Apie lietuvių pasiruošimą galimai agresijai rašė didieji leidiniai bei naujienų agentūros – „The New York Times“, „Daily Telegraph“, „Independent“, „Washington Post“, AP, „Reuters“. Dabar ir prestižinis „Financial Times“ pasidalijo vieno britų eksperto įžvalgomis.
Finansinių paslaugų bendrovei „Fitch Group“ priklausančios organizacijos „Business Monitor International“ politinės rizikos skyriaus vadovas Yoelis Sano „Financial Times“ pateikė analizę, kurioje svarstoma, ar įmanoma Rusijos agresija prieš Baltijos šalis tuo metu, kai pastarosios baiminasi Krymo scenarijaus pasikartojimo.
„Didelis karas Europoje, net jeigu ne branduolinis pasaulyje, sukeltų smūgio bangas, kurios sugriautų po Šaltojo karo nusistovėjusią tvarką. Jei NATO nesugebėtų apginti Baltijos šalių ir pralaimėtų Rusijai, destabilizuotųsi ir Azija bei Artimųjų Rytų regionas, mat kiltų abejonių dėl JAV, kaip patikimų sąjungininkių. Tai sukurtų gerokai nestabilesnį geopolitinį klimatą, nei buvo praėjusio amžiaus 4-jame dešimtmetyje“, – niūrią viziją pateikė Y.Sano.
Jo teigimu, abejotina, kad Rusija siektų ginkluoto konflikto su Vakarais, tad bet koks žingsnis prieš Baltijos šalis reikštų Maskvos apsiskaičiavimą.
Tačiau konfliktas Ukrainoje taip pat parodė, kad Kremlius rusakalbių gynimą (tikrą ar išgalvotą) užsienyje regi kaip įsiveržimo dingstį. Tūkstančiai Latvijos ir Estijos rusakalbių iki šiol neturi pilietybės, todėl Rusijos invazijos grėsmė esą tvyro ore.
Kaip prasidėtų konfliktas?
Anot eksperto, Rusijos intervenciją gali išprovokuoti tradicinės priežastys: etninių Baltijos šalių gyventojų ir rusakalbių susirėmimai, etninio rusakalbių statuso sumenkinimas, susišaudymai pasienyje ar netgi NATO ir Rusijos orlaivių konfrontacija virš Baltijos jūros. Pastarojoje vietoje NATO ir Rusijos orlaiviai vis dažniau vaikosi vieni kitus – vien pernai NATO oro policijos naikintuvai šimtus kartų kilo perimti Rusijos orlaivių.
Nežinoma, ar potenciali Rusijos agresija būtų nukreipta prieš visas tris Baltijos šalis, dvi ar vieną. Tačiau intervencija gali būti dviejų rūšių.
Pirmoji – destabilizaciniai veiksmai, kurie būtų neigiami. Rusija tokią taktiką pademonstravo Rytų Ukrainoje, kur prorusiškų separatistų ir ukrainiečių pajėgų susirėmimuose dalyvavo patyrę Rusijos kariai su visa ginkluote ir technika. Rusija iki šiol neigia į Rytų Ukrainą siuntusi savo karius, nors ten jų, kaip spėjama, būta mažiausiai keli tūkstančiai.
Anot Y.Sano, Rusija galėtų siekti tokią pačią formulę pritaikyti ir Baltijos šalyse: po kelių savaičių ar mėnesiu rusakalbių susirėmimų su lietuviais, latviais arba estais Maskva galėtų pareikalauti daugiau galių etniniams rusams, spausti užsienio ir vidaus politikos frontuose ar net įvesti „taikdarius“.
„Tačiau aš manau, kad bet koks bandymas sukurstyti rusakalbius Baltijos šalyse būtų kur kas sudėtingesnis nei Rytų Ukrainoje. Baltijos šalių gyventojų pragyvenimo lygis ir valdžios institucijos gerokai stipresni nei Ukrainos. Krymo užgrobimas nemobilizavo Baltijos šalių rusakalbių“, – teigė ekspertas.
Antroji intervencijos forma – staigi okupacija. Tokiu atveju Rusija galėtų siekti žaibiško teritorijos užėmimo, tikėdamasi menko pasipriešinimo, mat Baltijos šalių karinės pajėgos yra itin nedidelės.
„Tačiau tokia tarsi iš niekur okupacija vargu ar įmanoma, nes Kremlius vėliau negalėtų to pateisinti. Mažiau dramatiška tokio scenarijaus versija būtų dalinė rusakalbių dominuojamų Baltijos šalių regionų okupacija, užimant svarbiausius strateginius objektus – uostus, oro uostus ir geležinkelius“, – rašė Y.Sano.
Kaip reaguotų Vakarai?
Rusijos agresija prieš Baltijos šalis, anot eksperto, JAV ir Europos šalims sukeltų didžiausią užsienio politikos krizę per pastaruosius dešimtmečius. Įsipareigojimai ginti savo nares, tokie kaip garsusis NATO 5-asis straipsnis, negali būti lengva ranka išmetami į šiukšliadėžę.
Tačiau Y.Sano pripažįsta, kad Rusijos destabilizacijos neigimo taktika sukeltų abejonių, ar tai išties yra tikra ataka. Juk NATO 5-asis straipsnis sako, kad „kiekviena narė imsis tų veiksmų, kuriuos mano esant būtinus“, o tai nebūtinai reiškia karinį atsaką. Tad NATO šalių sprendimų priėmėjai pirmiausia galbūt griebtųsi sankcijų ir kitų diplomatinių veiksmų.
„Vis dėlto, turint omenyje, kad dauguma NATO narių supranta, kad 5-asis straipsnis yra jų visų saugumo garantija, bet koks bandymas nevykdyti įsipareigojimų sugriautų Aljanso reputaciją“, – išvadą, kodėl NATO būtų neparanku neginti Baltijos šalių, pateikė ekspertas.
