teigia buvęs „Ketchum“ darbuotojas, kuris prisimena, kad net triūsas kiaurą parą nepadėjo rusams laimėti propagandinio karo su gruzinais per 2008-ųjų rugpjūčio karinį konfliktą ir iškart po jo.
„WikiLeaks“ paviešintuose dokumentuose užfiksuota, kaip 2008 metų gruodį Rusijos užsienio reikalų viceministras Grigorijus Karasinas D.Rohrabacheriui ir demokratui kongresmenui Billui Delahuntui pripažįsta, kad Maskva pralaimėjo viešųjų ryšių mūšį Tbilisiui.
Vienintele paguoda Amerikoje Rusijai tapo to paties D.Rohrabacherio pareiškimas, kad karą pradėjo gruzinai: „Rusai teisūs. Mes klystame.“
Įsiutino Magnitskio įstatymas
Tiesa, netrukus JAV prezidentu išrinktas Barackas Obama ir jo valstybės sekretorė Hillary Clinton paskelbė, kad atkuria santykius su Maskva.
Viskas lyg ir sekėsi neblogai – abi šalys pasirašė Strateginės ginkluotės mažinimo sutartį, Rusija atvėrė JAV atsargų tiekimo į Afganistaną kelius.
Aišku, „Ketchum“ prie tokio santykių atšilimo beveik niekuo neprisidėjo, bet pinigai iš Maskvos į bendrovę plaukė ir toliau.
Tačiau horizonte jau tvinkčiojo nauja problema – V.Putinas paskelbė, kad grįžta į prezidento postą. Po rinkimų rusai masiškai išėjo į gatves, bet buvęs KGB agentas vėl sėdo į sostą Kremliuje.
O V.Putino požiūris į santykių su JAV „atstatymą“ buvo visiškai kitoks nei prezidento kėdę jam ketverius metus šildžiusio Dmitrijaus Medvedevo. Laukti naujos duobės abiejų šalių santykiuose teko neilgai. Tiesa, Rusijos advokatai Amerikoje tą duobę dar bandė vaizduoti kaip įkalnę.
2012 metų lapkritį keli Kongreso nariai pasiekė, kad JAV įstatymų leidėjai atšauktų nuo 1974-ųjų Prekybos įstatyme galiojusią Jacksono-Vaniko pataisą. Ji draudė taikyti palankų prekybos režimą šalims, kuriose pažeidžiamos žmogaus teisės.
Tačiau rusai tokio sprendimo anaiptol nesveikino, jį kuo griežčiausiai pasmerkė. Priežastis – prie pataisos atšaukimo balsuojant prikabintas Magnitskio įstatymas.
Šiuo vėliau B.Obamos pasirašytu teisės aktu Vašingtonas paskelbė sankcijas su kalėjime nukankinto jauno buhalterio Sergejaus Magnitskio mirtimi susijusiems Rusijos pareigūnams.
Kitaip tariant, Kongresas tuo pačiu brūkšniu ir suteikė Rusijai garbingos prekybos partnerės statusą, ir pažemino Maskvą dėl pažeidžiamų žmogaus teisių.
Prakišo komentarą laikraščiui
Įtūžęs Kremlius amerikiečius net oficialiuose pranešimuose išvadino absurdo teatro aktoriais. O V.Putinas iškart ėmė keršyti.
Protestuotojams smogta didžiulėmis baudomis, nevyriausybinėms organizacijoms liepta užsiklijuoti užsienio agento etiketę, iš Rusijos išvyta JAV Tarptautinės plėtros agentūra, Maskva uždraudė amerikiečiams įsivaikinti vaikus iš Rusijos.
„Tai reiškė, kad milijonai viešiesiems ryšiams išleistų dolerių nuleista į klozetą“, – prisimena tuometis JAV ambasadorius Rusijoje Michaelas McFaulas.
„Ketchum“ tegalėjo visa tai stebėti iš šalies – siuntinėti pranešimus spaudai, atnaujinti informaciją tinklalapiuose ir toliau žertis milijonus iš Rusijos.
Ši agentūra taip pat dirbo su „Gazprom“, o vienu metu net rengė pranešimus šios Rusijos dujų milžinės globojamai Žemyninei ledo ritulio lygai.
Vieną laimikį nugriebti pavyko – 2013 metų rugsėjo 11-ąją „The New York Times“ išspausdino „Ketchum“ nušlifuotą V.Putino komentarą. Savotiškame pamoksle Amerikai Rusijos prezidentas samprotavo apie tarptautinę teisę.
Bet būtent tarptautinės teisės normas pamynęs Kremliaus caras pernai vasarį aneksavo Krymą ir sukurstė sukilimą Rytų Ukrainoje.
O tai reiškė, kad net ledo ritulio ar kitos jungtinės lygos nebegalėjo padėti Rusijos įvaizdžiui.
