Tačiau šįkart pakalbėkime ne tiek apie karikatūras, o apie Mahometo vaizdavimą apskritai, kuris, nepriklausomai nuo vaizdavimo kontekstas, dažnai nemažos pasaulio musulmonų bendruomenės dalies vis tiek sutinkamas itin priešiškai. Tad, galima ant negalima vaizduoti pagrindinį islamo pranašą musulmonų religijos požiūriu, ar buvo jis vaizduojamas anksčiau, ir kaip vertinti panašūs vaizdavimai?
Daugelis Korano žinovų tarytum sutinka, kad tiesioginio draudimo vaizduoti Mahometą šioje šventoje visiems musulmonams knygoje nerasime, tačiau keliose vietose smerkiamas bet koks gyvų būtybių atvaizdų kūrimas kaip savotiška stabmeldystės forma: ar netaps kūrinys svarbesniu už patį Kūrėją ir ar neužgoš nematomo Jo veido?
Būtent dėl šios priežasties Koranas beveik niekada nebuvo iliustruojamas spalvotomis „šventųjų gyvenimą“ vaizduojančiomis miniatiūromis, būtent todėl musulmonų šventyklose nėra ir katalikybei būdingų pranašų paveikslų, statulų.
Kuriantysis bet kokį atvaizdą, pasak musulmoniškos tikėjimo doktrinos, tarytum skverbiasi i dieviškąją sferą bei prisiima sau Kūrėjo atributus, o tai savo ruožtu yra didi šventvagystė. Ir ypač tai pasakytina apie Mahometo – didžiausio musulmonų pasaulio pranašo vaizdavimus: kuris iš mirtingųjų gali drįsti jį vaizduoti?
Atrodytų, ši viena kertinių tikėjimo dogmų yra fundamentali ir neliečiama, tačiau ar taip buvo visur ir visada?
Rytų meno tyrinėtojai pripažįsta, kad musulmoniškoje ikonografijoje Mahometas vaizduotas itin retai, tačiau tai nereiškia, kad tokių atvaizdų nebūta. Bene garsiausias senovės rankraštis, kuriame pavaizduota ne tik Mahometo figūra, bet ir jo veidas, yra pačioje XIV a. pradžioje Persijoje sudarytas „Džami at Tavarich“. Gana atvirai jo bruožai perteikiami ir XV a. persiškame „Miradž Name“ bei to paties amžiaus dabartinio Afganistano teritorijoje sudarytame metraščių rinkinyje.
Visa tai – pačių musulmonų tapyti pranašo atvaizdai, liudijantys, kad kažkokio visuotinai smerktino tabu Mahometo vaizdavimams nebuvo: sunitai į bet kokius vaizdavimus žvelgė griežčiau, šiitai – nuosaikiau.
Apskritai yra manoma, kad ankstyvasis musulmonų pasaulis kur kas pakančiau vertino bandymus pavaizduoti Mahometą (nors tai ir nebuvo skatinama), o visi rimtesni draudimai atsiranda tik XIV – XV a. Beje, ankstyvojoje musulmonų literatūroje sutinkama bandymų žodžiais apibūdinti jo išvaizdą bei randamos užuominos apie kadaise tapytus Mahometą vaizduojančius paveikslus. Vėlesniais laikais tas buvo neįsivaizduojama.
Kartais, norint išlaikyti ar savotiškai apeiti draudimus, Mahometas vaizduotas šydu ar liepsnų liežuviais pridengtu veidu. Pastarąjį vaizdavimo būda galima pamatyti skirtingų laikmečių (nuo XI iki XIX a.) turkiškose bei persiškose iliustracijose.
Islamo meną tyrinėjanti profesorė Christianie Gruber mano, kad senesni Mahometo veidą vaizduojantys piešiniai vėliau galėjo būti „pataisyti“ paslepiant jo bruožus po pripieštu šydu. Kaip ten bebūtų, praeities menininkai vaizdavo Mahometą, nors tai ir pykdė visų epochų radikalus. Jei ir nebuvo vaizduojamas veidas, tai vaizduotos rankos, stotas, pranašo judesiai ir drabužiai, kas irgi yra laikoma konkrečios asmenybės vaizdavimu. Ilgus šimtmečius krikščioniškai Europai bet kokie musulmonų tabu buvo nė motais, tad Mahometas pateko ir į to meto europietišką vaizduojamąjį meną (beje, dažniausiai gana neigiamame kontekste – kaip „neteisingos Rytų pagonybės“ pradininkas). Tuomet savo visagalybėje, religinio bei kultūrinio pranašumo arogancijoje paskendusiam Europos elitui tikriausiai nešautų nė mintis, kad amžiams prabėgus jų ainiai Londone ar Payžiuje krūpčios nuo kiekvieno radikalių islamistų krustelėjimo.
Iš vidinio religinio musulmonų pasaulio reikalo Mahometo vaizdavimo klausimas virto savotiška civilizacine takoskyra bei vis naujų konfliktų priežastimi netgi tuomet kai pranašas vaizduojamas neutraliai arba istorinio meno kontekste.
1999 m. gruodžio mėnesį žymus vokiečių leidinys „Der Spiegel“ publikavo Mahometą vaizduojantį tapytojo Teodoro Hosemano 1847 metų paveikslą. Nors paveiksle pranašas pavaizduotas gana pagarbiai, o „špygelis" tesiekė pristatyti jį kaip vieną moralinių žmonijos apaštalų, redakciją užgriuvo prakeiksmai bei atviri grasinimai susidoroti.
2007-ųjų pabaigoje radikalūs islamistai protestavo prieš interneto enciklopedijos – vikipedijos kūrėjus, bandydami priversti juos pašalinti XVII a. Mahometą vaizduojantį piešinį. Labiausiai fanatikus supykdė skraiste nepridengtas pranašo veidas, tačiau būtent taip Mahometą kadaise nutapė... iki kaulų smegenų musulmoniškos Osmanų imperijos menininkai.
2010 metas Niujorko Metropoliteno muziejus nusprendė pašalinti iš savo kolekcijos visus Mahometą vaizduojančius paveikslus. Oficialiai paskelbta, kad ekspozicijai pritrūko vietos ir todėl ji sumažinta, tačiau spaudos atstovai netruko išsiaiškinti, kad muziejininkai tiesiog pabūgo galimo islamistų įniršio protrūkio. Taigi, eksponatai buvo pašalinti, nors nuosaikesni musulmonų bendruomenės atstovai teigė nematantys nieko blogo istorinę bei meninę vertę turinčių pranašo atvaizdų demonstravime.
Akivaizdu, kad šiuolaikinis Vakarų pasaulis susidūrė su dilema: pripažinti, kad agresyvesnė bei įžūlesnė, išskirtinių teisių sau reikalaujanti pusė yra tuo pačiu ir lygesnė, ar stengtis apginti nuolat deklaruojamus, bet vis labiau fasadiniais tampančius žodžio bei saviraiškos laisvės principus?
Kaip ten bus – pamatysime, tačiau nesinorėtų, kad šioje kovoje grubios patyčios objektais taptų šimtams milijonų, o galbūt net milijardams brangūs religiniai simboliai.
