B.Nemcovas penktadienio vakarą buvo nužudytas gangsterių stiliumi – į Maskvą tarsi grįžo poros dešimtmečių senumo įvykiai, kai jokių įstatymų nepaisančiame mieste verslininkai lyg musės krisdavo bekompromisėje kovoje dėl posovietinės Rusijos turtų.
Nežinomi užpuolikai automobiliu prisiartino prie B.Nemcovo, sušaudė jį į nugarą ir paspruko. Fotografai ir operatoriai dar dvi valandas mindžikavo prie nušautojo kūno, palikto ant žemės prie pat Kremliaus. Netoliese švietė Vasilijaus Palaimintojo cerkvės kupolai.
B.Nemcovo nužudymas – dar viena vinis į dešimtojo dešimtmečio Rusijos karstą. Dar viena vinis į viltį, kad Rusija dar gali tapti laisva, demokratine, vakarietiška – tiesiog normalia valstybe.
Prieš keliolika metų B.Nemcovas buvo laikoma kylančia Rusijos politikos žvaigžde. Smarkaus būdo, telegeniškas, puikiai angliškai kalbantis politikas daugelio buvo matomas kaip pamaina Borisui Jelcinui.
Pirmasis Rusijos prezidentas bandė žaisti demokratiją, bet prisižaidė su alkoholiu ir pralaimėjo kovą buvusiems kagėbistams – nors, kaip žinome, buvusių KGB agentų tiesiog nebūna.
B.Nemcovas bandė išlikti optimistiškas net po to, kai 1999-aisiais oligarchai ir užkulisiniai strategai sutarė prastumti į valdžią Vladimirą Putiną – jie tikėjosi, kad šis buvęs KGB biurokratas bus lankstesnis.
„V.Putinas suvaldys oligarchus, pakels rublio vertę, sustiprins įstatymų viršenybę, – 2000 metais komentare „The New York Times“ rašė B.Nemcovas. – Yra ir blogesnių dalykų nei lyderis, kuriam svarbiausias – nacionalinis interesas.“
Bet penkiolika V.Putino valdžios metų viską pakeitė. B.Nemcovo žvaigždė ilgainiui išblėso – kaip ir demokratijos Rusijoje viltys.
Pirmiausia B.Nemcovas buvo išsviestas iš valdžios pozicijų, kai ėmė priešintis dujų milžinės „Gazprom“ diktatui. „Gazprom" tapo centrine V.Putino rusams pasiūlytos socialinės sutarties – pinigai vietoj teisių ir reformų – ašimi.
2003-iaisiais B.Nemcovas prarado vietą parlamente, kurį V.Putinas pavertė paklusniu valdžios įrankiu. Net Valstybės Dūmos pirmininkas kiek vėliau parlamentą pavadino „ne vieta diskusijoms“. Netrukus buvo panaikinti ir gubernatorių rinkimai.
Greitai B.Nemcovas buvo tiesiog išmestas iš didžiosios politikos ir atsidūrė „nesisteminės politikosƒ“ paraštėse. Jis viena po kitos steigė politines partijas, bet jos vis byrėjo lyderiams pykstantis dėl būdų pritraukti rinkėjų. Jis rengė protestus, bet jie niekaip nesurinkdavo daugiau nei kelis tūkstančius žmonių.
Į Kremliaus kontroliuojamą žiniasklaidą B.Nemcovo jau niekas nebeįsileido, o ilgus analitinius straipsnius apie V.Putiną supančią korupciją netrukus net nepriklausoma spauda sutikdavo gūžtelėjimais.
Jis netgi prarado vadinamojo opozicijos lyderio – nors opozicija Rusijoje nėra vieninga – titulą. Prožektoriai ėmė šviesti į jaunesnį, linksmesnį, charizmatiškesnį aktyvistą – teisininką Aleksejų Navalną.
Nepaisant viso to, B.Nemcovas atkakliai dirbo toliau. Jo tikėjimas, kad rusai gali pakeisti savo valstybę demokratiniais metodais, netirpo. Prieš tris savaites jis pareiškė, kad baiminasi, jog „V.Putinas jį nužudys“ – bet „ne taip labai“.
