Požeminiame Donecko bunkeryje penkiametis Pavelas nekantriai žvalgėsi pro duris, kol jo mama ant nedidelės dujinės krosnelės kepė blynus. Kaip ir jo naminiu gyvūnėliu tapęs graužikas Maša, berniukas jau devynis mėnesius gyvena po žeme – čia jis valgo, miega ir žaidžia.
Gyvenimas požemyje kuklus, tačiau kol nėra nutrauktas elektros tiekimas, šeima gali pasišviesti ir naudotis virykle maistui ruošti. Pavelo šeima – viena iš tūkstančių, priverstų palikti savo namus dėl konflikto, prasidėjusio praėjusių metų balandžio mėnesį.
Tūkstančiai patyrė stresą
Po paliaubų susitarimo mieste kur kas ramiau, bet pastaruosius metus rūsiuose Donecko gyventojai slėpėsi nuo skriejančių kulkų ir artilerijos sprogimų. Beveik 6 tūkst. aukų nusinešusio konflikto zonoje savo namus turėjo palikti beveik milijonas ukrainiečių. Tarp jų – net 136 tūkstančiai vaikų, kurie, kai kada atskirti nuo savo šeimų, tapo pabėgėliais.
„Konflikto zonoje gyvenantys arba iš jų pabėgę vaikai patiria labai didelį stresą, nes savo akimis matė aršias kovas ir bombardavimą“, – teigė UNICEF atstovė Ukrainoje Giovanna Barberis.
Ji „Lietuvos rytui“ sakė, kad vaikai moka pačią didžiausią kainą už konfliktą regione.
G.Barberis teigimu, patiems pažeidžiamiausiems vaikams teko ir pačios sudėtingiausios sąlygos.
Jie priversti slėptis šaltuose, nešvariuose ir perpildytuose rūsiuose
„Vaikai, gyvenantys valstybės institucijose arba gatvėje, neįgalieji, našlaičiai, užsikrėtę ŽI virusu, ar vargingiausių šeimų vaikai nukentėjo labiausiai. Jų lengva nepastebėti, todėl jiems gresia didžiausias pavojus“, – pabrėžė UNICEF atstovė.
Pagrindinės bet kokio karinio konflikto problemos – sunaikinta infrastruktūra, vandens trūkumas, gydymo neprieinamumas – grasina vaikams ir Ukrainoje.
Bombos nesirenka
Nuo konflikto pradžios jau žuvo mažiausiai 65, o buvo sužeisti 127 vaikai. Tačiau, Jungtinių Tautų skaičiavimais, šis skaičius galėjo perkopti ir pusantro šimto.
Paskutinėmis aktyvių karinių veiksmų dienomis nuo abiejų pusių paleistų sviedinių žūdavo ir vaikai, ir suaugusieji. Separatistų kontroliuojamoje Horlivkoje nuo artilerijos sviedinio žuvo trys vaikai – jie tuo metu maudėsi namuose.
Artemivske nuo separatistų kulkos žuvo septynmetis. Maidano protestų metinių minėjimo metu per sprogimą vienas iš trijų nukentėjusiųjų taip pat buvo nepilnametis.
Dauguma sužeidimų, kuriuos patyrė vaikai, – nuo šrapnelių, minų arba kulkų. „Amnesty International“ stebėtojų teigimu, to priežastis – beatodairiškas civilių gyvenamų teritorijų apšaudymas kasetinėmis bombomis.
Šie sprogmenys, sudaryti iš daugybės mažesnių bombų, daugelyje šalių uždrausti, nes sukelia nepamatuotai daug žalos ir dažniausiai ne tiems, kuriems būna skirti.
Šiuos ginklus, pasak organizacijos, naudojo abi pusės, taip pažeisdamos tarptautinę teisę ir nesugebėdamos apginti civilių.
Vaikai atskiria sviedinius
Konflikto pasekmės – ne tik žūtys, karo zonoje išdraskytos šeimos, psichologinės traumos ir maisto trūkumas.
Pats ryškiausias rodiklis, kad vaikai jau prisitaikė prie karo, – jų įgūdžiai. Šie vaikai išmoko atpažinti įvairius ginklus, nesprogusias bombas, įgudo evakuotis.
Penkerių metų Jekaterina pasakojo, kad jau sugeba iš garso atskirti sviedinius, raketas ir kitą artileriją pagal tai, kaip ji trenkiasi į žemę. Taip neturėtų būti – tokio amžiaus vaikai turi žaisti, o ne domėtis ginklais.
Jekaterina ir jos 8-metis brolis Ivanas jau priprato prie sprogimų, kartais trumpam išlenda iš bunkerio pasišildyti saulėje, kol jų mama būna išėjusi maisto.
Donecko požemiuose glaudžiasi mažiausiai tūkstantis vaikų. Lediniuose rūsiuose dažniausiai spaudžiasi per daug žmonių, o kai kuriuose trūksta geriamojo vandens. Kadangi ventiliacija taip pat nėra gera, vaikų sveikatai grėsmę kelia didelė drėgmė.
Pavelo šeima gyvena Petrovskio kultūros rūmų rūsiuose Donecke. Šį miesto rajoną kontroliuoja prorusiški separatistai, tad ilgus mėnesius šeima turėjo slėptis nuo kulkų ir artilerijos sviedinių. Per retas keliones į namus požemio gyventojai atsigabena baldų, jais bent šiek tiek gali paslėpti betonines bunkerių grindis ir sienas.
