Ukrainą suprastų bosniai: jie išgyveno tą patį

Tai, ką šiandien išgyvena apšaudomų Ukrainos miestų gyventojai, bene geriausiai gali suprasti bosniai. Jie vis dar prisimena prieš 20 metų pasibaigusį siaubingą karą. Ir gali numatyti, kas laukia ukrainiečių.

M.Džanko ištvėrė per Bosnijos karą ir tikina atleidusi skriaudėjams, tačiau ji ir kiti bosniai niekada neužmirš to, kas įvyko. Juolab kad karo aukų perlaidojimas (nuotr.) – vis dar dažnas reiškinys.
M.Džanko ištvėrė per Bosnijos karą ir tikina atleidusi skriaudėjams, tačiau ji ir kiti bosniai niekada neužmirš to, kas įvyko. Juolab kad karo aukų perlaidojimas (nuotr.) – vis dar dažnas reiškinys.
Daugiau nuotraukų (1)

Eglė Kudzmanienė („Lietuvos rytas“)

Feb 2, 2015, 11:31 PM, atnaujinta Jan 14, 2018, 8:04 AM

Bosnijoje ir Hercegovinoje šiemet minimas 20-metis, kai baigėsi etninis karas, į kurį ji pražūtingai įsitraukė subyrėjus Jugoslavijai ir 1992 m. vasario 29 d. referendume pasirinkusi nepriklausomybę.

Su naujos valstybės atsiradimu nesutiko Bosnijos serbai, kurių Bosnijoje ir Hercegovinoje buvo 31 proc. Jie svajojo apie Bosnijos teritorijų prijungimą prie Serbijos ir apie didingos valstybės atkūrimą.

Siaubingo, nuo Antrojo pasaulinio karo Europoje nematytais žvėriškumais pasižymėjusio karo veiksmai greitai išplito visoje šalyje.

Etninis valymas, masiniai moterų prievartavimai, koncentracijos stovyklos, genocidas – tokia buvo Bosnijos nepriklausomybės kaina. Kaip ir Ukrainos atveju, anuomet Jungtinės Tautos (JT) į konfliktą įsikišti neskubėjo, o kai ir įsikišo, nesugebėjo išgelbėti tūkstančių gyvybių.

Bosnija per 1992–1995 m. karą neteko 200 000 žmonių. Šiandien šalis prikelta naujam gyvenimui, bet žmonės po patirtų karo baisumų dar tik bando atsitiesti“, – „Lietuvos rytui" teigė Sarajevo universiteto Filosofijos fakulteto dėstytoja doktorantė Minka Džanko. Ar toks pat likimas laukia ir ukrainiečių?

Karas Bosnijoje prasidėjo netikėtai. Kaip ištvėrėte karo metus?

Karas mane užklupo Tuzlos mieste, kuris nuo Sarajevo nutolęs apie 120 km. Mums atrodė, kad karas prasidėjo staiga, tačiau dabar suprantu, jog viskas buvo kruopščiai suplanuota. 1992 m. gegužės 15 d. į mokyklą neatėjo nė vienas serbas, kurių klasėje buvo daugiau kaip pusė. Neatėjo ir mano geriausia draugė.

Netrukus mūsų laukė išleistuvės, todėl tikrai nustebome ir sutrikome, o nuojauta kuždėjo kai ką negero.

Vėliau sužinojau, jog visi serbai buvo įspėti, kad turi pasitraukti iš mūsų miesto, nes jiems bus nesaugu. Tiesa, grįžti jie planavo po kelių dienų, tačiau daugelis iš viso niekada nebegrįžo. Tą pačią dieną Tuzloje prasidėjo apšaudymai, o vėliau miestas visus karo metus buvo apsuptas serbų pajėgų. Pavojus tykojo visur – einant parsinešti vandens arba nusipirkti duonos.

Mano tėvai buvo visiškai nepasiruošę karui. Neturėjome nei santaupų, nei maisto atsargų, todėl šeima nusprendė, kad turiu vykti į Vokietiją, kur gyveno mano dėdė.

