Mažutėje medinėje autobusų stotelėje susirinko margaspalvė draugija. Guminius aulinukus avinti senelė patogiai įsitaisė ant sudedamosios kėdutės, ant suolo šalia kaklaraiščiu pasipuošusio vyro susigrūdę vaikai, už jų – jaunuolis, įvairiaspalviu apsiaustu vilkintis valstietis, atsirėmęs į šiurkščią medinės stotelės sieną.
Iš jų sklinda neįprastas pasitikėjimas. Bet autobusas Nagore jau seniai nebesustoja. Ir ne dėl to, kad autobusų stotelėje lūkuriuojančios figūros – viso labo lėlės.
Rankų darbo draugai
Šis Japonijos Šikoku saloje esantis kaimas nėra visiškai išmiręs. 35 žmonės tebegyvena Nagore, kadaise turėjusiame kelis šimtus gyventojų. Užtvanka su elektrine – ambicingas septintojo dešimtmečio projektas, padovanojęs regionui elektrą, suteikia darbą tik keletui žmonių.
Mokykla, kurioje Nagoro kaimo jaunimui per pamokas buvo pasakojama apie Japonijos ekonomikos stebuklą, prieš trejus metus uždaryta, nes ją lankė tik du mokiniai. Nagoro kaime padvelkė nykuma ir vienatve. Būtent todėl 65-erių Ts.Ayano sukūrė naujus draugus.
Iš pradžių jai reikėjo tik kaliausės paukščiams baidyti, kad maitvanagiai nesulestų visų jos mažyčio sodo augalų. Tai buvo prieš 11 metų. Kai paukščių baidyklė jau buvo pagaminta, Ts.Ayano nustebusi pamatė, kad figūra panaši į jos tėvą.
Išties kai kurios šios japonės rankomis pagamintos lėlės nėra vien iš medžio, šiaudų, kartono, plastiko ir medžiagos sukurtos figūros.
Ts.Ayano lėles drąsiai galima vadinti meno kūriniais, net jei ir neturinčiais sielos. Kiekviena jų išsiskiria savitu charakteriu, atgaivina kūrėjos mintis, prisiminimus, baimes, viltis, troškimus, pažadina svajones.
Kaimui įpūtė gyvybės
Sukūrusi 350 lėlių, ji atgaivino savo kaimą. Prie upės Ts.Ayano įkurdino žvejį, į ąžuolą įkėlė medžiotoją. Prie gatvės į slėnį stovi dviratininkas, susimąstęs žvelgiantis pro kelio atitvarą. Du valstiečiai sėdi lauke, medkirtys snūstelėjo ant suolo.
Su itin didele meile naujam gyvenimui lėlių kūrėja prikėlė mokyklą. Du įžūlūs bambliai laiptinėje žaidžia gaudynes, kiti su rašikliais ir knygomis ramiai ir susikaupę sėdi klasėje. Mokytojas stovi prie stalelio, tolėliau įsitaisęs direktorius su griežto stiliaus akiniais.
Ts.Ayano atkūrė ne tiktai nerūpestingus Nagoro šiokiadienius, bet ir priminė, kad kažkur šalia klaidžiojo mirtis.
Tai tamsiame stotelės kampe stovinčios figūros, aprengtos tarsi laidotuvių ceremonijai. Ir lėlė, kuri šalia kūrėjos namų pjauna žolę, – jos mirusi kaimynė.
„Lėlės primena mirusiuosius tokius, kokius juos pažinau, kai jie dar buvo linksmi, žvalūs ir sveiki. Gal ateis laikas, kai aš būsiu pergyvenusi visus kaimo gyventojus“, – sako Ts.Ayano.
Sensta visa šalis
Nors Ts.Ayano pensinio amžiaus, ji vis dar priklauso prie jaunesnių. Ir ne tik gimtajame Nagoro kaime. Japonijoje – greičiausiai senstanti visuomenė. 30 milijonų, beveik ketvirtadalis šalies gyventojų, perkopę per 65 metus. Gimstamumas sumažėjo: viena Japonijos moteris pagimdo 1,4 vaiko.
Šalis atsitveria nuo užsieniečių antplūdžio, nors pagal Jungtinių Tautų studiją Japonija kasmet privalo priimti 650 tūkstančių imigrantų, kad galėtų išlaikyti reikiamą darbo jėgą.
Ir nuošaliuose Japonijos regionuose, tokiuose kaip Šikoku – mažiausioje iš keturių pagrindinių šalies salų – padėtį blogina jaunimo emigracija.
Išsilaiko 3 metus
Japonė atskleidė, kaip ji kuria savo lėles. Slėnyje gyvenantis paskutinis iš stalių pagamina medinį kryžių, laikraščių popierius jai atstoja minkštą pamušalą – jis apgobiamas medvilnine medžiaga, plaukus ji daro iš vilnos. Po to meniškai siuvami veidai, juos, pasak Ts.Ayano, labai sunku sukurti.
„Viena netinkama siūlė, ir žmogaus veidas atrodo kupinas pagiežos, nevilties“, – teigia japonė.
Tačiau jos sukurtos lėlės suteikė kaimui vilties.
Turistams lėlės tapo pramoga. Sunkų, varginantį kelią į slėnį atranda vis daugiau lankytojų nei anksčiau. Ir jie atvyksta ne tik įamžinti rudenį besikeičiančių lapų spalvų.
Tiesa, lėlės – jautrios būtybės, jos neišlaiko ilgiau nei trejus metus. Bet, kaip juokauja lėles sukūrusi moteris, nieko nėra amžina.
„Iki artimiausios ligoninės – 90 minučių. Jei itin blogai pasijusiu, veikiausiai mirsiu pakeliui į ją“, – filosofiškai į gyvenimą žvelgia Ts.Ayano.
