Atsėdėjusi dvi paras žurnalistams surengtame seminare, kuris vyko į graikų ir turkų pusę perskirtoje Nikosijoje, vėlų vakarą atsidūriau prie arkivyskupo būstinės senamiestyje, graikiškojoje miesto dalyje. „Arkivyskupas Kipre nėra tik religinis graikų stačiatikių bažnyčios vadovas – jo įtaka beveik tokia pat kaip prezidento“, – pašnabždėjo vietinė gidė.
Tiesa, slavų kilmės gidė – todėl nelabai paisiau. Išeivės iš NVS griūte užgriuvo salą subyrėjus Sovietų Sąjungai. Įsidarbinusios kuo tik nori (taip pat ir gidėmis) prišneka aibes tendencingų nesąmonių, atsivežtų iš tos teritorijos, iš kurios atvyko užkariauti Kipro.
Vietos moterys jas laiko kekšėmis ir nemėgsta net tada, kai atvykėlės pasirodo esančios profesionalesnės už vietinius gerbtinose darbo vietose.
Patosas lietuvės ausiai – neįprasta
Tvankus vakaras (buvo gal 20 laipsnių šilumos, o Lietuvoje – šeši), raudonai žydintys gyvatvorės krūmai ir spalvinga juosta apjuostas Nikosijos senamiesčio kvartalas žadėjo reginį. Viens du įlindau į teritoriją ir atsisėdau ant parapeto, juosiančio bažnyčios galvos rūmų teritoriją.
Niekas iš ten manęs ir nevijo – juosta buvo skirta automobilių įvažiavimui užtverti. Juodais vakariniais apdarais apsirengę žmonės rinkosi į prieš 200 metų statytą pirmąją Kipro gimnaziją. Iš atsargumo pasikabinau ant kaklo žurnalisto pažymėjimą, kad nebūčiau pasiųsta šalin it valkata, temstant tykanti grobio. Jauna ir graži dama su kokių aštuonerių metų mergaite laukė savo sutuoktinio. Pažymėjimas ir vakarui visai netinkanti nudrengta mano kelioninė suknelė sudomino kiprietę. Švaria anglų kalba (visi sutiktieji angliškai kalbėjo gerai – Kiprą iki Nepriklausomybės paskelbimo beveik šimtmetį valdė britai) moteris paklausė, ką čia veikiu.
O paskui draugiškai pasiūlė: „Mūsų vaikai mokosi šioje puikioje gimnazijoje. Šiandien čia bus pristatoma labai vertinga iliustruota knyga apie Kipro istoriją. Jeigu nori, mes su vyru tave pakviesime: šiandien čia bus Kipro prezidentas, arkivyskupas ir labiausiai išsilavinę Nikosijos žmonės.“
Žioptelėjau ne nuo jos dėmesingumo atsitiktinei svetimšalei, o nuo patoso, su kuriuo ji kalbėjo apie Kipro istorijos pristatymą visuomenei. Kadangi tai buvo jauna moteris, iš karto panorau atsidurti viduje ir pažiūrėti, kaip jauni žmonės reaguos į tą šlovingąją Kipro istoriją.
Replikų niekas nelaidė
Kieme su vėliavomis bei Kipro istorijos herojų portretais rikiavosi aukštesniųjų klasių mokiniai. Ceremonija dar nebuvo prasidėjusi. Bet jie tuos portretus laikė kaip šventenybę.
Iškart įsivaizdavau, kaip Lietuvoje kas nors iš laikančių transparantą mestelėtų niekinamą repliką apie Kudirką arba Maironį. Jeigu žiaumodami gumą atsimintų, kas jie tokie.
Panašų pagarbos tėvynei ir visuotinio patoso jausmą mano atmintis yra užfiksavusi Norvegijos sostinės Oslo pagrindinėje gatvėje gegužę per Valstybės dieną. Kad ir kokie visur ir visada laisvi jaučiasi jaunieji norvegai, iš idealistinių dalykų jie nesityčiojo.
Senų žmonių sentimentų tėvynei dažniausiai nevertinu nė vienoje šalyje – jie galvoja ne apie tėvynę, o apie praėjusią jaunystę. O jaunystė ir tėvynė – ne tas pats.
Taigi toje senovinėje sausakimšoje mokyklos salėje kvapą sulaikę jauni žmonės sekė ekrane iliustracijas ir ištraukas iš puikiai iliustruotos salos istorijos.
Visuotinis entuziazmas ir džiugus publikos rimtumas darė įspūdį.
Už tvoros – turkų okupantai
Bet naktį į viešbutį turėjau grįžti gatve, kuri ribojosi su turkų užimta Nikosijos teritorija. Griuvėsiai čia pat už tvoros, šalia kyšantys budinčių turkų kareivukų ginklai neatrodė tinkama vieta pasivaikščioti.