Jis vis atsispirdavo pagundai emigruoti. Kelios valandos iki lemtingos kelionės iš restorano namų link B.Nemcovas radijo stoties „Echo Moskvy“ eteryje ragino maskviečius dalyvauti sekmadienį suplanuotose „Pavasario“ antikrizinėse eitynėse.
Dabar, kai B.Nemcovas nužudytas, dar sunkiau įsivaizduoti Rusiją, kurioje nepriklausomi teisėjai nusiunčia už grotų korumpuotus pareigūnus, kurioje V.Putino karas Ukrainoje yra pripažįstamas ir tuščią išdidumą pakeičia nacionalinė gėda.
Politinė opozicija, kuri iki šiol kovojo už „kitokią Rusiją“, dabar turi bandyti atsilaikyti prieš iš tikrųjų kitokią Rusiją – tamsesnę, pavojingesnę.
Po Krymo aneksijos prieš metus V.Putino reitingai tik ėmė augti. Rusams nesvarbi nei šalies tarptautinė izoliacija, nei sankcijos, nei krizė – 84 proc. pritaria prezidento politikai. Vien praėjusią savaitę dešimtys tūkstančių maskviečių žygiuodami miesto gatvėmis reikalavo „išvalyti opoziciją“.
Valstybinė Rusijos žiniasklaida, žinoma, paisto apie provokaciją, islamo ekstremistus, Ukrainos saugumo tarnybas, B.Nemcovo draugės abortą. Ir patys B.Nemcovo sąjungininkai nesutaria, ką kaltinti dėl žmogžudystės.
Kai kurie rodo pirštu į Kremlių – B.Nemcovas buvo nušautas prie pat Kremliaus sienų, kur knibždėte knibžda sargybinių, apstu stebėjimo kamerų. Kažin ar Maskvoje yra saugesnė vieta – su režimu nesusijusiems užpuolikams nebūtų buvę lengva įvykdyti nusikaltimą.
Be to, prieš sekmadienį Maskvoje turinčią įvykti opozicijos demonstraciją B.Nemcovas greičiausiai ir taip buvo sekamas.
Kiti įtaria tokius fanatikus kaip buvęs Rytų Ukrainos separatistų lyderis Igoris Strelkovas, kuris iš Donecko į Maskvą sugrįžo grasindamas stoti į kovą su „valstybės išdavikų penktąja kolona“.
Vis dėlto bet kokios spekuliacijos tiesiog neturi prasmės – niekas vis tiek neras kaltųjų. Kad ir kas paleido mirtinus šūvius, žuvo ne tik B.Nemcovas, bet ir geresnės Rusijos viltis.
V.Putino atstovas Dmitrijus Peskovas iškart pareiškė, kad „žmogžudystė neabejotinai provokacinio pobūdžio“ – esą kažkas nušovė B.Nemcovą, kad pakenktų V.Putinui. Esą nenusiminkite – tyrimą prižiūrės pats prezidentas.
Bet lygiai taip pat kalbėta 2006-aisiais, kai per V.Putino gimtadienį buvo nušauta žurnalistė Ana Politkovskaja, o Londone buvo nunuodytas Aleksandras Litvinenka. Tokie pat patikinimai skambėjo, kai 2010 metais buvo žiauriai sumuštas „Komersant“ žurnalistas Olegas Kašinas.
Valdžia žadėjo teisingumą ir tada, kai 2008 metais buvo nužudytas Chimkų mišką gynęs žurnalistas ir aplinkosaugininkas Michailas Beketovas, o po metų buvo palaidota žmogaus teisių gynėja Natalija Estemirova.
Šablonas daugeliu atvejų panašus. Prezidentas pareiškia užuojautą aukos artimiesiems. Suimami žudikai. Žinoma, samdomi. Tada nagrinėjama byla, bet per ilgus metus nusikaltimo užsakovų taip ir nerandama.
Galiausiai visuomenė visa tai pamiršta ir procesą galima pradėti iš naujo – su nauju aktyvistu ar žurnalistu.
B.Nemcovas ir jo sąjungininkai už permainas kovojo ilgai, o jos taip ir neatėjo. Žmonės Rusijoje ir visoje Rytų Europoje mėgsta sakyti: „Viltis miršta paskutinė.“ Šįkart viltis žuvo kartu su B.Nemcovu.
Parengė Gintaras Radauskas
