Londone, Jungtinės Karalystės aukštajame teisme, tęsiasi vieša liudytojų apklausa nagrinėjant bylą dėl buvusio Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotojo A.Litvinenkos mirties 2006 metų lapkritį, kai jis buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu, rašo „Novaja gazeta“.
Šio didelio atgarsio visuomenėje sulaukusio nusikaltimo teisminis nagrinėjimas turi atsakyti į pagrindinį klausimą, ar oficialios Rusijos valdžios institucijos čia prikišo savo nagus. Vasario pabaigoje ir kovo pradžioje teisme liudijo žmonės, bandantys įrodyti, jog būtent taip ir yra.
Primename, kad buvęs Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) papulkininkis (pulkininko leitenanto atitikmuo. – Red.) A. Litvinenka pasiprašė politinio prieglobsčio Didžiojoje Britanijoje po savo pareiškimo apie rengiamą oligarcho Boriso Berezovskio nužudymą. A.Litvinenkai Rusijoje buvo iškelta baudžiamoji byla už „valstybės paslapties atskleidimą“ ir „tėvynės išdavimą“.
2002 metais A.Litvinenka kartu su istoriku Jurijumi Felštinskiu parašė ir išleido knygą „FST sprogdina Rusiją“, kurioje įrodinėjo, jog 1999 metų teroro aktai buvo surengti siekiant, kad į valdžią ateitų Vladimiras Putinas. Be to, jis buvo aktyvus pastarojo kritikas, tvirtinęs, kad šis užsiėmė įvairia nusikalstama veikla.
Įdomus sutapimas: liudytojams duodant parodymus teisme dėl A.Litvinenkos nužudymo prezidentas V.Putinas Maskvoje apdovanojo ordino „Už nuopelnus Tėvynei“ 2-ojo laipsnio medaliu „už didelį indėlį į Rusijos parlamentarizmo raidą ir aktyvią veiklą rengiant įstatymus“ dabartinį Rusijos Dūmos deputatą, buvusį B.Berezovsko apsaugininką Andrejų Lugovojų, kurį, kaip ir Dmitrijų Kovtuną, Skotland Jardas ir britų tyrėjai laiko pagrindiniu įtariamuoju A.Litvinenkos nužudymo byloje (būtent su šiais žmonėmis A.Litvinenka gėrė arbatą apnuodijimo dieną viešbučio „Millennium“ bare).
Galima įvairiai vertinti liudytojų išsakytas mintis teisme, bet ši informacija publikuojama Aukštojo teismo interneto svetainėje ir turi būti iškelta į viešumą.
Stebėjimo kameros ir polonio ekspertizė
Svarstant bylą buvo parodyti ir išorinio vaizdo stebėjimo kamerų įrašai: nufilmuota, kaip A.Litvinenka atvyksta prie viešbučio „Millennium“ į susitikimą su A.Lugovojumi ir D.Kovtunu. Viešbučio kameros taip pat užfiksavo, kaip abu įtariamieji užeina į tualetą prieš ateinant A.Litvinenkai (tualete vėliau nustatytas nepaprastai didelis radiacijos lygis).
Sasekso universiteto teorinės fizikos profesorius Normanas Dombey teisme papasakojo, kad radioaktyvusis polonis-210, kuriuo buvo mirtinai apnuodytas A.Litvinenka, galėjo būti pagamintas tiktai Rusijoje – Žemutinio Naugardo srityje esančio Sarovo miesto įmonėje „Avangard“. Tai vienintelė vieta pasaulyje, kur polonį galima gaminti pramoniniu būdu.
(Radioaktyvusis elementas polonis pavadintas jį atradusios mokslininkės Marijos Sklodowskos-Curie tėvynės Lenkijos (lot. Polonia) garbei. Būtent ši fizikė kartu su vyru Pierre'u Curie 1898 m. elementą aptiko urano rūdoje. Pagal masę vienas iš 33 žinomų polonio izotopų – polonis-210 yra maždaug 250 000 kartų nuodingesnis nei mirtini nuodai – vandenilio cianidas.
Polonis yra labai retas elementas gamtoje dėl trumpos visų jo izotopų pusėjimo trukmės, dar vadinamos skilimo pusperiodžiu. Žemės plutoje esantys polonio kiekiai nėra žalingi. Įdomu, kad polonio aptikta fosforo trąšomis tręšto tabako dūmuose. Dabar šis elementas gaunamas švitinant bismutą didelės energijos neutronais arba protonais. Kasmet pagaminama tik apie 100 gramų polonio-10, iš esmės visas jis gaminamas Rusijoje. – Red.).
