Atsidūrus vidurinės klasės britų kompanijoje vakarienės metu nepavyks išvengti dviejų amžinų temų: pokalbio apie nekilnojamojo turto kainas ir apie vietines valstybines pradines ar vidurines mokyklas.
Visai natūralu, kad abi temos itin jaudina bet kurią statistinę britų šeimą. Juk po Geležinės Ledi Margaret Thatcher prieš trisdešimt metų įvykdytų reformų 7 iš 10 britų šeimų turi nuosavą namą ar butą. Tad nekilnojamojo turto kainų svyravimai tiesiogiai paliečia absoliučią daugumą šeimų: tiek jau turinčių savo būstą, tiek ir planuojančių jį įsigyti.
Visada aktuali ir kita amžinoji tema – mokyklos. Kaip ir visur kitur pasaulyje, britai dega noru leisti savo vaikus į kuo geresnes valstybines pradines ar vidurines mokyklas. Bet tų gerųjų valstybinių mokyklų chroniškai trūksta.
Žadėjo švietimo revoliuciją
Tėvai sukasi kaip išmanydami: vieni keičia savo gyvenamąją vietą, kad tik atsidurtų šalia geros mokyklos. Kiti savo pypliams, sulaukusiems vos 7 metų, jau samdo matematikos ar anglų kalbos korepetitorius, vildamiesi, kad jų atžala pateks į akademinę atranką rengiančias valstybines mokyklas.
Žinoma, kalbama apie vidurinės klasės britus, kuriems neįkandamos privačių koledžų kainos. Tik apie 7 procentus pasiturinčių britų tėvų geba sukrapštyti nuo 8 iki 20 tūkstančių svarų (10–36 tūkst. eurų) per metus už savo sūnaus ar dukters lavinimą bent kiek padoresnėje privačioje mokykloje.
Elitinių privačių įstaigų, tokių kaip Itonas, metinis mokestis persirita per 35 tūkstančius svarų sterlingų (40 tūkst. eurų). Tai – keturgubai daugiau nei mokslai gerame Londono ar Edinburgo universitete.
Beveik prieš 20 metų naujųjų leiboristų vadas Tony Blairas iškilmingai pažadėjo britų rinkėjams, kad jis padarysiąs valstybinėje švietimo sistemoje tokią pat revoliuciją, kokią NT rinkoje sugebėjo padaryti M.Thatcher. Leiboristų reformatorius tuo metu prisiekė, kad jei jis pateksiąs į valdžią, turėsiąs tris prioritetus: švietimą, švietimą ir dar kartą švietimą.
Reformos milijardai – į balą?
Negalima sakyti, kad T.Blairo (o vėliau jo sekėjo Gordono Browno) vyriausybės sėdėjo sudėjusios rankas: per trylika valdymo metų leiboristai įpumpavo šimtus milijardų svarų į valstybinę švietimo sistemą.
Nuo 1997-ųjų iki 2010-ųjų valstybės skiriamos išlaidos vienam moksleiviui pakilo beveik 60 proc., arba daugiau nei 1,5 tūkst. svarų (2 tūkst. eurų). Buvo pastatyta 1,2 tūkst. naujų pradinių ir vidurinių mokyklų, pasamdyta per 35 tūkst. naujų mokytojų ir 175 tūkst. mokytojų asistentų. Visiems švietimo darbuotojams užmokestis realiai pakilo per 20 procentų.
Tačiau ar ši daugiau nei 800 mlrd. svarų (1,1 trln. eurų) surijusi investicija į valstybinį britų mokyklų sektorių davė vaisių? Deja, jie labai kuklūs.
Šešiolikmečių mokinių, egzaminus laikančių gerais ar patenkinamais pažymiais, dalis kilstelėjo nuo 36 iki 45 procentų.
Tačiau pamokas praleidinėjančių moksleivių skaičius išliko toks pat.
