Vilniuje neseniai viešėjęs politinių represijų aukoms padedančios žmogaus teisių gynimo organizacijos „Viasna“ lyderis Alesius Bialiackis teigė, kad situacija Baltarusijoje jau ilgą laiką yra sudėtinga, o įvykiai Ukrainoje ir Rusijos ekonominė krizė atneš nemalonių permainų.
– Kalbant apie pastarąjį dešimtmetį ir žmogaus teisių padėtį Baltarusijoje, kokių pokyčių esama?
– Nėra jokių pokyčių. Per dešimt metų niekas nepasikeitė. Šalyje įsitvirtino autoritarinis režimas. A.Lukašenkos ir jo aplinkos nuomone, žmogaus teisės niekaip nepatenka nei į vertybių skalę, nei į kokias nors veiklos sritis. Manoma, kad nereikia rūpintis tais dalykais, kurie neduoda jokios papildomos naudos ekonomikai. Kaip sako pats Aliaksandras Lukašenka, turime tik vieną teisę – dirbti.
Šiuo metu Baltarusijoje prasidėjo kompanija prieš tinginystę. Ši iniciatyva nukreipta prieš žmones, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nedirba. Tai labai primena Sovietų Sąjungą 1980–aisiais, kai žmones gaudydavo kino teatruose ar tiesiog gatvėje ir klausdavo, kodėl šiuo metu jis ne darbe. Ši kampanija susijusi su populistine politika, ji niekuo negelbsti ekonomikai.
Žmogaus situacija Baltarusijoje yra bloga ir nekinta, nes valdžia siekia kontroliuoti visas žmonių gyvenimo ir bendravimo sferas. Kalbame ne tik apie bendrąsias ar politines teises, bet ir socialines, darbo.
Veikianti schema labai primena tai, kas buvo sovietmečiu, tik kalbame apie kitą etapą. Valdžia naudoja įvairius žmonių laisvės kontrolės metodus, o laisvės yra labai ribotos. Tiesa, negalima sakyti, kad jų iš viso nėra. Jos šiek tiek egzistuoja, bet neleidžiama joms taip įsitvirtinti, kad apimtų visą visuomenę.
– Jaunoji karta keliauja, mokosi užsienyje, kaip ji vertina šią situaciją matydama akivaizdžius skirtumus?
– Jaunoji karta nepalaiko A.Lukašenkos. Esama didelio skirtumo tarp „valstybinių“ viešosios nuomonės apklausų ir tų, kurias atlieka nepriklausomos institucijos. Pastarųjų rezultatai rodo, kad jaunoji karta mąsto jau visai kitomis kategorijomis. Šių dienų galimybė gauti bet kokią informaciją ar pakeliauti atmerkia akis.
Jaunimas mąsto europietiškai, panašiai kaip jų bendraamžiai kaimyninėse šalyse. Nepaisant to, šalyje jaučiama didelė baimė ir nerimas dėl galimų represijų. Ši baimė – paslėpta, žmonės labai tiksliai žino, ką gali daryti ir ko ne. Štai mokytis ir vaikštinėti gatvėse su ledų porcija rankoje – nieko tokio, bet dalyvavimas kokioje nors akcijoje ar valdžios įtartinai vertinamos organizacijos veikloje gali prišaukti daug problemų, tokių kaip areštas, sumušimas ar pašalinimas iš mokslo įstaigos.
Šios baimės lygis visuomenėje gerokai lenkia norą gyventi laisviau. Valstybė įvairiais socialiniais instrumentais stengiasi kontroliuoti protesto nuotaikas visuomenėje. Puikiai suvokiama, kad jei nebus nieko žmonėms duodama, gali kilti didelis nepasitenkinimas. O jei bus duodama bent kas nors, nepasitenkinimo bus mažiau.
Dabar sistema, kuri veikė dvidešimtmetį, išgyvena krizę. Viskas rėmėsi į bendradarbiavimą su Rusija – pigias dujas ir naftą. Juk beveik pusė Baltarusijos eksporto keliavo į Rusiją, tai buvo tam tikras politinis Baltarusijos pasirinkimas.
Nors dalis demokratinės visuomenės kritikuodavo valdžią ir mėgindavo perspėti, kad taip gyventi pavojinga, nes nėra nei ekonominio, nei politinio stabilumo, ir nereikia labai įsitraukti į santykius, kurie gali baigtis šaliai labai blogai, šių balsų nebuvo klausoma.
Konfliktas Ukrainoje įrodė, kad nuogąstavimai dėl šių pavojų buvo labai realūs. Ekonominė krizė plečiasi tiesiog akyse. Pastarieji mėnesiai parodė, kad Baltarusijos santykiai su kaimyninėmis šalimis ir pačia Rusija buvo kuriami neteisingai. Dabar Baltarusija pradeda jausti ekonominės krizės Rusijoje padarinius.
