V.Putino kulto logika paprasta. Jei tiki, kad JAV agresoriai buvo pasirengę užimti Krymą 2014 m. gruodį, kad padėtų ukrainiečiams išžudyti ten esančius rusų ortodoksus, ir jei manai, kad V.Putinas juos išgelbėjo pradėjęs karinę operaciją, tada esi lojalus valstybės kulto sekėjas.
Tačiau jei manai, kad JAV neketino įvykdyti jokios karinės operacijos Kryme praėjusiais metais, jei manai, kad ji „nebuvo nusižiūrėjusi“ pusiasalio, ir jei nepritari, kad NATO ketino ir dabar nori ten sukurstyti karą, esi eretikas.
Šių dienų Rusijoje būsi paskelbtas išdaviku ir eretiku, nesvarbu, kur anksčiau dirbai, koks tavo socialinis statusas, metinis uždarbis ar net jei priklausai valdančiajai partijai. Visa tai nublanksta prieš pagrindinį klausimą: tiki ar netiki?
Valdžios kultas – it religija
Bet kas, kas nori analizuoti Rusijos politiką ir nuspėti jos ateities kursą, turi suprasti vieną esminį dalyką: modernios Rusijos politika nėra racionali ir nėra pagrįsta politiniais svarstymais. Ji nelogiška ir primena religiją – su visais savo stereotipais, prietarais ir dogmomis.
Valdžia sukūrė tam tikrą tikėjimą, žodžių ir sąvokų rinkinį, kuris leidžia jiems lengvai klijuoti asmenims etiketes: „ištikimas“ ar „neištikimas“. Visos politinės ir egzistencinės sąvokos dabar sutraukiamos iki juoda ir balta, o visas spektras politinių požiūrių sutelpa į paprastą skirtį – „draugas“ ir „priešas“ – gėrio jėgos prieš blogio jėgas.
Gėris esą yra įkūnytas pačioje valstybėje – didingoje tūkstantmečių imperijoje, turinčioje svarbų istorinį vaidmenį. O blogis yra viskas, kas trukdo šiai imperijai įgyvendinti savo tikslus. Priešu iš išorės taip tampa Vakarai – klastingi, turtingi, gerai apsiginklavę ir slapta siekiantys pakenkti šaliai per Rusijos liberalias jėgas.
Nauji Rusijos liberalo bruožai
Liberalizmu Rusijoje vadinama nebe politinė doktrina, o „eretiška“ įsitikinimų sistema. Pasak rusų propagandos, liberalas yra ne tas, kuris gina laisvąją rinką ar asmenines laisves, bet individas, kuris atsisako priimti valstybės kultą, pritariamai linguoti kylančioms maisto kainoms ar girti Rusijos karių dislokavimą kaimyninėje, giminingoje valstybėje.
Rusai liberalu laiko žmogų, kuris nedemonstruoja didžiulio palankumo valstybei. Jis nepritaria faktui, kad valstybė yra vienintelė gynyba nuo blogo, bręstančio už Rusijos sienų ir laukiančio, kada galės įsiveržti ir siautėti kaip nepasotinamas skėrių spiečius.
Liberalas yra priešas, nes jis nemato Dievo valstybėje. Jis yra „eretikas“, nes neseka dominuojančiu kultu. Tai paverčia jį potencialiu išdaviku, kanalu, per kurį sklindantis iš užsienio atėjęs blogis gali grasinti „tikram tikėjimui“.
„Tikri tikintieji“ visiškai sutinka, kad V.Putinas buvo teisus, kai svarstė reikalui esant panaudoti branduolinius ginklus vykdant Krymo aneksiją. Jis tikras, kad to reikėjo, nes, kaip kalbėjo prezidentas, NATO gauja juk ruošėsi pulti. „Tikras tikintysis“, taip pat kaip ir jo pirmtakas sovietinis žmogus, nuoširdžiai tiki, kad branduoliniai ginklai yra reikalingi „kovoje už taiką“.