Melo detektorius
Kaip tik tą dieną ir valandą, kai A.Lugovojui buvo įteiktas ordinas, Aukštajame teisme buvo nagrinėjamos aplinkybės, kuriomis jis buvo tikrinamas poligrafu – vadinamuoju melo detektoriumi.
Aplinkybės buvo nagrinėjamos, nors Anglijos teisėsauga ir nepripažįsta įrodymų rezultatų, gautų patikrinus žmogų melo detektoriumi. A.Lugovojų melo detektoriumi tikrino specialios firmos „UK Lie Tests“ atstovai britai Bruce'as ir Tristramas Burgessai (tėvas ir sūnus) 2012 metų balandį. Jau kitą dieną Rusijos žiniasklaida paviešino A.Lugovojaus pareiškimą, kad „patikrinimas patvirtino jo nekaltumą“.
Teisme šio patikrinimo rezultatai buvo negailestingai sukritikuoti. B.Burgessui teko pripažinti, kad jis neįvertino daugybės aplinkybių, deramai nepasirengė tikrinimui ir padarė klaidų, kurios galėjo turėti lemiamos įtakos išvadoms.
B.Burgessas naudojosi kontrolinių klausimų uždavimo metodika – kai tikrinamam asmeniui pramaišiui pateikiami esminiai klausimai, liečiantys jam metamus kaltinimus, ir kontroliniai klausimai, susiję su kokiais nors svarbiais jo gyvenimo įvykiais. Esmė ta, kad nekaltą žmogų kontroliniai klausimai jaudina labiau negu esminiai, o melagį – atvirkščiai.
Pagal taisykles kiekvienas klausimas pakartojamas tris kartus. B.Burgessas ir suformulavo A.Lugovojui tris esminius klausimus: „Ar jūs darėte ką nors tokio, kas privedė prie Aleksandro Litvinenkos mirties?“, „Ar jūs kaip nors prisidėjote prie Aleksandro Litvinenkos mirties?“ ir „Ar jūs kada nors lietėte polonį?“. Į visus tris klausimus A.Lugovojus atsakė: „Ne.“ Išanalizavęs testo įrašus – tris kvėpavimo diagramas ir kardiogramą – B.Burgessas vienareikšmiškai pareiškė, kad A.Lugovojus nė karto nesumelavo.
Tačiau A.Litvinenkos žmonos Marinos advokatas Benas Emmersonas atkreipė dėmesį į tai, kad netgi patys B.Burgesso skaičiavimai, atlikti ranka ant kompiuterio duomenų spausdintinės kopijos, rodo, kad atsakydamas bent jau į trečią klausimą – apie polonį – A.Lugovojus sakė netiesą.
B.Burgessas teisme pripažino, kad trečiasis klausimas suformuluotas nevykusiai (juk A.Lugovojus neneigė, kad pats buvo apšvitintas radioaktyviąja medžiaga poloniu), tačiau vertindamas poligrafo rodmenų visumą jis buvo priverstas padaryti išvadą, kad A.Lugovojus sakė tiesą.
Ir nors tėvui talkinęs sūnus Tristramas, stebėjęs tikrinamo A.Lugovojaus elgesį ir patvirtinęs, kad jis per daug judėjo (pagal reikalavimus tikrinamas žmogus turi sėdėti nejudėdamas), abu jie nusprendė, kad tai ne priežastis netikėti tikrinimo rezultatais.
Profesorius Ray Bullas, Didžiojoje Britanijoje laikomas vienu garsiausių teismo psichologų ir didžiausiu poligrafų naudojimo kritiku, išanalizavęs A.Lugovojaus tikrinimo rezultatus, teisme pareiškė, kad B.Burgesso išvados negali būti laikomos patikimomis, ir pabrėžė, kad apgauti melo detektorių specialiai išmokytam žmogui nėra didelė problema, juo labiau kad A.Lugovojus nuo 2006 metų daug kartų viešai kalbėdavo apie savo nekaltumą ir įprato atsakinėti į A.Litvinenkos nužudymą liečiančius klausimus „taip, kaip reikia“.