Išdygo tūkstančiai akademijų
Jau pačioje savo valdymo pabaigoje T.Blairas, regis, suvokė, kodėl įstrigo jo reformos. Mokyklų vadovai ir mokytojai buvo pernelyg saistomi visokiausiomis, dažnai viena kitai prieštaraujančiomis instrukcijomis, nurodymais, direktyvomis ir kitokiu popierizmu, kuriuos jiems ant galvų pylė tikrintojų ir biurokratų armija iš vietinių savivaldybių ar centrinės valdžios.
Tad maždaug 2005-aisiais naujieji leiboristai pasiryžo atrišti rankas vidurinių mokyklų vadovams ir mokytojams.
Jiems buvo leista pakeisti mokyklų statusą, išsivaduoti iš vietinių biurokratų gniaužtų.
Mokyklos galėjo transformuotis į vadinamąsias akademijas. Šį naują statusą įgijusios institucijos ir toliau gavo valstybinį finansavimą, tačiau turėjo kur kas daugiau teisių ir laisvių.
Prieš dešimtmetį Anglijoje buvo vos 50 tokių akademijų. Dabar jų – per 3,5 tūkst.
Tapti akademijomis buvo priverstos pačius prasčiausius egzaminų rezultatus kasmet pateikiančios valstybinės mokyklos, čia dažnai vadinamos „žlungančiomis“ ar „pelkyno lygio“.
Dažniausiai šios vargetos gyvuodavo ekonomiškai apleistuose darbininkiškuose arba imigrantų iš Afrikos, Karibų baseino ar musulmoniškų Azijos šalių tankiai apgyvendintuose didmiesčių rajonuose.
Atsiuntė elitinius mokytojus
Tokiems „pelkynams“ išvalyti centrinė valdžia skyrė specialias lėšas ir priemones. Dažnai mokyklos būdavo tiesiog uždaromos, skubiai remontuojamos ir vėl atidaromos.
Bet tokiu kosmetiniu remontu nebuvo apsiribojama, mat, kaip ir pelėsių, taip ir senos vadovybės jose jau nebelikdavo nė kvapo. Tarsi parašiutininkų būrys į šiuos „pelkynus“ buvo numetamas aukštos kvalifikacijos desantas: naujas direktorius ir jo komanda.
Kai kuriems tokių direktorių pavyko tapti tikrais superherojais savo kolektyvo, mokinių ir jų tėvų akyse. „Havant Academy“, įsikūrusi Li Parko miestelyje Pietų Anglijos Hampšyro grafystėje, vos prieš penkerius metus buvo oficialiai pakrikštyta „antra pagal blogumą mokykla Anglijoje“.
Mokytojai buvo kritę į pesimizmo liūną, mokiniai elgėsi ir mokėsi apgailėtinai. Institucijai grėsė uždarymas. Tačiau mokyklą išgelbėjo tėvų užsispyrimas ir „parašiutu“ nuleista naujoji direktorė – Helen Cassady.
H.Cassady ir jos komanda pasiekė neįtikėtinų rezultatų: pernai net 50 proc. „Havant Academy“ šešiolikmečių mokinių 5 savo egzaminus išlaikė gerais ar labai gerais pažymiais.
Įvedė griežtą discipliną
Tačiau anaiptol ne visiems direktoriams prastų mokyklų traukimas iš „pelkyno“ baigiasi sėkmingai. Šį mėnesį nacionalinė britų žiniasklaida plačiai aprašė gabaus edukologo ir mokyklų reformatoriaus Rory Foxo išgujimo iš darbo istoriją.
Kaip ir H.Cassady, R.Foxas buvo pakviestas vadovauti itin prastai „Ryde Academy“ vidurinei mokyklai Vaito saloje, prie Pietų Anglijos krantų. Kaip didelę patirtį turintį specialistą jį pasamdė per du šimtus akademijų valdantis labdaringas AET edukacinis trestas.
2013-aisiais R.Foxas iškart ėmė diegti skubius ir būtinus pakeitimus mokykloje: buvo aiškiai leista suprasti, kad tiek mokytojai, tiek moksleiviai turės keisti savo požiūrį. Pats kilęs iš neturtingos šeimos, bet geriausiais pažymiais baigęs filosofijos studijas Oksfordo universitete, R.Foxas pasiūlė visiems grįžti prie bazinių mokymo ir disciplinos taisyklių.