Tačiau jau pratinomės prie karo, kuris pamažu buvo betampąs kasdienybe. Vokietijoje aš turėjau bėglės statusą, iš karto pradėjau dirbti dviejuose darbuose, kad galėčiau remti tėvus.

– Kokie buvo serbų, kroatų ir bosnių santykiai buvusioje Jugoslavijoje?

– Žmonės gyveno kartu, kaimynystėje, buvo daug mišrių šeimų.

Niekada nesusimąstėme, kad mus kas nors šitaip galėtų supriešinti. Religinis veiksnys nebuvo svarbus – juk gyvenome socialistinėje Jugoslavijoje.

Aš buvau Minka, ir visi žinojo, kad mano vardas musulmoniškas, tad buvau musulmonė. Cerkvės, mečetės, sinagogos ir bažnyčios veikė, tačiau tikėjimas buvo visų asmeninis reikalas. Mano šeima, kaip ir daugelis kitų, nesilaikė ramadano, nesimeldė, o moterys neryšėjo skarelių.

Dievas gyveno mūsų širdyse. Pamenu, kaip nustebau, kai kartą pamačiau savo draugę serbę besimeldžiančią.

Tada suklusau ir net išsigandau jos religingumo.

Daugelis bosnių, kaip ir serbų bei kroatų, buvo ateistai, tokia buvo socialistinės Jugoslavijos realybė. Tačiau prasidėjus karui ir įsisiūbavus nacionalistinėms ambicijoms mūsų vardai tapo skiriamuoju ženklu. Labiausiai nukentėjo bosniai, gyvenę rytinėje istorinės Bosnijos dalyje, kur ir vyko etniniai valymai.

Serbų užimtuose Srebrenicos ir Žepos miestuose vyko protu nesuvokiamo masto žudymas.

Vien Srebrenicoje 1995 m. buvo nužudyta 8000 vyrų. Apmaudu ir nesuprantama, kad JT šią zoną buvo paskelbusi saugia zona, masinių žudynių metu ten buvo JT taikdariai – Nyderlandų takdariai, neužkirtę kelio genocidui.

– Kokią vietą šiandien užima religija bosnių gyvenime?

– Kaip minėjau, daugelis žmonių buvo ateistai ir vis tiek buvo pasiųsti myriop, įgrūsti į koncentracijos stovyklas.

Daugelis manė, kad tai Dievo bausmė už užleistą tikėjimą, ir siaubo, nevilties akimirką atsisuko į Dievą. Galima teigti, kad karas mums, bosniams, sugrąžino tapatybę.

Supratome, kas esame ir už ką buvome žudomi. Šiandien Bosnija ir Hercegovina yra nuosaikaus islamo šalis, kurioje religija atskirta nuo valstybės ir, kaip ir anksčiau, yra kiekvieno asmeninis reikalas. Manau, posūkis įvyko, bet jis teigiamas.

– Daugelis kritikuoja Bosnijos ir Hercegovinos valstybės modelį – esą valstybėje gyvenantys serbai vis tiek nesieja savęs su valstybe, o sudėtingas sprendimų priėmimas stabdo šalies pažangą ir tik didina korupciją.

– Šis modelis, kad ir ką sakytų politikai, veikia ir jis mums atnešė taiką. Taip, biurokratijos ir administracinis aparatas labai išpūstas ir nelankstus, juk turime net 162 ministerijas!

Bet jis atstovauja visų etninių grupių interesams, o tai valstybei, kuri kariavo ir turi margą etninę sudėtį, labai svarbu.

– Ar įtampa tarp valstybėje gyvenančių etninių grupių jaučiama kasdieniame gyvenime?

– Šiandien gyvename vėl kartu – toks mūsų likimas. Manau, kad tam tikra prasme esame fenomenalūs. Nesakau, kad vieni kitiems atleidome, nesakau, kad užmiršome karo žaizdas, tačiau stengiamės gyventi normalų gyvenimą ir vertinti taiką.