Abiejų pusių draugai
Be aktoriaus Steveno Seagalo, lieka D.Rohrabacheris. Ir kiti JAV kongresmenai pastebėjo, kad jų kolega ėmė vis artimiau bendrauti su rusais. Antai 2013-ųjų gegužę jis Maskvoje vieną po kito lenkė degtinės stikliukus su prieštaringuoju Kremliaus vanagu Dmitrijumi Rogozinu – vargu ar stabiliu vadintinu karo ir agresijos šaukliu.
Svarbiausia, kad D.Rohrabacheris per priėmimus iki šiol giriasi padėjęs nukauti daugybę Sovietų Sąjungos karių. O per Šaltąjį karą jis ir buvęs R.Reagano patarėjas Jackas Wheeleris buvo susimokę pakeisti raides sovietų diplomatų automobilių numerių lentelėse į FC – „F...ng Commies“ („Su...isti komunistai“. – Red.).
Iš tiesų gana ironiška, kad Rusiją Vašingtone gina beveik vien anksčiau įtakingi vadinamieji „reiganistai“ – ne tik D.Rohrabacheris, bet ir buvęs R.Reagano, esą kone piršto mostelėjimu išsprogdinusio Sovietų Sąjungą, patarėjas Patas Buchananas.
Jis 2013 metų gruodį paskelbė komentarą „Ar Putinas – vienas mūsų?“, kuriame svarstė, kad Rusijos prezidentas yra „paleokonservatorius kultūriniame mūšyje“ su tos pačios lyties asmenų santuokomis ir abortais.
D.Rohrabacheris vis dėlto turbūt nepralenkiamas.
2013-aisiais viešėdamas Rusijoje jis net buvo užsimanęs susitikti su Čečėnijos lyderiu Ramzanu Kadyrovu – kongresmeną atkalbėjo tik įsikišęs Valstybės departamentas.
Kremliaus valdoma Rusijos valstybinė žiniasklaida visada gali vis iš naujo transliuoti klipus, kuriuose D.Rohrabacheris atkakliai užsistoja V.Putiną.
„V.Putiną čia, Amerikoje, demonizuoja daug žmonių. Nors jis tik rūpinasi Rusijos interesais, mes elgiamės kaip per Šaltąjį karą.
V.Putinas turi teisę rūpintis savo šalies piliečiais“, – neseniai „Russia Today“ dar kartą pabrėžė skandalingasis Jungtinių Valstijų politikas.
Kremlius daugiau sąjungininkų lyg ir nebeturi. Net „Ketchum“ sutartis su „Gazprom“ jau nutraukta. Susitarimas su Rusija dar galioja, bet agentūra pastaraisiais mėnesiais specialiame pranešime vis kartoja: „Dėl dabartinės geopolitinės aplinkos sunku skelbti Rusijos tikslus, todėl nesame numatę veiklos JAV.“ („Politico“, „The Washington Post“, LR)
Diktatorių užtarėją pražudė meilė lietuviui masažuotojui
Vašingtone užtenka pasikalbėti su keliais žmogaus teisių gynėjais ir tikrai išgirsite apie baroną Edwardą J.von Klobergą III – „prakeiktųjų advokatą“.
Praėjusio amžiaus devintajame ir dešimtajame dešimtmečiais būtent šis lobistas, kuris, žinoma, iš tiesų nėra baronas, kone vienintelis JAV sostinėje drįsdavo atstovauti visam tironų žvaigždynui – Irako prezidentui Saddamui Husseinui, komunistinės Rumunijos lyderiui Nicolae Ceausescu, Zairo (nuo 1997 metų – Kongo Demokratinės Respublikos) diktatoriui Mobutu Sese Seko.
„Gėda tik lepūnėliams“, – mėgdavo sakyti baronas. Mėgdavo, nes 2005 m. jis nusižudė nušokęs nuo Šv.Angelo pilies Romoje.
Anot „The Washington Post“, garsųjį diktatorių lobistą palaužė ne sąžinė, o nelaiminga meilė masažuotojui iš Lietuvos, vėliau tapusiam E.J.von Klobergo verslo partneriu. Baronas ir lietuvis Darius Monkevičius (nuotr.), su kuriuo lobistas susipažino 1998 metais Niujorke, kartu valdė agentūrą „Washington World Group“.
D.Monkevičius, Lietuvą palikęs netrukus po nepriklausomybės atkūrimo, amerikiečiui aiškino dirbęs Lietuvos ambasadoriaus Romoje asistentu ir didžiavosi savo bajoriškomis šaknimis, esą siekiančiomis 1523 metus.
„Washington World Group“ pranešime buvo paskelbta, kad ilgalaikis D.Monkevičiaus tikslas – grįžti į Lietuvą ir tapti šalies prezidentu.
Draugai E.J.von Klobergui ilgai aiškino, kad šie santykiai pasmerkti. Po kelerių metų romanas iš tiesų baigėsi – 2004 metų rugsėjį D.Monkevičius paliko lobistą ir grįžo į Lietuvą. Mažiau nei po metų E.J.von Klobergas nusižudė Romoje.
„Jis nuo pilies bokštelio nušoko dėl meilės – kad parodytų, kokią didelę širdį turi“, – „The Washington Post“ teigė D.Monkevičius.