O „eretikas“ purtosi vien nuo kalbos apie branduolinių ginklų panaudojimą ir baisisi, kad Rusija kalba apie pasiruošimą pradėti branduolinį karą net neegzistuojant jokiai grėsmei.
Lojalų pilietį ir išdaviką galima atskirti pagal požiūrį ir į kitus klausimus. Štai „teisingai mąstantis“ rusas pasakytų, kad mirtys per gaisrą Odesoje praėjusių metų gegužę ar karas Donbase iliustruoja, kas būtų atsitikę Krymui, jei Rusija būtų pusiasalio „neišgelbėjusi“.
Tačiau „eretikai“ situaciją mato kitaip – kaip Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos padarinį. Jie kalba, kad prorusiškos jėgos Rytų Ukrainoje tikėjosi įvykdyti tą patį scenarijų, kuris buvo Kryme, tačiau sulaukė atsako iš Ukrainos, kuri norėjo kautis ir nesirengė prarasti Rytų teritorijų.
Politinis eretikas – tikėjimo eretikas
Naujame Rusijos valstybės kulte svarbų vaidmenį atlieka ir Antrasis pasaulinis karas. V.Putinas kalba, kad Vakarai nori Rusiją išbraukti iš karo laimėtojų sąrašo, o Maskva turi tam duoti atsaką ir apginti savo garbę ir orumą.
Kremliaus politikos šalininkas Aleksandras Beglovas anksčiau dirbo su V.Putinu, o dabar vadovauja organizacijai „Pobeda“, ginančiai Rusijos, kaip karo laimėtojos, statusą. Jis pasiūlė ugnį iš pasaulietinę simboliką turinčių amžinosios ugnies monumentų naudoti žvakėms ir lempoms ortodoksų bažnyčiose uždegti.
Tai vienas pavyzdžių, kaip politiniai ir religiniai simboliai šalyje supinami, – jei esi eretikas valstybėje, tampi eretiku ir bažnyčioje, kad ir kaip uoliai tikėtum.
Dėl tokio įsivyravusio dogmatiško valstybės kulto bet kokie prasmingi politiniai debatai nebeįmanomi. Ypač kalbant apie Krymą – arba tiki, kad V.Putinas jį išgelbėjo nuo JAV ir NATO puolimo, arba ne.
Ir taip esi vadinamas arba „vienu iš mūsų“ ir gali džiaugtis visomis valstybės teikiamomis malonėmis, arba tampi „vienu iš jų“ ir gali sulaukti problemų. Jokio trečio kelio Rusijoje nebėra. Esi arba draugas, arba priešas.
Tiki lyderio antžmogiškumu
Tokia situacija gąsdina: politika ir politikai nebėra racionalūs ir savo sprendimus priima vadovaudamiesi ne logika, bet emocijomis. Pasak jų, visas pasaulis yra scena konfrontacijai tarp blogio ir gėrio – tarp Vakarų ir Rusijos. O nuolatinis V.Putino lyginimas su Vakarų lyderiais, kurie rusams apibūdinami kaip menki, sudaro įspūdį, kad šalies prezidentas turi antžmogiškų galių.
Kai V.Putinas neseniai pradingo ir nesirodė viešumoje apie 10 dienų, Rusijos žmonės labiau rūpinosi ne tuo, kad jis nevykdo savo prezidento pareigų, bet galimybe, kad jų nacionalinis lyderis galėjo būti paveiktas tokių žmogiškų silpnybių kaip liga.
Taigi analizuoti šį Rusijoje dabar gyvuojantį kultą iš politinės perspektyvos yra beprasmiška. Geriau ją suprasti gali ne politikos mokslininkai, bet religinių studijų specialistai, kurie galbūt geriau paaiškintų šiandieninį beveik sovietmetį primenantį, kultinį šiuolaikinį Kremliaus režimą.
Parengė Jorūnė Kazlauskaitė