Slaptų dokumentų rinkinys
Deanas Attewas, vadovavęs konsultacijų firmai „Titon International“, užsiimančiai rizikos veiksnių vertinimu ir informacijos pardavimu firmoms, ketinančioms pradėti verslą Rusijoje, teisme papasakojo, kad nedaug laiko prieš savo mirtį su „Titon International“ bendradarbiavęs A.Litvinenka D.Attewo užsakymu atliko keletą „ekspertizių“ ir parengė keturis dokumentų rinkinius apie Rusijos verslininkus Jevgenijų Tugolukovą (verslas energetikos srityje, taip pat ir atominės), Kirilą Šubskį (verslas, susijęs su uostais ir pervežimais jūromis), tuometinį prezidento patarėją, dabar Rusijos vyriausybės vadovo pirmąjį pavaduotoją Igorį Šuvalovą ir dabartinį Federalinės narkotikų kontrolės tarnybos direktorių Viktorą Ivanovą, kuris 2006 metais buvo V.Putino padėjėjas.
Tai štai, pasak D.Attewo, būtent tuo savo dokumentų rinkiniu apie V.Ivanovą A.Litvinenka, galimas dalykas, sužlugdė stambaus masto vyriausybės sandorį, kurį Maskva tikėjosi sudaryti su viena iš Vakarų kompanijų.
Beje, kaip rašo britų „The Guardian“, D.Attewas teisme sakė, kad A.Lugovojų jis buvo sutikęs tik kartą oro uoste, kai šis skrido iš Kanados į Maskvą per Londoną 2006 metų birželį. A.Litvinenka tada jį pristatė kaip potencialų informacijos šaltinį. Anot D.Attewo, A.Lugovojus jam iš karto nepatiko. „Kažkas jame buvo bauginamai šalto“, – sakė jis.
Šiaip jau buvo parengtos dvi medžiagos apie V.Ivanovą. Pirmoji, kaip sakė D.Attewas, buvo „trečdalio sąsiuvinio lapo apimties popiergalis“, kurį A.Litvinenkai parengė jo pažįstamas A.Lugovojus.
Kai D.Attewas pasakė, jog tikėjosi kruopštesnio darbo, A.Litvinenkai teko ieškoti kito šaltinio. Jam pagelbėjo buvęs kadrinis KGB karininkas pulkininkas Jurijus Švecas, dirbęs JAV, o vėliau atsisakęs tarnybos ir emigravęs į Ameriką, kur šiuo metu užsiima informacijos rinkimu ir komercinės rizikos vertinimu kompanijų užsakymu. J.Šveco parengti dokumentai buvo išsamūs.
Teismui buvo pateikti kai kurie šios medžiagos puslapiai, kur pateikiama buvusio KGB Leningrado srities valdybos darbuotojo V.Ivanovo išsami psichologinė ir profesinė charakteristika. Kaip teigiama dokumentuose, šio žmogaus gyvenimo filosofija – „Teisus tas, kas turi daugiau teisių“ ir „Iniciatyva baudžiama“.
J.Šveco parengtoje medžiagoje tvirtinama, kad dirbdamas KGB V.Ivanovas neva turėjo verslą, susijusį su nafta bei jūrų uostu, ir neva bendradarbiavo su Tambovo nusikalstamos grupuotės lyderiu Vladimiru Kumarinu (grupuotės lyderiai buvo kilę iš Tambovo srities; 2001 metais banditai legalizavosi. – Red.).
Tambovo organizuota nusikalstama grupuotė (ONG), tuo metu galingiausia Sankt Peterburge, kaip tvirtinama dokumentuose, užsiėmė kontrabanda, ir V.Kumarinas kovojo, siekdamas perimti Sankt Peterburgo jūrų uosto kontrolę. (Įdomi detalė: „Vikipedijos“ straipsnyje rusų kalba rašoma, kad „valstybės veikėjas Viktoras Petrovičius Ivanovas 1987–1988 metais dalyvavo teikiant internacionalinę pagalbą Afganistano respublikai“. – Red.).
Pasak D.Attewo, medžiaga apie V.Ivanovą kartu su kitais dokumentais buvo perduota klientui – Vakarų kompanijai. Rezultatas: sandoris su Maskva žlugo. Ar viską nulėmė ši medžiaga, ar kitos aplinkybės – neaišku. Tačiau D.Attewas tvirtina, kad medžiaga buvo „labai pražūtingo pobūdžio“ bet kokiam sandoriui su Vakarų kompanija sudaryti.