– Ar ši krizė – palankus laikas permainoms?
– Ekonominės ir politinės krizės visada atneša permainas. Tokia pat situacija juk buvo ir prieš Sovietų Sąjungos žlugimą. Krizė Baltarusijoje dar tik prasideda, tad dabar ką nors prognozuoti būtų anksti. Lieka tik viltis, kad žmonės rinksis permainų kelią.
Gruodį Baltarusijos rublis pigo trečdaliu. Įsivaizduokite, dėl tokios devalvacijos žmonės neteko trečdalio savo uždarbio, tai pajuto kiekvienas. Jausmas toks, kad socialinis susitarimas tarp valstybės ir visuomenės bet kuriuo metu gali komplikuotis. Kodėl žmonės kol kas tyli ir užima laukiančiųjų poziciją? Valstybė duodavo būsto paskolas, socialines lengvatas, kurios leido išspręsti tam tikras problemas. Dabar šios galimybės ir valstybinės lengvatos – didelis klausimas.
Šiuo metu kaip niekada aktualus ekonominės Baltarusijos sistemos pasikeitimas, kuris neabejotinai paskatintų ir politinius pokyčius. Akivaizdu, kad prezidentas nieko keisti nenori, siekiama laikytis kurso „bus taip, kaip yra dabar“.
– Kaip Baltarusijos gyventojai reaguoja į įvykius Ukrainoje?
– Tai, kad Ukrainoje revoliuciją inicijavo nacionalistai, – tikrų tikriausia Rusijos propaganda. Tam, kad tuo įsitikintume, užtenka pažiūrėti Rusijos televizijų kanalus. Tai smegenų plovimas ir žmonių vertimas nieko nesigaudančiais zombiais. Tai tam tikras būdas nuteikti rusus ir ukrainiečius vienus prieš kitus. Kadangi šie kanalai matomi ir Baltarusijoje, tai natūralu, kad jų skleidžiama informacija paveikė ir dalies baltarusių nuomonę. Žmonės, kurie lankosi Ukrainoje, ypač tuose regionuose, su kuriais ribojasi mūsų sienos, supranta, kad padėtis ten tikrai stabili. Akivaizdu, kad visa tai, kas vyksta, yra bandymai iš esmės keisti ne tik geopolitinę Ukrainos situaciją, bet ir kryptį, kuria pati Ukraina eina. Tam, kad suprastumėte, kokia šiandien yra Rusija, reikia pažiūrėti į neseniai Grozne vykusį mitingą.
Nors nuomonės šalyje apie įvykius Ukrainoje yra skirtingos, aišku viena: baltarusiai nenori karo. Mūsų tauta puikiai pamena prieš septyniasdešimt metų vykusį karą, ir tikrai niekas nenori, kad įvykiai kartotųsi.
– Po Minske vykusio Rusijos ir Ukrainos prezidentų susitikimo imta kalbėti, kad A.Lukašenka siekia užimti nešališką poziciją. Ar iš tiesų taip yra?
– Mano nuomone, negalima sakyti, kad prezidentas A.Lukašenka šiuo metu užima kokią nors neutralią poziciją. Kalbėti galima, ką tik nori, bet Minsko susitikimas buvo naudingesnis V.Putinui nei Ukrainos pusei. Baltarusija V.Putinui yra kaip balkonas nuosavame bute – jis lyg ir neįtrauktas į paties buto plotą, bet vis tiek tarsi tam tikra nuosavybė. Juk tam susitikimui buvo pasiūlyta ne tik Minskas, bet ir Astana, tačiau V.Putinas nesutiko. A.Lukašenkai ši situacija buvo labai naudinga, nes atvyko eurokomisarai, kurie šalyje nesilankė labai seniai dėl praėjusių rinkimo neskaidrumo. Tai buvo proga Baltarusijos prezidentui, naudojantis situacija, pagerinti savo tarptautinį įvaizdį.
Negalime kalbėti apie kokį nors A. Lukašenkos neutralumą ir todėl, kad šalis yra labai priklausoma nuo Rusijos. Baltarusijoje stovi Rusijos karinės bazės, šiuo metu baigiama rengti karinė aviacijos bazė Babruiske. Joje bus dislokuota dvidešimt naikintuvų, kurie prie Ukrainos sienos galės atsirasti per dešimt minučių. Ar tikrai susiklosčius kokiai nors krizinei situacijai Ukrainoje bus klausiama A. Lukašenkos nuomonės? Labai abejoju. Beveik visa ginkluotė, kurią įsigyja Baltarusija, perkama iš Rusijos, kariniai mokymai taip pat rengiami bendrai.
