Skamba kaip iš knygos ar veiksmo filmo apie dabar taip madingą hibridinį karą? O gal tai – tik originalus NATO kariškių pratybų scenarijus?
Juk gali pasirodyti, kad kariuomenė pratybas pastaruoju metu rengia kone kas savaitę – vienus toks ruošimasis džiugina, kiti piktinasi neva kurstoma karo isterija.
Vis dėlto automatus „Kalašnikov“ rankose spaudžiantys kresni vyrukai plikai skustomis galvomis – ne kieno nors fantazija. Taip atrodė pirmosios Maskvoje suplanuotos operacijos „Dunojus“ akimirkos.
Būtent taip 1968 metais prasidėjo Čekoslovakijos okupacija – apie šimtą civiliniais drabužiais vilkinčių sovietų desantininkų rugpjūčio 20-osios vakarą užėmė Prahos oro uostą ir į jį naktį žaibiškai buvo permesti tūkstančiai okupantų su technika.
Kol Čekoslovakijos valdžia dvejojo ir bandė išsiaiškinti, kas vyksta, sovietų desantininkai greitai užėmė arba apsupo ir kitus Čekoslovakijos oro uostus bei strateginius objektus, o sieną kirto keli šimtai tūkstančių sovietų karių, greitai užgniaužusių Prahos pavasarį.
Tiesiog nepakartojama? Šiais visuotinės interneto sklaidos laikais ir masinės informacijos bei technologijų aukso amžiuje neįmanoma? Anaiptol.
Praėjus kiek daugiau nei keturiems dešimtmečiams po įvykių Prahoje, panašus scenarijus pakartotas Kryme, Simferopolio oro uoste. O įkandin okupantų liejosi ir tebesilieja sraunios propagandos upės, maustančios žmonėms protą.
Kaip 1968 metais Prahos, taip 2014-ųjų Krymo įvykius Kremliaus propaganda nušvietė tokiu būdu, kad kalčiausi ir vėl liko „supuvę Vakarai“. O broliška dvasingosios Maskvos pagalba ir sukurtu „rusiškojo pasaulio“ spindesiu žavisi „išvaduotieji nuo fašistų“. Apklausos rodo, kad dauguma rusų tiki tokia versija ar bent jau pritaria sprendimui „atsiimti“ Krymą.
Tad svarbiau ne tik tai, kad kelis istorinius įvykius vienija sutapimai.
Šiuo metu jau ir visa Europa sukruto: ar gebame ne tik pastebėti rusišką propagandą, bet ir įvertinti jos grėsmes ir laiku reaguoti, jei Krymo scenarijus vėl pasikartotų?
Okupavo mandagūs vyrai
Tą 2014 vasario 27-osios naktį Simferopolio oro uoste lyg iš niekur išdygo dešimtys ginkluotų žaliomis uniformomis vilkinčių karių. Vėliau jie neatsitiktinai buvo praminti mandagiais žmonėmis, okupavusiais Krymą ir padėjusiais atplėšti šį pusiasalį nuo Ukrainos.
Tuomet kitą rytą pasaulis stebėjosi Kryme išvydęs uniformuotus karius be skiriamųjų ženklų. Ir nors Kremlius teigė nieko nežinantis apie rusiškas uniformas vilkinčius kovotojus, greitai nustatyta, kad jie – Rusijos specialiųjų pajėgų kariai.
„Jiems buvo duotas įsakymas elgtis mandagiai“, – praėjus metams po įvykių Kryme propagandiniame filme „Krymas. Kelias į tėvynę“ pasakojo Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu.
Jo ir pagrindinio filmo herojaus – prezidento Vladimiro Putino ciniški prisipažinimai, kad Krymą Rusija jau anksčiau planavo atplėšti jėga, gali tapti labai svarbiu istoriniu liudijimu.
Dar iki žaliųjų žmogeliukų pasirodymo Rusijos propaganda skelbė ne tik apie perversmą Kijeve, kai po kruvinų vasario 18–22 d. įvykių iš Ukrainos spruko Viktoras Janukovyčius.
Kol Kijevo centras liepsnojo, o Vakarų Ukrainoje viena po kitos virto Vladimiro Lenino statulos, Kryme buvo kurstomos visiškai priešingos nuotaikos.
Šiame pusiasalyje daugelį gyventojų sudarantys rusai buvo bauginami fašistų atėjimu – nacių žiaurumus patyrusiame pusiasalyje tokias nuotaikas kurstyti nebuvo sunku.
Melavo tiesiai į akis
Tad greitai Rusijos propagandininkai galėjo skelbti apie Kryme „stichiškai besiformuojančius liaudies pašauktinių būrius“ – naujajai valdžiai Kijeve nepaklūstančius rusakalbius.
Iš kur atsirado tokie nepaklusnieji? Jie neišdygo per naktį.