Pats tos medžiagos autorius J.Švecas, davęs parodymus Londono aukštajam teismui vaizdo ryšiu iš Amerikos, taip pat pareiškė, kad A.Litvinenką galėjo nužudyti dėl to, kad į pastarajam perduotą medžiagą jis įtraukė informaciją apie V.Ivanovo neva palaikytus ryšius su Tambovo ONG. J.Šveco nuomone, tie dokumentai ne tik tapo svarbaus komercinio sandorio žlugimo priežastimi (kurį sudarius V.Ivanovas neva „planavo asmeniškai“ gauti 10–15 mln. dolerių „dėkingumo mokesčio“ pavidalu), bet ir galėjo sukelti rimtų rūpesčių pačiam V.Putinui (vadinamasis dėkingumo mokestis (angl. „kickback“, rus. „otkat“) yra viena labiausiai Rusijoje paplitusių kyšio rūšių, kai pareigūnas, rinkdamasis prekių ar paslaugų tiekėją, pasirenka tą, kuris sutinka duoti kyšį – sumokėti fiksuotą sumą arba sutartą procentą nuo sandorio sumos. – Red.).
Be to, J.Švecas atmetė tikimybę, kad Rusijos specialiosios tarnybos galėjo nužudyti A.Litvinenką ar apskritai ką nors esantį ne Rusijoje be aukščiausios valdžios pritarimo. „Bet kuris generolas prieš įsakydamas likviduoti Sašą (mažybinė vardo Aleksandras forma. – Red.) ar bet kurį kitą Rusijoje ar už jos ribų, iš pradžių užsitikrins sau priedangą – dėl viso pikto“, – pridūrė liudytojas.
J.Švecas taip pat papasakojo, kad 2002 metais jis gavo užsakymą parengti spausdintinę medžiagą iš Ukrainos prezidento Leonido Kučmos pokalbių slapto klausymosi įrašų, kai buvo tiriamas žurnalisto Georgijaus Gongadzės nužudymas. Už šį darbą, kurį atliekant teko perklausyti šimtus valandų trukusius prezidento pokalbius su pavaldiniais, sutiko sumokėti B.Berezovskis. J.Švecas atskrido į Londoną ir taip susipažino su A.Litvinenka.
Teismui jis paaiškino, kad rengdamas medžiagą apie V.Ivanovą naudojosi informacija, gauta tiek iš paties A.Litvinenkos, kuris paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį tyrė Tambovo ONG veiklą, tiek ir iš perklausytų L.Kučmos pokalbių su Ukrainos saugumo tarnybos (UST) pareigūnais.
A.Litvinenkos našlės advokatas perskaitė ištrauką iš surinktos medžiagos apie V.Ivanovą: „Buvo keistas laikas. Ivanovas bendradarbiavo su Tambovo ONG, siekdamas perimti Sankt Peterburgo jūrų uosto kontrolę į savo rankas. Uostu gangsteriai naudojosi kolumbietiškų narkotikų kontrabandai į Europą.“
— Tai buvo slapta informacija ar iš viešai prieinamų šaltinių? – paklausė liudytojo advokatas.
— Tai buvo Ukrainos saugumo tarnybos pranešimas prezidentui L.Kučmai – tai buvo slaptas pranešimas. UST vadovas Leonidas Derkačius pranešė apie dokumentus, kuriuos UST gavo Europoje.
— Visa tai verčia daryti išvadą, kad jūs įtraukėte į medžiagą informaciją, kuri buvo potencialiai pavojinga pačiam prezidentui V.Putinui?
— Labai pavojinga.
Pasak J.Šveco, jam nelabai patiko, kad A.Litvinenka perdavė dokumento kopiją A.Lugovojui, jog parodytų, kaip reikia rengti ataskaitas.
— Aš pradėjau nerimauti, kai sužinojau, jog Saša perdavė mano dosjė, – pasakojo J.Švecas, prisimindamas, kaip A.Litvinenka mėgino jį nuraminti. – Jis sakė: „Tas rusas toks pat, kaip mes, išeivis iš KGB, jis, kaip ir aš, dirba Berezovskiui.“
O dėl A.Litvinenkos žūties, tai J.Švecas pranešė, kad dvi dienas po 2006 metų lapkričio 1-osios šis su juo susiskambindavo ir vis tikino, kad paprasčiausiai apsinuodijo maistu.