Net kai kurių namų kiemai buvo padalyti: gyvenamoji dalis graikiškojoje Nikosijoje, o ūkinis pastatas – turkiškojoje, nusiaubtas ir užverstas lūženomis. Labai keista po patriotinio renginio atsidurti visai šalia karo zonos.
Kitą dieną su dviem draugėmis žurnalistėmis Birgita iš Danijos ir Ravena iš Italijos per legalų punktą atsidūrėme turkiškojoje Kipro pusėje. Tiesa, buvo padarytos mūsų pasų kopijos ir pasirašėme, kad atgal grįšime tą pačią dieną.
Vos už 100 metrų nuo sienos pasibaigė ir tvarka. Krikščioniškieji kulto statiniai turkų užimtoje pusėje buvo aplipdyti mečečių bokštais, o 50 metrų nuo jų dvokė šiukšlių krūvos.
Ketinome pavakarieniauti kurioje nors turkiškoje kavinukėje, bet alkani sergantys šunys, besitrainiojantys apie kojas, atbaidė nuo šito sumanymo.
Vienoje iš prekyviečių, įrengtoje buvusioje bažnyčioje, galėjai nusipirkti saldumynų ir vaisių. Nebuvo kur jų nuplauti, nes vandentiekis išardytas.
Niūrios moterys siaurų gatvelių prieblandoje dėbčiojo niūriais žvilgsniais, ir jas buvo galima suprasti – besijuokiančios vakarietės spalvotomis kelnėmis ir lengvomis palaidinėmis buvo akivaizdus įrodymas, kad tikrasis gyvenimas vyksta ne čia, purve ir šiukšlėse.
Buvau pasirengusi eiti gilyn į turkų valdomą teritoriją, bet mano išlepusios kolegės vakarietės paprasčiausiai bijojo, kad mums kas nors gali nutikti. Be to, vietos gyventojų apsileidimas iš tikrųjų buvo sunkiai pakeliamas.
Indėnų rezervatas
„Kodėl Kipro turkai tokie apsileidę?“ – ėmiau klausinėti apie ES integraciją rašančios kolegės žurnalistės Rūtos Slušnytės, kuri Kipro problemomis yra domėjusis išsamiau.
„Man atrodo, tai ne Kipro turkų apsileidimas, o užmirštos, nuo pasaulio nukirptos teritorijos ir jų žmonių tragedija. Politikai kalbasi viršūnėse, o ten, vos įžengęs į vadinamąją Šiaurės Kipro turkų respubliką (ŠKTR), atsiduri niekieno žemėje, pastatų sienos dar kulkų išvarpytos, gali tik džiaugtis, kad su ES pasu drąsiai iš ten išeisi.
Dauguma tos dalies turkų turi ŠKTR pasus, kuriuos pripažįsta tik pati Turkija. Jie negali įžengti į graikiškąją Kipro teritoriją, nors ji vos už poros dešimčių metrų.
Skaudžiausia, kai iš arti pamatai, kaip gyvena tos ginčijamos dalies žmonės. „Kiprijotai turkai“ – tarsi indėnai, sukišti į rezervatą. Indėnai prasigėrė, o Kipro turkai dėl musulmoniškų pažiūrų ne prasigeria, bet vegetuoja ir brandina pyktį, agresiją ES, kitam išsivysčiusiam pasauliui. Žmonės per ilgus dešimtmečius gyvendami toje „niekieno žemėje“, ypač po ginkluoto konflikto, matyt, nuskęsta visuotinėje depresijoje“, – kalbėjo Rūta.
Į Kiprą keliami kolonizatoriai
Turkiškasis Kipras – tik pačios Turkijos pripažįstama „šalis“, nesavarankiška, priklausoma nuo iš Turkijos gaunamo finansavimo.
ES mėgino vykdyti turkiškojo Kipro integraciją, skirdama pagal konkrečias programas lėšų iš ES fondų, bet programos nebuvo sėkmingos, dažniausiai dėl to, kad turkiškąjį Kiprą valdo nesavarankiška, nuo Ankaros priklausoma ir korumpuota vyriausybė. Kaip tokia valdžia mokės tvarkytis ar investuoti?
„Kipras yra tarsi kokia slapta Europos gėda, klaida, neprotingai palikta atvira žaizda. Turkiškąją Kipro dalį po graikų ir turkų ginkluoto konflikto Turkija mėgino apgyvendinti dirbtinai, rėmė į Kiprą persikeliančias jaunas turkų šeimas. Tos šeimos, neturinčios tikrų kiprietiškų šaknų, jaučiasi labai prastai – nei tėvynėje, nei kitoje šalyje.
