Liumdmila Savčuk teigia, kad į Kremliaus internetinę trolių armiją ją atvedė paprasčiausias noras užsidirbti. Viskas, ką ji turėjo daryti, tai komentarų skiltyse rašyti liaupses Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir tyčiotis iš jo priešininkų, o už tai gaudavo neblogą algą.
„Putinas yra nuostabus“, „ukrainiečiai yra fašistai“, „Europa yra nusmukusi“, – tokius ir kitus komentarus 34 m. L.Savčuk rašydavo internetiniuose forumuose.
„Mūsų darbas buvo rašyti iš provyriausybiškų pozicijų, interpretuoti visus įvykius šlovinant valdžią ir Putino asmenybę“, – pasakojo moteris.
Kuo daugiau komentarų – tuo geriau
Dirbdama vadinamųjų interneto trolių gretose L.Savčuk rašė kelis tinklaraščius populiarioje rusiškoje platformoje „Live Journal“. Ten ji žongliravo tapatybėmis: tai rašė prisidengusi namų šeimininkės kauke, tai studentės, tai sportininkės.
Pačiuose bloguose ji rašydavo apie nepolitinę gyvenimo Rusijoje pusę, tačiau susikurtomis paskyromis naudodavosi dalyvaudama diskusijose kitose svetainėse, kur kasdien palikdavo vidutiniškai 100 komentarų.
Kas rytą ji gaudavo dienos užduotis – sąrašą temų, kuriomis rašyti bei idėjų, kurias propaguoti.
Viena iš temų, kurią darbdaviai atsiuntė L.Savčuk buvo: „Ukraina patvirtino reformų planą leisiantį užsitikrinti Tarptautinio Valiutos Fondo pagalbą“. Jos užduotis buvo po pozityvia naujiena apie Ukrainą prirašyti daugybę neigiamų komentarų, tokių kaip: „Ukrainos vyriausybei daug svarbesni kariniai, o ne žmonių poreikiai“.
Suviliojo atlyginimas
A.Savčuk praleido beveik du mėnesius dirbdama interneto propagandos fronte, įsiliedama į vadinamųjų trolių gretas.
Ji teigė dirbusi niekuo neišsiskiriančiame pilkame pastate Savuškino gatvėje Sankt Peterburge. Moteris prisimena, kad per interviu vyras, vardu Olegas, pirmiausiai jos pasiteiravo: „Ką manai apie mūsų politiką Ukrainoje?“
„Kaip daugelis kitų, aš buvau suviliota atlyginimo“, – pasakojo su vaikus auginanti A.Savčuk. Jos mėnesinis atlyginimas buvo 40-50 tūkst. rublių (642-802 eurai).
Internete teko atakuoti vienodais, dažnai įžeidžiančiais komentarais, kuriais niekinti Rusijos oponentai, o šalies valdžia šlovinta. Moteris pasakoja, kad tuo buvo užsiimama dar iki konflikto Ukrainoje.
Žurnalistas iš opozicinio laikraščio „Novaja Gazeta“ 2013 m. lankėsi šioje trolių agentūroje užsimaskavęs. Tada jis pranešė, kad ten nedideliame pastate Sankt Peterburgo priemiestyje dirbo apie 400 žmonių.
Nuo tada daugybė Rusijos ir net kai kurie užsienio internetinių naujienų portalų buvo priversti užverti savo komentarų skiltis po straipsniais apie Rusiją.
Vėliau buvo pranešta, kad trolių armija persikėlė į didesnį, naują keturių aukštų pastatą praėjusių metų spalį. Dabar Kremliui pavaldi įstaiga daugiausiai dėmesio teikia konfliktui Ukrainoje ir, kaip teigiama, dabar turi naujus skyrius, kuriuose dirba žmonės, mokantys užsienio kalbas ir gerai įvaldę nuotraukų redagavimo programą „Photoshop“.
Bijo net kalbėtis
Įprastai darbo pasiūlymą tapti vadinamuoju troliu galima rasti populiariose skelbimų svetainėse, kur juos įdeda taip save vadinanti „Interneto studijų agentūra“. Iš pažiūros viskas skamba nekaltai: „Ieškome redaktoriaus“ arba „Ieškome turinio administruotojo“, o ką iš tiesų reiks dirbti, sužinoma tik po darbo pokalbio.
A.Savčuk pasakoja, kad agentūra sulaukia daug gyvenimo aprašymų ir kreipimųsi. Juos gavusi įstaiga pažada „netrukus susisiekti“ ir kai kuriuos pakviečia pasikalbėti.
„Darbas yra sunkus. Reikia rašyti labai daug ir daugybė žmonių buvo išmesti, nes jiems trūko įgūdžiu arba jie nemokėjo išreikšti idėjų, kurių reikalavo darbdaviai“, – pasakoja A.Savčuk.
Moteris teigia, kad dažniausiai tokį darbą dirba jauni žmonės, studentai.
„Jiems visiškai nerūpi politika ir jie to nepriima rimtai. Jiems tai eilinis būdas užsidirbti pinigų“, – kalbėjo A.Savčuk.
Tačiau įstaigoje yra ir kitų darbuotojų, kuriems netrūksta entuziazmo. Jie esą vaikščiodavo per visą pastatą ir patarinėdavo kitiems.
„Jų nebuvo daug, tačiau tas darbas jiems atrodė tikra misija“, – pasakojo su interneto troliais dirbusi moteris.
Vieta Rusijos žiniasklaidos buvo praminta „trolių fabriku“, tačiau ji yra slepiama nuo visuomenės. Vienintelis dalykas, kuris išduoda šią įstaigą, tai internete pasirodantys darbo skelbimai.
Moteris pasakoja, kad dauguma darbuotojų bijodavo tarpusavyje šnekėtis ir vienas kitam tik atsakydavo: „Atsiprašau, aš skubu“
„Juk jie visur turi kameras“, – pasakojo A.Savčuk.