Anot jo, NATO šalys verčiau jau iš anksto dislokuotų papildomas pajėgas Baltijos valstybėse ir taip siektų užgesinti pirmuosius etninio konflikto židinius, taip pat atgrasyti Rusiją nuo ketinimų eskaluoti konfliktą, mesti „taikdarius“.
Tačiau Y.Sano perspėjo, kad NATO vienybė nėra geležinė, o visiškai suardyti Aljansą yra vienas svarbiausių Kremliaus troškimų ir tikslų.
„Ir nors bet koks Rusijos žingsnis Baltijos šalyse būtų aiški agresija, manau, kad dėl branduolinio apsikeitimo ar didelio masto konvencinio konflikto pavojaus Vakarų šalyse kiltų nemažas pasipriešinimas kariniams veiksmams.
Todėl NATO tokiu atveju tektų burti norinčiųjų koaliciją, kurioje bet kokiu atveju turėtų būti ir JAV – kad ir kokios pavargusios būtų nuo karų Afganistane bei Irake“, – teigė ekspertas.
Kaip vyktų karas?
„Manau, kad galiausiai svarbiausios NATO šalys kariautų su Rusija dėl Baltijos šalių. Kitas svarbus klausimas – ar konfliktas apsiribotų vien Baltijos šalių teritorija? Rusija galėtų pulti Lenkiją ar griebti Švedijai priklausančią Gotlando salą, o NATO savo ruožtu galėtų smogti kariniams taikiniams pačioje Rusijoje.
O didžiausias pavojus būtų branduolinių ginklų panaudojimas. Kas tai išprovokuotų, nėra žinoma, tačiau bet koks apsikeitimas pirmiausia prasidėtų nuo taktinių branduolinių ginklų panaudojimo mūšio lauke, o ne prieš miestus.
Bet net jei būtų naudojami vien taktiniai branduoliniai ginklai, kiltų pavojus ir baimė dėl strateginio apsikeitimo“, – siaubingą viziją piešė analitikas.
Jo teigimu, netgi konvencinis karas be branduolinių ginklų Šiaurės pusrutulyje sukeltų pasaulio ekonomikos paralyžių: nutrūktų prekyba, naftos kainos šoktelėtų iki nematytų aukštumų, ypač nukentėtų Europos ekonomika, ką jau kalbėti apie pačią Rusiją.
Kas nutiktų po karo?
Anot Y.Sano, jei laimėtų Rusija, jos triumfas prieš galingiausią karinį aljansą pasaulyje priverstų bent kelias Rytų Europos šalis siekti tam tikros sąjungos su Maskva. Kristų Azerbaidžanas, Kazachstanas ir Uzbekistanas, kurie turėtų pripažinti Maskvos viršenybę.
Laimėjęs Kremlius galėtų spausti JAV ir ES perbraižyti sienas ar bent jau pakeisti įtakos zonas. Prasidėtų dešimtmečių trukmės naujasis Šaltasis karas, tačiau nebūtų toks globalus vien jau dėl Europos ekonominės svarbos nuosmukio. Šioje kovoje jau nebebūtų svarbi ideologinė priešprieša.
Rusijoje prezidentas pelnytųsi iš Baltijos šalių okupacijos – kiltų patriotizmo banga, nors ekonomika dėl Vakarų sankcijų būtų paralyžiuota. Tokiu būdu prezidentas Rusiją galėtų pakreipti dar griežtesniu autoritarizmo keliu.
Kitose pasaulio dalyse kolektyvinio saugumo sutarčių nepatikimumas priverstų Japoniją ir Pietų Korėją stiprinti savo gynybinius pajėgumus prieš Kiniją ir Šiaurės Korėją. Tokijas ir Seulas jau senokai turi galimybę greitai pasigaminti branduolinių ginklų, tačiau to nedaro mainais į JAV saugumo garantijas.
Panašios branduolinių ginklų varžybos greičiausiai prasidėtų ir Artimuosiuose Rytuose – Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai ir kelios kitos šalys gali ne tik pasigaminti, bet ir nusipirkti branduolinių ginklų iš vienintelės musulmoniškos šalies, kuri tokių ginklų turi, – Pakistano.
Jei laimėtų NATO
Nepaisant ne vienus metus mažėjusio gynybos biudžeto, Aljansas sugebėjo pademonstruoti nepranokstamą karinę viršenybę Europoje. Laimėjus NATO, JAV pasiųstų žinią, kad yra pasiruošusi ginti ir apginti savo sąjungininkes, net jei tai reiškia karą su branduolinį ginklą turinčia valstybe.
Tuo metu Rusijos pralaimėjimas diskredituotų Kremlių – valdžia atrodytų beatodairiška ir nekompetentinga. Prezidento greičiausiai lauktų Argentinos chuntos likimas – 1982 metais, buksuojant Argentinos ekonomikai, šalį valdęs karinis režimas nusprendė, kad reikalus pataisys mažas sėkmingas karas, ir užgrobė Jungtinei Karalystei priklausančias Folklando salas.
Britai karine jėgas salas atsiėmė, o po argentiniečių pralaimėjimo karinė chunta greitai neteko valdžios.
Tiesa, būtų naivu tikėtis, kad pralaimėjimą patyrusi Rusija, kaip Argentina 1983 metais, pasuktų demokratijos keliu. Vis dėlto tai reikštų, kad naujieji Rusijos lyderiai siektų ne tokios konfrontacinės politikos su Vakarais ir turėtų ilgam susitaikyti su Baltijos šalių praradimu. Be to, jie galėtų tik viltis, kad JAV ir ES padėtų Rusijos ekonomikai atsigauti.