Daugelio mūsų svajonė – užsidirbti pakankamai pinigų, kad galėtų grįžti atgal į Turkiją ir ten vėl iš naujo įsikurti. Bet tai labai sunku, verslo Šiaurės Kipre beveik nėra, ekonomika bemaž vien šešėlinė, nekilnojamojo turto paprasti Kipro turkai neturi, o jei ir turi, jis apleistas, nelikvidus. Iš to neuždirbsi ir nesusitaupysi, kad grįžtum atgal į Turkiją“, – nusivylęs kalbėjo vienas persikėlėlių turkų.
Atskleisti savo pavardės jis nenorėjo.
Mokesčių turkai nemoka
Kitas jo draugas gyrėsi, kad turi tris interneto kavines. Paklausus, ar neslegia mokesčiai, jis išpūtė akis – kokie mokesčiai? „Kai ateina inspektoriai, aš jiems pasakau, kad čia nedirbu.“
Pačioj ES pašonėje – bendruomenė, kurios žmonėms sąskaita banke, išmanusis telefonas, internetas namie, važiuojantis automobilis, atrodo tolimi kaip kosmosas. Dauguma skursta. Nors mieste neleidžiama laikyti gyvulių, kone kiekvienam Lefkošos (Nikosijos) vidiniame kiemelyje rasi slaptą gardą su triušiais, vištomis ar putpelėmis – šeimai išmaitinti.
Kalbantis su tikraisiais Kipro turkais, kurių jau kelios kartos ten gyvena, jie nejaučia jokio priešiškumo patiems graikams kaip tautai, jie kalbėjo tik apie politinę neteisybę. Dabar daugelis Kipro turkų jau įsitikinę, kad visas Kipras anksčiau ar vėliau priklausys Turkijai, kitokios atomazgos jie nė nemėgina įsivaizduoti. Bet taip buvo ne visada – pavyzdžiui, referendume 2004 m. turkai balsavo už salos suvienijimą, paliekant lygias teises abiem tautoms. Graikai – prieš.
Vis tiek manau, kad jei nebūtų politinio priešiškumo kurstymo, tos bendruomenės galėtų draugiškai sugyventi. Nebūtų kažkuo ypatinga, nes graikų ir turkų santykiai visada buvo sudėtingi, bet kai kuriose teritorijose kai kuriais laikotarpiais abi tautos sugebėdavo gyventi kartu.“
Toks buvo R.Slušnytės pasakojimas.
Lefkosija, arba Baltoji liepa
Kitą dieną su eseiste Dalia Staponkute, 25 metus gyvenusia Nikosijoje (su ja labai susidraugavau), turėjome važiuoti į Kipro žurnalistų namus netoli Larnakos. Ji paaiškino, jog Kipro graikai sostinę vadina Lefkosija. Išvertus – „Baltoji liepa“.
Papasakojau jai apie tai, kokį įspūdį man padarė renginys Nikosijos senamiestyje ir kokį baisų okupuota Kipro dalis.
„Paaiškink man, kas iš tikrųjų čia dedasi. Kodėl tokie užguiti turkai okupuotoje pusėje?“ – paprašiau.
Dalia ėmė kalbėti piktai ir griežtai.
„Man situacija yra aiški: didžiojo kaimyno brutaliai okupuota teritorija, kurios niekas nemyli. Visa kita – politinės zuikių dainos. Tikiu, kad ten žmonės nėra blogi, suprantu jų skausmą, bet niekada nebalsuosiu už „The Turkish Republic of Northern Cyprus“ (tik pagalvok, koks pavadinimas!) ir nebūsiu taiki pašnekovė su tais, kurie tokią velnio respubliką palaiko. Nesijaučiu gerai, matydama į mane kasdien atsuktą turko šautuvą, nors tu pasiusk (ji buvo teisi: vakar naktį pati tai patyriau).
Spėk, ar Turkija leis išsikasti Kiprui naftos, kuri atrasta prie pietinių (netgi ne prie šiaurinių) krantų? Jeigu ne Izraelis, Kipras būtų seniai subombarduotas, ir ne kartą, kol čia gyvenu. Tačiau Kipras palaiko gerus santykius su visais kaimynais ir tik todėl gyvuoja... Turkija mąsto imperiškai – kaip ir Rusija. Ir man tai visai akivaizdu... Mes pamirštame, kad patiriame tokias pat problemas“, – tiesiog spirgėjo D.Staponkutė.