Auskarus iš ausų ir nosių buvo liepta išsiverti ne tik mokiniams, bet ir mokytojams. Blogam elgesiui buvo paskelbtas karas: mobilieji telefonai mokykloje turėjo būti „nei matomi, nei girdimi“, kitaip juos iškart atimdavo mokytojas ir atiduodavo savininkui tik pasibaigus dienai.
Profsąjunga ėmėsi keršto
R.Foxo metodai greitai davė teigiamų rezultatų – nacionalinė inspektorių tarnyba praėjusių metų lapkritį savo ataskaitoje apie šią 1 tūkst. moksleivių turinčią mokyklą parašė: „Mokymo lygis kyla ir akademiniai rezultatai gerėja.“ Mokinių tėvai irgi gyrė naująjį „Ryde Academy“ vadą.
Tačiau reiklus superdirektorius tradicionalistas tapo tikra rakštimi tiek kai kurių nedisciplinuotų vaikų tėvams, tiek ir senbuviams mokyklos mokytojams, priklausantiems karingai kairuoliškai profesinei sąjungai NUT (National Union of Teachers).
R.Foxas nė neslėpė, kad mokyklą ištempti iš pelkės bus galima tik tuomet, kai patys mokytojai pakeis savo mokymo metodus ir pakels kvalifikaciją.
Mat kai kurie mokytojai vėluodavo į savo pamokas arba iš viso jose nepasirodydavo. Senbuviai mokytojai priekabiaudavo ir tyčiodavosi iš jaunesnių savo kolegų.
Profsąjungininkai mokytojai atsisakydavo vykdyti paprasčiausius savo direktoriaus įsakymus: atsistoti prie mokyklos vartų baigiantis pamokoms ar mokyklos autobusiuku palydėti moksleivius į ekskursiją. Visiems šiems darbeliams jie reikalavo rašytinių instrukcijų ir pavedimų.
Norėdamas nustatyti „Ryde Academy“ mokytojų darbo lygį, R.Foxas visam kolektyvui pasakė, kad nori be jokio išankstinio perspėjimo ateiti į klases ir stebėti pamokas. Tačiau NUT nariai bemat užprotestavo. Mat jų profsąjunga yra išsikovojusi išlygą, kad mokyklos direktorius privaląs prieš 5 dienas pranešti apie užėjimą į klasę.
„Net juokinga kalbėti, kad tokia sistema itin naudinga tingiems mokytojams. Turėdami 5 dienas pasiruošti, jie gali suvaidinti puikią pamoką inspekcijos metu, o kitomis dienomis vėl apleisti savo mokinius“, – piktinosi R.Foxas.
Mokyklos vadovo ir mokytojų profsąjungininkų žodžių kova tęsėsi pusmetį. Kuklus 5 vaikų tėvas R.Foxas buvo apkaltintas psichologinių patyčių prieš savo pavaldinius naudojimu.
„Vaikai teturi vieną progą gauti gerą išsilavinimą. Nepriimtina ir nesąžininga praleisti šią progą, sujaukti vaikų ateitį vien todėl, kad yra kažkokie profsąjunginiai įsipareigojimai. Negalima nuvilti šių vaikų, ir, tikiuosi, visi tai suvokiame“, – apeliavo R.Foxas.
Bet šio mėnesio pradžioje savo kovą jis pralaimėjo.
Superdirektoriaus išmetimą iš darbo NUT profsąjunga pavadino savo triumfu. Tačiau tai gali būti Pyro pergalė.
Ir, beje, paskutinė, mat superdirektoriaus netekusios „Ryde Academy“ mokinių tėvams šios profsąjungos dabar tapo keiksmažodžio sinonimu. O britų žiniasklaidoje vis auganti nepasitenkinimo banga profsąjungomis gavo naują postūmį.
Ironiška, kad dar M.Thatcher laikais paskelbta kova su suįžūlėjusiomis profsąjungomis atsinaujina XXI a., kuriame išaugusi konkurencija nepalieka vietos išlygų išsireikalavusiems tinginiams.