Natūrali šviesa galėtų patekti pro mažyčius langus, bet jie uždengti apsauginiais smėlio maišais. Dauguma vaikų neina į mokyklą. Kai kuriems iš jų dėl saugumo galima joje lankytis tik dvi dienas per savaitę, tačiau daugelis negali sau leisti ir to.
Donecko srityje nuo konflikto pradžios uždaryta daugiau kaip 150 mokymo įstaigų. Bunkeryje gyvenantis Kyrylas UNICEF stebėtojams sakė, kad į lauką per dieną gali išeiti vos 5 minutėms. Jo tėvai pripažino, kad pernelyg baiminasi dėl bombardavimo, kad galėtų leisti jam žaisti lauke.
Evakuacija sudėtinga
Šeimos, kurios turi galimybę, stengiasi vaikus išsiųsti iš konflikto zonos. Tačiau ir tai ne visuomet pavyksta net ir įsikišus valstybei.
Kai kurios šeimos labiau linkusios bėgti į separatistų kontroliuojamus regionus, o ne į buferines zonas, nes laiko jas nesaugiomis.
Vietinės bendruomenės iš pradžių priėmė pabėgėlius, nes manė, kad konfliktas truks vos porą savaičių, tačiau dabar jose kyla vis daugiau trinties.
Vos trečdalis pabėgėlių šeimų užsiregistravo, kad gautų valstybės paramą. Daugelis konflikto aukų jos negauna ir todėl, kad teritorija, kurioje jie apsigyveno, nėra laikoma pavojinga.
JT ataskaitose atkreipiamas dėmesys į dar vieną problemą, apsunkinančią evakuaciją.
Patys pažeidžiamiausi – valstybės globoje esantys vaikai anksčiau būdavo nelegaliai pervežami į Rusijos teritoriją.
Separatistai iš Luhansko vaikų namų praėjusią liepą pagrobė 60 vaikų. Dar 8, kenčiančius nuo cerebrinio paralyžiaus, – po dviejų savaičių. Nors grobimų buvo ir daugiau, vėliau vaikus pavyko grąžinti į Ukrainos teritoriją.
Atostogauja svetur
Kaimyninės šalys taip pat prisidėjo prie Rytų Ukrainos vaikų gerovės. Per konfliktą nukentėję vaikai kelis kartus atostogavo Lietuvoje ir Lenkijoje. Žinoma, jų – tik saujelė, tačiau jie bent jau turėjo galimybę nors trumpam išvykti iš Ukrainos.
Sausio mėnesį Lietuvoje lankėsi septyniolika vaikų – jie gyveno lietuvių šeimose su panašaus amžiaus vaikais.
Tai antroji nuo neramumų Ukrainoje nukentėjusių 10–16 metų vaikų grupė, vykusi į palaikomąją viešnagę Lietuvoje. Pirmoji, 16 vaikų, grupė Lietuvoje lankėsi spalio pabaigoje.
Kovą taip pat jau antrą kartą vaikų grupė iš Dniepropetrovsko vyks į Žemutinės Silezijos kurortus. Čia, kitaip nei Lietuvoje, jie ne tik pramogaus, bet ir mėnesį nemokamai bus gydomi, lankysis pas psichologus.
„Noriu pailsėti, nuraminti nervus ir gydytis, bet labai ilgiuosi savo artimųjų Luhanske“, – Ukrainos televizijai sakė į Lenkiją išvykstantis devynmetis Mykola Boičukas.
UNICEF atstovė teigė, jog tokia pavienių šalių veikla yra sveikintina iniciatyva, tačiau reiškė susirūpinimą dėl to, kad stebėjimo sistemos nebuvimas gali sutrukdyti vaikams laiku sugrįžti į šeimą.
Didina paramą
Šalies vyriausybė, UNICEF ir kitos organizacijos siekia vaikus ir vyriausybės pajėgų, ir separatistų kontroliuojamose teritorijose aprūpinti geriamuoju vandeniu, higienos priemonėmis, mokyklai skirtais rinkiniais, vaistais.
Daugiau kaip 4 tūkst. vaikų buvo suteikta ir psichologinė pagalba. Tačiau akivaizdu, kad to per maža.
UNICEF skaičiavimais, 1,7 milijono vaikų yra paveikti šio konflikto, todėl vien organizacijos iniciatyvų humanitarinei krizei išspręsti neužtenka.
2014 metų gruodį UNICEF pranešė, kad jos iniciatyvoms įgyvendinti ir humanitarinei pagalbai į Ukrainą tiekti prireiks beveik 30 milijonų eurų.
Paramos ir toliau ieškoma.
Tačiau misijos vadovė užsiminė, kad žmonėms, ypač vaikams, jų problemoms, konflikto zonoje kol kas skiriama nepakankamai dėmesio.
„Mano nuomone, žiniasklaida kur kas daugiau dėmesio skiria politiniam konflikto aspektui, o ne žmogaus teisių problemoms, taip pat ir kainai, kurią dėl šios katastrofos sumoka vaikai“, – sakė G.Barberis.
