„Kai V.Putinas pasitrauks arba mirs, naujoji Rusijos valdžia nebus nei liberali, nei demokratinė, nei taiki, nors to tikisi daugelis. O tam tikrą laiką režimas Ukrainoje neabejotinai būtų agresyvenis nei valdant V.Putinui.
Tokioms išvadoms yra trys priežastys, kurias turėtų nuodugniai apsvarstyti tie rusai, ukrainiečiai ir vakariečiai, kurie smerkia V.Putino veiksmus ir režimą. Vis tie, kurie sveikintų V.Putino sprendimą pasitraukti, kurie įsitikinę, kad tai sumažintų geopolitinę įtampą pasaulyje.
Taip, situacija ilgainiui pagerėtų. Permainų Kremliuje istorija rodo, kad kiekvienas naujas lyderis, jau atsidūręs valdžioje, įsitvirtina stengdamasis paniekinti savo pirmtaką. Bet ta pati istorija rodo, kad pokyčiai tikrai nebus žaibiški.
Pirma, koaliciją, kuri, regis, pradeda formuotis užkulisiuose, sudaro vadinamieji „silovikai“ – aukšti saugumo tarnybų ir kariuomenės pareigūnai.
Dalis jų yra net atsargesni nei V.Putinas, nes geriau negu prezidentas žino, kiek Rusijai gali kainuoti ir, tiesą sakant, jau kainuoja invazija į kaimyninę Ukrainą ir Krymo pusiasalio aneksija.
Bet nuosaikūs ne visi. Nemažai „silovikų“ yra įsitikinę, kad V.Putinas taip ir nesiryžo elgtis drąsiau ir taip nulemti galutinę Rusijos pergalę Ukrainoje. Jie siekia agresyvesnių veiksmų – ir kad įrodytų buvę teisūs, ir kad galėtų eiti svarbesnes pareigas būsimojoje valdžioje.
Vis dėlto svarbiausia ne tai, ar į užkulisinę koaliciją besiburiantys „silovikai“ arčiau nuosaikiųjų, ar agresyviųjų stovyklos, o tai, kad jie – nei liberalai, nei demokratai.
Visi šie jėgos struktūrų atstovai – visa savo širdimi yra 1991 metais ne iki galo išardyto ir V.Putino per pastaruosius 15 metų energingai atkurto autoritarinio režimo dalis. Todėl tikėtis, kad „silovikai“ staiga susivoks, yra pavojingai naivu.
Antra, tie, kurie galbūt siekia išstumti iš valdžios V.Putiną, turi savų argumentų, kodėl jiems reikėtų griebtis dar agresyvesnių veiksmų Ukrainoje ir galbūt net kitose valstybėse. Juk jei naujokai iškart atsitrauktų, dauguma rusų juos tuoj pat imtų laikyti Vakarų agentais.
Vakarai, žinoma, su bet kokiomis permainomis neturėtų nieko bendra. Bet rusai, jau daug metų mintantys putinistine propaganda apie tariamai visagales Vakarų slaptąsias tarnybas ir jų sugebėjimus sukurti „penktąsias kolonas“ ir kurstyti „spalvotąsias revoliucijas“, turėtų savo nuomonę.
Tai reiškia, kad net tie pareigūnai, kurie norėtų pasitraukti iš Ukrainos, turėtų, pavyzdžiui, užimti Mariupolio uostamiestį – priešingu atveju jiems kažin ar pavyktų išsilaikyti valdžioje. Tiesa, apie atsitraukimą iš kaimyninės valstybės jie galėtų kalbėti, bet tik kur kas vėliau, jau įsitvirtinus Kremliuje.
Trečia, bet koks režimas „po V.Putino“ nenustotų būti rusiškas režimas. Pasikeitusiai valdžiai ir toliau knietėtų reklamuoti Rusijos požiūrį į tarptautinius santykius. Kadangi Vakarų atsakas Maskvoje laikomas skystu, naujieji Kremliaus šeimininkai ir toliau laikytųsi agresyvios strategijos ir tęstų galingą propagandinę kampaniją.
Be to, toks režimas dar stipriau suspaustų Rusiją autokratinėmis replėmis – kad tik žmonės nepasinaudotų vakuumu ir nepradėtų reikalauti tikros demokratijos. Rusams keli pirmieji mėnesiai prasidėjus pokyčiams gali būti išties sunkūs.
Kitaip tariant, kad ir kiek daug stebėtojų būtų patenkinti V.Putino pasitraukimu ar išstūmimu, būtina atsiminti, kad niekas pernelyg nesikeis – bent iš pradžių. Švęsti būtų gerokai per anksti.“
Parengė Gintaras Radauskas