Rusijos propaganda ne vienus metus darbavosi kurstydama mitą, kad Krymas – istoriškai rusiška žemė. Iš tiesų Rusija Kryme įsitvirtino tik XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje.
Ypač mitologizuotas ir kone šventuoju miestu rusams – tarsi Meka musulmonams – vadintas Sevastopolio uostas, kuriame esančią karinę bazę Ukraina buvo išnuomojusi Rusijai.
Iš televizorių ekranų plūdo bauginimai, kad Kijeve valdžią perėmusi provakarietiška stovykla Krymą pavers viena didele NATO baze, kur užsieniečiai engs vietos žmones ir rinksis į gėjų paradus.
Prieš kelerius metus pagyvenusių rusų moteriškių protestai prieš JAV ir NATO laivus Sevastopolio uoste atrodė komiškai, o 2014-ųjų pradžioje prorusiškos separatistinės nuotaikos įgavo masinį reiškinį.
Demonstracijų Simferopolyje kulminacija tapo bandymai užimti vietos valdžios ir strateginės reikšmės pastatus, kol „Kijevo chunta“ į Krymą nepermetė kariuomenės.
Praėjusį savaitgalį parodytame propagandiniame filme „Krymas. Kelias į tėvynę“ 4-osios „liaudies pašauktinių“ kuopos vadu prisistatęs Samvelas Martojanas pasakojo jaudinančią ir dramatišką istoriją.
Esą jis su savo vyrais įsiveržė į Simferopolio oro uostą ir ant kilimo tako buvo pasirengęs padegti padangas, kad negalėtų leistis ukrainiečių orlaiviai. O tuomet prieš jo neginkluotą kuopą esą išdygo Ukrainos saugumietis su ginkluotais milicininkais.
„Maniau, jau viskas, sušaudys. Ir tada tuo kritiniu momentu už savęs išgirdau sunkvežimius. Iš jų iššoko kariai – mūsiškiai, rusų kariai. Kai kurie mano vyrai net apsiverkė ir ėmė šaukti „Rusija – pirmyn!“
Taip, tai buvo tie patys žalieji žmogeliukai, – tarsi apie dramatišką sceną iš filmo pasakojo Rusijos patriotu vadinamas vyras.
Tą patį patvirtino ir Rusijos statytinis Kryme – šios autonominės respublikos vadovu apsiskelbęs Sergejus Aksionovas. Būtent jam valdžią į rankas įteikė Rusijos specialiųjų operacijų pajėgų kariai, tą pačią naktį šturmavę Krymo parlamentą.
Per kelias savaites prieš kameras pabrėžtinai mandagiai elgęsi žalieji žmogeliukai blokavo arba šturmavo ukrainiečių karines bazes Kryme stengdamiesi nepralieti kraujo.
O juk būtent tomis dienomis V.Putinas tikino, kad Kryme iš viso nėra jokių Rusijos karių.
„Nežinau, kas tie vyrai su uniformomis. Matyt, liaudies pašauktiniai, juk tokią ekipuotę galima bet kurioje specializuotoje parduotuvėje įsigyti“, – pernai prieš kameras įžūliai melavo V.Putinas.
Pamokas išmoko ir Lietuva?
Praėjus metams jau minėtame filme Rusijos prezidentas nė neraudonuodamas pripažino: taip, žalieji žmogeliukai buvo Rusijos Juodosios jūros laivyno specialiųjų pajėgų kariai.
Taip, jis – Rusijos prezidentas – įsakė šalies kariams planuoti operaciją iškart po V.Janukovyčiaus nuvertimo vasario 22-ąją.
O turint omenyje tai, kad karinių operacijų planavimas trunka ilgiau nei penkias dienas, galima drąsiai teigti, jog Krymo okupacija buvo suplanuota gerokai anksčiau.
Todėl ir Lietuvoje, ir kitose regiono valstybėse vis aktyviau ruošiamasi hibridinio karo atvejams – šią savaitę Vilniuje skelbtas pavojus dėl tranzitinio traukinio iš Rusijos, kuriuo vyko rusų kariškiai.
Beveik tuo pat metu įvykdytos kratos prorusiškų veikėjų namuose, įtariant šiuos asmenis antikonstitucine veikla. Be to, neatsitiktiniu sutapimu galima laikyti ir šauktinių kariuomenės sugrąžinimą bei greitojo reagavimo pajėgų įsteigimą.
Tai – tik dalis po Krymo išmoktų pamokų, nenorint, kad tokie įvykiai pasikartotų.
Siekė pateisinti veiksmus
Vis dėlto toks reagavimas į Rusijos veiksmus primena posakį, kad šiandien ruošiamasi vakarykščiam karui. Mat pirmiausia karas vyksta informacinėje erdvėje ir jį būtina suprasti.
