Amerikietis su savimi nešiojasi tą pačią nutrintą Bibliją, kurią su savimi turėjo ir 2006-aisiais, kai pirmąkart buvo dislokuotas Irake. Tarp šventosios knygos lapų įspraustas Mergelės Marijos paveikslėlis, pažymėtos mėgstamiausios eilutės.
„Aplinkybės labai skirtingos, – teigė Brettas, paprašytas jas palyginti. – Dabar čia aš kaunuosi už tautą ir už tikėjimą, o priešas galingesnis ir žiauresnis.“
Nutilo bažnyčių varpai
Į Iraką ir Siriją per dvejus pastaruosius metus atvyko tūkstančiai užsieniečių. Svečiai daugiausia prisijungė prie „Islamo valstybės“, bet į regioną iš Vakarų atkeliauja ir grupelės idealistų, kurie nori padėti sutriuškinti ultraradikalius islamistus ir užkirsti kelią nekaltų žmonių kančioms.
Vakariečiai prisijungė prie grupuotės „Dwekh Nawsha“. Jos pavadinimas senovine aramėjų kalba reiškia pasiaukojimą. Aramėjiškai kalbėjo Jėzus Kristus, šią kalbą vis dar kalba asirai krikščionys, laikantys save dabartiniame Irake anksčiau gyvavusios Asirijos valstybės palikuoniais.
Asirų politinės partijos, siejamos su „Dwekh Nawsha“, būstinėje ant sienos kaba žemėlapis, kuriame pažymėti krikščioniški miestai Irako šiaurėje – aplink Mosulą.
Dauguma šių miestelių dabar kontroliuojami „Islamo valstybės“ – fanatikai pernai vasarą užėmė Mosulą ir krikščionims paskelbė ultimatumą: sumokėkite mokestį ir atsiverskite į islamą arba būsite nužudyti. Daug kas pabėgo.
„Dwekh Nawsha“ veikia kartu su kurdų pešmergų pajėgomis – kovotojai saugo krikščionių kaimus Irako Nainavos gubernijos pakraščiuose.
„Tuose Nainavos miesteliuose ir kaimuose, kuriuos saugome, dar skamba bažnyčių varpai. Kitur jie tyli, tai mums nepriimtina“, – sako Brettas, ant kurio neperšaunamos liemenės arabiškai užrašyta „Nainavos karalius“.
Kaip ir kiti savanoriai iš užsienio, Brettas neatskleidžia savo pavardės saugodamas savo šeimą. Bet jis yra vienintelis tarp atvykėlių, jau dalyvavęs mūšyje su ekstremistais. Kitiems, į Iraką atvykusiems tik praėjusią savaitę, keliai į frontą kol kas uždaryti.
Nuo kompiuterio – į mūšio lauką
Timas pernai uždarė savo statybos verslą Jungtinėje Karalystėje, pardavė namą ir nusipirko du bilietus į Iraką – vieną sau, o kitą 44 metų inžinieriui iš JAV, su kuriuo susipažino internete.
Abu vyrai susitiko Dubajaus oro uoste, nuskrido į kurdų miestą as Suleimaniją, o iš ten taksi nuvyko į Duhuką.
„Čia atvykau, kad pabandyčiau pakeisti situaciją ir sustabdyti žiaurumą, – teigė 38 metų Timas, anksčiau dirbęs ir kalėjime. – Tiesą sakant, esu paprastas vaikinas iš Anglijos.“
Inžinierius Scottas praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje tarnavo JAV armijoje, bet kelerius pastaruosius metus praleido prie kompiuterio savo namuose Šiaurės Karolinos valstijoje.
Amerikietis negalėjo atitraukti akių nuo vaizdų, kaip „Islamo valstybės“ džihadistai vaikosi jezidus. Scottą taip pat labai domino kova dėl Sirijos pasienio miesto Kobanės – čia fanatišką puolimą galiausiai atrėmė kurdai pešmergai, islamistus bombardavo ir JAV aviacija.
Scottas netrukus nusprendė pabandyti prisijungti prie kurdų Liaudies apsaugos grupės (LAG), kurios ir anksčiau priimdavo naujokų iš užsienio. Bet amerikietis prieš pat kelionę į Artimuosius Rytus apsigalvojo – dėl LAG ryšių su Kurdistano teroristų partija (KTP).
Tiek Scottas, tiek kiti savanoriai baiminosi, kad gali būti neįleisti atgal į Ameriką ar Jungtinę Karalystę, mat JAV ir ES laiko KTP teroristine organizacija. Užsieniečiams taip pat nebuvo priimtina LAG kairuoliška ideologija.
Savo ruožtu vienintelė „Dwekh Nawsha“ naujokė iš užsienio tvirtino, kad ją įkvėpė reikšmingas moterų vaidmuo LAG kovojant prieš fanatikus, bet krikščioniškos „Dwekh Nawsha“ vertybės jau pasirodė artimesnės.
Visi savanoriai tikina esantys pasiryžę pasilikti Irake „tiek, kiek reikės“. „Juk visi miršta“, – pareiškė Brettas.
Parengė Gintaras Radauskas