Kipro žurnalistas agitavo už salos vienybę
Paskutinį vakarą žurnalistų grupė praleido puikiame restorane. Už griovio žibėjo tvora, už tvoros – turkų okupuota miesto pusė. Restorano savininkas – Jungtinėse Amerikos Valstijose žurnalistikos studijas baigęs Pavlos Liassides. Ilgą laiką jis labai aktyviai dalyvavo politinėje veikloje ir jo nuomonė apie Kipro problemas buvo pagrįsta geru išmanymu.
„Priklausiau nedideliam skaičiui graikų kipriotų, kurie 2004 metų referendumu pasisakė už salos suvienijimą. Tai grėsė nemažais nemalonumais, bet aš sąmoningai pasirinkau tokią poziciją. Taip pat kitus agitavau pasielgti kaip aš. Kipriotai graikai, kurie tikėjo būtinumu suvienyti salą, buvo mažuma. Priešiškumas iš graikų bendruomenės pusės buvo nemenkas, ir mano pozicija galėjo turėti nemalonių padarinių.
Tačiau turime atskirti, apie kokius turkus kalbame. Kipre nuo seno gyvenusieji turkai kipriotai ir vadinamoji Šiaurės Kipro turkų respublika yra skirtingi dalykai. Vietiniams turkams buvo išduota daugiau kaip 60 tūkstančių Kipro Respublikos pasų, jie gali laisvai keliauti po Europos Sąjungą, kaip ir Kipro graikai. Jie pripažinti ES piliečiais ir jiems galioja visos teisės, kaip ir graikams.
Tai negalioja kolonistams. Persikėlėliai yra Turkijos piliečiai, jie negali būti pripažįstami Kipro Respublikos piliečiais, nes pagal Europos taisykles yra laikomi nelegaliais imigrantais. Taigi skundžiasi ne senieji Kipro turkai, o atkelti naujakuriai.
Šiaurės Kipro turkų respublika save laiko nepriklausoma valstybe. Mūsų akimis, tai nepripažinta ir netikra pseudovalstybė. Europos Žmogaus Teisių Teismas darinį ŠKTR yra įvardijęs taip – Vietos valdžios institucija, pavaldi Turkijos armijai ir valstybei. Kitaip tariant, pagal tarptautinę teisę pripažinta, kad šiaurinė salos dalis yra okupuota“, – kalbėjo kiprietis.
Europos Sąjungą kaltina neryžtingumu
„Kasdien girdime turkus skundžiantis, kad jie yra atskirti. Tiesa, kad iš okupuotos teritorijos jie negali tiesiogiai keliauti ir plėtoti prekybos su kitomis pasaulio šalimis. Tai neleidžia jiems normaliai gyventi ir jie kenčia finansiškai. Izoliacija atsirado tik todėl, kad jie nori veikti kaip valstybė, o ne kaip Europos piliečiai. Taigi jie patys pasirinko izoliaciją. Pavyzdžiui, jų Prekybos rūmų (tai piliečių asociacija, o ne valstybės įstaiga) veiklai pritarė Kipro vyriausybė ir kitos tarptautinės organizacijos.
Jeigu jie tikrai nori savo valstybės, privalo kurti ją pagal tarptautinę teisę. Sritis, kurioje turkų persikėlėliai gyvena šiandien, yra okupuota teritorija. Tai naujakurių produktas. Jeigu jie nori ten gyventi, privalo kompensuoti toje teritorijoje turėjusiems turtą vietos gyventojams. Tai turi būti atlikta sudarant sutartis. Tačiau dabar šiaurinė dalis sau leidžia reikalauti, kad ir jiems būtų skiriama dalis gamtinių dujų, rastų jūroje šalia pietinio Kipro, bet neleidžia savininkams susigrąžinti žemių ir turto Šiaurės Kipre, kurį jie prarado per okupaciją“, – sakė Kipro patriotas.
„Kodėl per 2004 metų referendumą salos graikai pasakė „ne“ suvienytai salai?“ – paklausiau žurnalisto P.Liassido.
„Nebuvo duota jokių garantijų dėl prarasto turto grąžinimo. Didžiausia klaida, kad Jungtinių Tautų Saugumo Taryba ir Europos Sąjungos institucijos nepateikė jokio garantijų įgyvendinimo plano. Be to, žmonės nepasitikėjo Turkija ir bijojo jos karinės galios.
Jei būtume tikėję, kad Turkija pasitrauks iš salos, susijungimo problema būtų išspręsta per kelias savaites. Turėkite galvoje, kad iki 1974 metų turkai ir graikai gyveno daugybėje kaimų ir miestelių kartu ir jų neskyrė jokios sienos. Neryžtingi daliniai veiksmai labai būdingi Europos Sąjungai“, – sakė žurnalistas.