Žiūrint filmą „Krymas. Kelias į tėvynę“ nesunku susidaryti įspūdį, kad juosta susukta norint ne šiaip toliau neigti Krymo okupacijos faktą, bet jį pateisinti.
Esą viskas, kas įvyko, buvo teisėtas ir logiškas Rusijos žingsnis. Kitaip V.Putinas neva negalėjo pasielgti – buvo būtina „gelbėti Krymą nuo nacionalistų“.
Rusijos propaganda iki šiol valdžią Kijeve vadina baudėjais, fašistine chunta, kuri užpuolė sukilusią Rytų Ukrainos, vadinamosios Naujosios Rusijos liaudį.
Bet tokių faktus iškraipančių teiginių srautas iš Maskvos sklinda ne pirmą sykį.
Antai neseniai internete pasirodė kitas propagandinis filmas, susuktas stebėtinai panašiu tonu, pašiepiančiu okupaciją. Pavadinimas, regis, nedviprasmiškas: „Aš rusų okupantas.“
Trumpame, vos kelių minučių trukmės, bet itin kokybiškai parengtame filme tarsi pripažįstama, kad rusų karys yra okupantas, jėga užėmęs daug teritorijų, tarp jų – ir Baltijos šalis.
Tačiau okupacijos faktas tuojau pat išjuokiamas – juk gerasis rusų okupantas Baltijos šalyse tiesė kelius, statė gamyklas, kūrė pramonę.
Rusiškojo rojaus paieškos
Toks rusiškos propagandos bandymas įpiršti nuomonę, kad Maskva neša „šviesą ir tiesą“, o Vakarai – tik sukelia netvarką ir chaosą, gyvuoja jau daug dešimtmečių.
Ką propaganda nutyli, savo kailiu dabar gali įsitikinti „liaudies respublikomis“ paverstų dalies Rytų Ukrainos ir to paties Krymo gyventojai.
Be to, „rusiško pasaulio“ privalumais gali džiaugtis Abchazijos ir Pietų Osetijos gyventojai – dar neseniai šios nuo Gruzijos atplėštos teritorijos kalbėjo apie nepriklausomybę, o dabar jau negrįžtamai prasidėjęs integracijos į Rusijos sudėtį procesas.
Ką reiškia toks „rusiško pasaulio“ rojus, galėtų papasakoti ir suomiai, šiemet minintys Žiemos karo pabaigos 75-metį. To karo metu suomiai apgynė savo nepriklausomybę, nors ir prarado dalį teritorijos.
Gali būti, kad Ukrainos gali laukti panašus likimas.
Kas galbūt laukia Rusijos okupuotų teritorijų, įsitikinti nusprendė ukrainietis žurnalistas Romanas Bočkala.
Jis apsilankė Suomijoje, kur lankėsi mūšių vietose, domėjosi suomių nuotaikomis. Juk Suomijai, kaip ir Baltijos šalims, 1939 metais buvo pasiūlyta įsileisti sovietų įgulas – vieninteliai suomiai nesutiko ir galiausiai buvo užpulti.
„Suomiai žinojo, už ką kaunasi – už savo namus ir nepriklausomybę. O sovietų valdžia skelbė, kad išprovokuota suomių eina vaduoti sukilusios darbo liaudies“, – pasakojo R.Bočkala.
Jam suomių gidė parodė lapelius, kuriuos mėtė sovietų bombonešiai. Lapeliuose suomiai buvo raginami nesipriešinti ir laukti išvaduotojų. Pirmuoju „išvaduotu“ miestu tapo Terijokis, kuriame kaipmat buvo paskelbta „Suomijos liaudies respublika“ ir jos valdžia.
„Maskva prieš visą pasaulį tada skelbė, kad net nekariauja su Suomija, o tik padeda Suomijos liaudies respublikai, nors mes, suomiai, jokios pagalbos neprašėme. Jie melavo ir tada aiškindami, kad jokių rusų karių Suomijoje nėra, jie meluoja ir dabar apie rusų karius Ukrainoje“, – ukrainiečiui pasakojo istorijos muziejaus Helsinkyje gidė.
„Išvadavimo“ sulaukė tik dalis Suomijos – Karelija, kurią aršiai priešinęsi suomiai vis dėlto prarado. Terijokis virto niūriu Zelenogorsku. Iki Žiemos karo Suomijai priklaususiame Vyborgo mieste apsilankęs R.Bočkala stebėjosi, kad net senamiestyje prie pilies – nė vieno turisto.
Kadaise antrame pagal svarbą Suomijos mieste Vyborge iki šiol pilna daug apleistų pastatų ir šalia pilies pastatytų niūrių sovietinių daugiabučių. Suomiai čia atvažiuoja nebent kaip turistai – šeimininkauja rusai.
Į klausimą, kas geriau gyvena, atsakyti nė nereikėjo. Tačiau spėlioti, kaip okupuotas Krymas gyvens po metų ar dešimtmečių, galima jau dabar.