Vėliau, kai tapo akivaizdu, jog padėtis rimta, A.Litvinenka dar dvi dienas įtikinėjo J.Švecą, kad jį apnuodijo partneris italas Mario Scaramella. Ir tik po to pripažino, kad apnuodijimo dieną buvo susitikęs dar su dviem rusais, vienas jų – A.Lugovojus.
Įtariamasis italas
Teisme kalbėjo ir pats M.Scaramella. Jis papasakojo, kad pirmojo dešimtmečio pradžioje dirbo vadinamosios Mitrochino komisijos patarėju. Ji buvo įsteigta Silvio Berlusconi iniciatyva ir tyrė kai kurių Italijos politikų konkurentų galimą bendradarbiavimą su sovietiniu KGB (komisija pavadinta į Vakarus pabėgusio buvusio KGB darbuotojo Vasilijaus Mitrochino vardu).
Pagal savo darbo specifiką M.Scaramella ieškojo ryšių tarp buvusių Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotojų ir 2003 metais likimas jį suvedė su A.Litvinenka. Šis savo ruožtu supažindino jį su Jevgenijumi Limarevu – buvusiu KGB darbuotoju, emigravusiu į Vakarus praėjusio amžiaus pabaigoje ir teikusiu slaptos informacijos rinkimo paslaugas.
Teisme M.Scaramella tvirtino, kad nuo 2006 metų balandžio nepalaikė jokių ryšių su A.Litvinenka, nes komisijai baigus darbą jam to nebereikėjo, o palaikyti draugiškus santykius šioje visuomeninėje aplinkoje, pasak italo, „labai pavojinga“.
Tačiau jis ir toliau bendradarbiavo su J.Limarevu, kuris keliuose elektroniniuose laiškuose, siųstuose 2006 metų rudenį, neva perspėjęs M.Scaramellą, kad prieš jį ir buvusį komisijos pirmininką Paolo Guzzanti Rusijos specialiosios tarnybos rengia provokaciją ar net pasikėsinimą į juos.
J.Limarevas neva taip pat rašęs, kad grėsmė iškilusi B.Berezovskiui ir A.Litvinenkai. Jis iš savo šaltinių gavo informacijos, kad operaciją prieš M.Scaramellą ir P.Guzzanti rengia kažkokie Vlasovas ir Ubilava. Tačiau vykdytojais turėjo tapti tikri profesionalūs samdomi žudikai.
„Jis (Limarevas) mano, kad Malyševo ir Tambovo ONG iš Sankt Peterburgo bus panaudotos, kad pasiųstų mums samdomus žudikus“, – rašo M.Scaramella viename laiškų A.Litvinenkai. Ir 2006 metų spalio 25 dieną M.Scaramella susitaria su A.Litvinenka susitikti Londone vieną iš dienų tarp spalio 31-osios ir lapkričio 4-osios. Susitikimas įvyko lapkričio 1 dieną 3 valandą dienos „Itsu“ restorane Pikadilio gatvėje.
„A.Litvinenka buvo labiau įnikęs į savo valgį negu klausėsi, ką aš kalbėjau“, – prisiminė italas. Jis atsinešė į susitikimą atsispausdintus J.Limarevo laiškus ir pareikalavo, kad A.Litvinenka paaiškintų, kiek galima tikėti tokia informacija, ar J.Limarevas nemėgina jo kaip nors šantažuoti. M.Scaramella tvirtina, kad per tą susitikimą A.Litvinenka ne tik nesusirūpino dėl perspėjimų apie galimą pasikėsinimą, bet atvirkščiai – pradėjo godžiai pasakoti apie savo planus pasitelkus ankstesnius ryšius imtis verslo – prekybos variu.
Susitikimas „Itsu“ restorane baigėsi be rezultatų – jie išsiskyrė po 45 minučių, A.Litvinenka patraukė į viešbutį „Millennium“ susitikti su A.Lugovojumi.
(Beje, per ankstesnius teismo posėdžius išaiškėjo, kad A.Litvinenka poloniu buvo nuodijamas dukart – spalio16-ąją ir lapkričio 1-ąją).