Juk turime ne tik skausmingų, bet ir įkvepiančių prisiminimų iš bendros praeities. Nelaimės ir džiaugsmo atvejais vėl esame vieningi.

Pernai šaliai smogęs potvynis sutelkė žmones, visi stengėsi ištverti ir padėjo ištverti kitiems.

Nepaisydami nei tautybės, nei religijos žmonės dalijosi maistu, pastoge ir rizikuodami gyvybe vykdė gelbėjimo operacijas. Mus taip pat suvienijo mūsų futbolo komandos sėkmė pasaulio futbolo čempionate. Komanda mišri, todėl pergale dalijomės visi kartu. Manau, kad mums reikia daugiau sėkmės istorijų, kurios didintų vienų pasitikėjimą kitais.

Bosnija ir Hercegovina negali pasigirti ekonominiu augimu ir yra viena neturtingiausių Europos valstybių.

Nedarbo lygis auga ir 2014 m. lapkritį jis buvo 44 proc. Kokia šalies ateitis?

– Manau, kad ekonominis nestabilumas yra didžiausias mūsų priešas. Žmonės jaučiasi nesaugūs ir jais lengva manipuliuoti.

Mes turime gausybę neveikiančių fabrikų – juk Bosnija buvo buvusios Jugoslavijos pramoninis centras.

Tačiau mes neturime užsienio investicijų, reikalingų prekybos sutarčių, o po karo tik dabar užsienio šalių padedami bandome sugrįžti į normalų gyvenimą.

Valstybėje didžiulė problema šešėlinė ekonomika, kurioje, manoma, dirba nuo 30 iki 50 proc. žmonių. Taigi nedarbo mastas gal nėra toks didelis, kaip rodo statistika, tačiau dabartinės vyriausybės užduotis – ištraukti mūsų ekonomiką iš šešėlio ir surinkti daugiau mokesčių į valstybės biudžetą.

Visos valstybėje gyvenančios etninės grupės ir politikai sutaria dėl šalies integracijos į NATO ir Europos Sąjungą. Juk visada buvome ir esame Europos dalis, todėl ateitį stengiamės piešti šviesiomis spalvomis.

– Ar įmanoma atleisti savo skriaudėjams už padarytus nusikaltimus, atsitiesti ir eiti į priekį?

– Aš atleidau todėl, kad turime gyventi kartu. Tačiau niekada neužmiršiu, kas įvyko. Atmintis visada bus gyva.

Bosnija ir Hercegovina – etniškai padalinta šalis

Bosnijoje ir Hercegovinoje prieš karą gyveno trys pagrindinės etninės ir religinės grupės: 43,5 proc. buvo bosniai musulmonai, 31 proc. serbai stačiatikiai ir 17,4 proc. kroatai katalikai. Šiuo metu (nuotr.) bosnių yra 48 proc., arba 40 proc. musulmonų, serbų – 37,1 proc., kroatų likę apie 14,3 proc., 31 proc. šalies gyventojų yra stačiatikiai, 15 proc. – katalikai.

Bosnijos ir Hercegovinos valstybė 1995 metų Deitono susitarimu yra padalinta į dvi dalis, kurių vieną sudaro Bosnijos ir Hercegovinos Federacija, užimanti 51 proc. šalies teritorijos. Čia dominuoja bosniai ir kroatai.

Kita sritis vadinasi Serbijos Respublika, ji turi 49 proc. teritorijos. Po karo čia dominuoja serbų gyventojai. Būtent čia karo metu vyko bosnių etniniai valymai.

Abi valstybės dalys turi didelę autonomiją, atskirus parlamentus ir pagal gyventojų etninę sudėtį dar padalintos į kantonus.

Šis dabartinės valstybės modelis atsirado 1995 m. gruodžio 14 d., kai JAV vedamomis NATO koalicijos antskrydžių kampanijomis buvo pradėtos taikos derybos tarp kariaujančių pusių ir buvo pasirašytas Deitono susitarimas. Šis susitarimas reiškė karo pabaigą.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.