Tarptautinėje arenoje taip pat sunku nepastebėti Rusijos ir Baltarusijos betarpiško bendradarbiavimo: niekada šios šalys nekritikuoja viena kitos ir nepalaiko skirtingų pozicijų tokiose organizacijose kaip Jungtinės Tautos.
Vienintelis klausimas, kur A. Lukašenka nepritaria V. Putinui, – tai Krymo ir Donbaso regionai. Bet tai suprantama. Juk jei šiandien Krymas priklauso Rusijai, tai kas gali uždrausti Vladimirui Vladimirovičiui Putinui rytoj pasakyti, kad ir Baltarusija priklauso Rusijai. Yra Baltarusijoje tokių jėgų, kurios tam neprieštarautų. Beveik visi generolai ir kiti aukšto rango karininkai yra baigę karinę akademiją Maskvoje. Tokia situacija neduoda ramybės A. Lukašenkai, jis puikiai suvokia, kad jei kuris nors iš jautrių klausimų bus neatsargiai paliestas, galima prarasti valdžios kontrolę.
Pavadėlis, už kurio Rusija laiko Baltarusiją, yra labai trumpas. Dvidešimt metų A. Lukašenka kūrė visą šalies politiką ant politinių, ekonominių, karinių santykių su Rusija pamato. Bet dabar Rusija pradeda elgtis kaip dramblys porceliano parduotuvėje ir negerbia kitų šalių teisių, net ir tų, su kuriomis vienaip ar kitaip bendradarbiavo.
– Daug kalbama apie Baltarusijoje veikiančius žiniasklaidos laivės ribojimus. Papasakokite, kaip atrodo šiuolaikinė cenzūra?
– Neseniai Baltarusijoje įsigaliojo tam tikri interneto žiniasklaidos apribojimai. Jei publikacijoje randama kokių nors įtartinų motyvų ar idėjų, gali būti reikalaujama ne tik už tai atsakyti, bet ir net uždaryti informacijos priemones.
Kai praėjusių metų pradžioje prasidėjo didelė infliacija ir valdžia bijojo, kad tokia informacija pakenks finansų rinkoms, buvo užblokuota prieiga prie kelių interneto portalų, kurie buvo įtartini ir neva galėjo sukelti paniką. Kadangi interneto paslaugas teikia viena kompanija, Baltarusijoje šių tinklalapių skaityti buvo negalima. Ši kompanija turi galimybę užblokuoti bet kurį interneto tinklalapį Baltarusijoje. Tokie atvejai tikrai dažni, ir mano minėtame pavyzdyje priežastis buvo ekonominė, bet kas būtų, jei ji būtų buvusi politinė?
Taip pat yra sudarytas interneto tinklalapių, kurių negalima skaityti iš valstybinių įstaigų, universitetų, sąrašas. Į šį sąrašą patenka ir mūsų žmogaus teisių gynimo organizacijos „Viasna" tinklalapis.
Nors sunku patikėti, bet Baltarusijoje nėra nė vieno laisvo kanalo ar radijo stoties. Dvi laisvas radijo transliacijas mes galime girdėti transliuojamas iš Lenkijos. Tiesa, šios programos transliuojamos trumposiomis bangomis ir jų galima klausytis tik pasienio regionuose.
Šiuo metu Baltarusijoje vyksta nemažai procesų, kurių metu žurnalistus teisia ir baudžia už darbą laisvosiose žiniasklaidos priemonėse, kur šie dirba be akreditacijų. Jei žurnalistas dirba kaip laisvai samdomas ar paskelbia kuria nors tema komentarą, jam gali tekti prisiimti administracinę atsakomybę, sulaukti prokurorų dėmesio, namuose gali būti atliekamos kratos, paimami kompiuteriai ir pan. Apie dešimt žurnalistų pernai buvo patekę į tokias situacijas, bet, laimei, tarp jų yra principingų žmonių, kurie nebijo rašyti nepatogiomis temomis.
– Kokios Baltarusijos rytojaus perspektyvos?
– Perspektyvos pesimistinės, nes vyriausybė tikrai neketina keisti dabartinio ekonomikos modelio. Tai sovietmečio palikimas – apie 80 procentų nuosavybės priklauso valstybei, o kaip sakė vienas politikas, „valstybė – tai aš“. Ir pas mus tokia padėtis: viskas aplink „kolchozą“ – mano. Ši sistema ne tik neefektyvi, bet ir pati sau žalinga, o be Rusijos ekonominės pagalbos situacija būtų visiškai kitokia. Tai tam tikras geopolitinis projektas: Rusijai patogu naudojantis Baltarusija šantažuoti kaimynines šalis.