Per liudininkų apklausą buvo pademonstruota „Itsu“ restorano salės radioaktyviojo užkrėtimo poloniu schema. Tiesa, išaiškėjo, kad kažkodėl buvo apnuodyti suoleliai prie gretimo stalo, o ne prie to, prie kurio sėdėjo M.Scaramella ir A.Litvinenka.
Tačiau radioaktyvioji medžiaga paveikė tiek A.Litvinenką, tiek patį M.Scaramellą. Lapkričio 19 dieną, likus keturioms dienoms iki A.Litvinenkos mirties, jis kreipėsi į ligoninę dėl galimo apsinuodijimo taliu (J.Limarevas jį buvo perspėjęs, kad pasikėsinimas gali būti įvykdytas panaudojant būtent šią medžiagą).
Tačiau talio jo organizme gydytojai neaptiko, o štai gruodžio 1 dieną, kai A.Litvinenkos mirties priežastis jau buvo žinoma, atlikus tyrimus M.Scaramellos organizme aptikta polonio. Tačiau jo kiekis buvo mažas, ir pavojaus gyvybei nekilo.
Beveidis liudytojas
Pats J.Limarevas davė parodymus teisme vaizdo ryšiu iš Prancūzijos, bet iškėlė sąlygą: jo veido neturi matyti publika ir žurnalistai. Į daugelį klausimų jis atsakinėjo: „nesu tikras“, „neprisimenu“, dažnai jam buvo sunku atsakyti į vieną ar kitą klausimą ir jis kategoriškai pasipriešino, kad būtų vadinamas buvusiu „KGB agentu“. Anot jo, turėdamas vertėjo specialybę, jis tik porą metų dėstė užsienio žvalgybos mokykloje praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pabaigoje. 9-ojo dešimtmečio pradžioje emigravo į Šveicariją, po to į Prancūziją.
Be to, jis keletą sykių pakartojo, kad nuo 1999 metų apskritai neturėjo jokių kontaktų nei su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, nei su pačia Rusija.
J.Limarevas paneigė M.Scaramellos rodytų laiškų autentiškumą. Pasak jo, jis tikrai su M.Scaramella susirašinėjo, bet prieigą prie elektroninių „dėžučių" turėjo keletas žmonių, todėl arba pats M.Scaramella, arba kas nors kitas jo laiškus „pataisė“. Kokios būtent buvo tos pataisos, jis nepaaiškino.
O savo atsisakymą patvirtinti laiškų autentiškumą jis argumentavo dar ir tuo, kad 2006 metais Romoje buvo apiplėštas – iš jo pavogta viskas, įskaitant diskelius su įrašyta susirašinėjimo medžiaga.
A.Litvinenkos našlės Marinos advokatas mėgino išsiaiškinti klausdamas J.Limarevo, kaip rimtai gali būti traktuojamas laiškuose aprašytas „Rusijos slaptųjų tarnybų sąmokslas turint tikslą nužudyti Scaramellą ir kitus“.
— Laiškuose jūs rašote „jie“. Čia apie ką – apie Rusijos Užsienio žvalgybos tarnybos (UŽT) karininkus ar apie organizuoto nusikalstamumo atstovus? – paklausė advokatas.
— Man UŽT karininkai ir organizuotas nusikalstamumas – tas pat.
— Ar negalėtumėte įvardinti tų, kuriuos jūs turėjote omenyje?
Atsakyti į šį klausimą J.Limarevas atsisakė, tik pasakė, kad yra pasiruošęs pranešti pavardes neviešai.
Pats A.Litvinenka prieš mirtį dėl apnuodijimo poloniu apkaltino V.Putiną.
Portalas news.ru sekmadienį, kovo 22 dieną, pranešė, kad kitas įtariamasis A.Litvinenkos nunuodijimo byloje D.Kovtunas yra pasirengęs duoti parodymus Londono aukštajame teisme vaizdo ryšiu. Interviu BBC jis pareiškė, kad jam mestus kaltinimus lengva paneigti, ir jis tikisi „ištyrinti savo vardą“ ir gauti galimybę susipažinti su teismo dokumentais.
„Echo Moskvy“ primena, kad teismo posėdyje vasario mėnesį buvo parodytos D.Kovtuno ir A.Lugovojaus arešto orderių, pagal kuriuos jie būtų suimti Didžiojoje Britanijoje, kopijos.
Parengė Leonas Grybauskas
