Kovo 18-ąją Rusija pasirašė integracijos sutartį su Pietų Osetija, pernai tokia sutartis buvo pasirašyta su Abchazija. Girdėti ir garsių perspėjimų apie tai, kad tokios sutartys kelia rimtą grėsmę saugumui regione, Europos Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai Federica Mogherini pareiškė, kad ši sutartis apskritai neturi jokios teisinės galios.
Kol valstybių lyderiai taikosi perbraižyti žemėlapį, abipus spygliuotosios vielos užtvaros gyvena žmonės, kurių sąmonėje kur kas sunkiau nubrėžti okupacinę ribą.
„Pietų Osetijoje okupuotų teritorijų linija kai kuriose vietose kerta kaimus ir gyvenvietes. Gyventojai vieną rytą nubudo ir savo kieme išvydo spygliuotosios vielos užtvarus, padalijusius sklypus ir dirbamą žemę į dvi dalis.
Vienas kaimas padalintas taip, kad gyvenamieji namai liko vienoje pusėje, o nedidelė bažnyčia ir kapinės atsidūrė kitoje“, – apie tai, kaip šiandien atrodo okupuotų Gruzijos teritorijų prievarta perbraižytos sienos, pasakojo nepaprastoji ir įgaliotoji Gruzijos ambasadorė Lietuvoje Khatuna Salukvadzė.
– Kalbėdami apie Rusijos pasirašytą integracijos sutartį, politologai pabrėžia, kad tai buvo lemiamas žingsnis, užkirtęs kelią bet kokiai nepriklausomybės vilčiai. Kaip žinią apie šią sutartį sutiko žmonės Gruzijoje?
– Ši žinia sutikta negatyviai. Tai politinis žaidimas marionetėmis, bet Rusijos pozicija tikrai neatspindi visos visuomenės pozicijos. Gruzija renkasi europietiškąjį kelią ir tai remia daugiau nei 80 proc. šalies gyventojų.
Mūsų broliai osetinai puikiai suvokia, kad mes siekiame ateities, kuriamos ant demokratiškų vertybių pamato. Gruzijos vyriausybė siekia palaikyti ryšius su okupuotomis teritorijomis, rengia įvairius projektus. Pavyzdžiui, Europoje organizuojami jaunimo iš Abchazijos ir Gruzijos susitikimai, kad būtų mezgami ir palaikomi kultūriniai ryšiai.
Tokios sutartys susijusios ne tik su gynyba ar politika – jos turi daug įtakos ekonominiam, socialiniam gyvenimui. Kai panaši sutartis buvo pasirašyta su Abchazija, žmonės suvokė, kad tai sužlugdė bet kokias nepriklausomybės viltis ir sustabdė regiono plėtrą, bet sutartis vis tiek buvo pasirašyta. Abchazijos atveju reikia nepamiršti, kad šiame regione gyvena ne tik abchazai, bet ir gruzinai, tik, žinoma, niekas jų nuomonės neklausė.
– Kaip būtų galima paaiškinti, kodėl Rusija nusprendė Pietų Osetijai daryti spaudimą būtent dabar – po Krymo įvykių?
– Politologijos srityje esama vadinamosios realizmo teorijos. Teorija teigia, kad valstybė gali stiprinti savo įtaką tik nuolat pasitelkdama jėgą. Akivaizdu, kad pastarąjį dešimtmetį valdžioje esant Vladimirui Putinui šalis laikosi tokios politikos. Viskas prasidėjo nuo 2008-ųjų įvykių Gruzijoje.
Tuomet tarptautinė bendruomenė sunerimo, bet veikiausiai to signalo nebuvo gana, kad ji atsibustų. Kryme šis scenarijus pasikartojo dar kartą, tai buvo ir tam tikras jėgų pasitikrinimas, kaip toli galima eiti. Vienintelė išeitis yra dar didesnės sankcijos Rusijai ir dar didesnis tarptautinis spaudimas. Tai nėra tik Ukrainos klausimas, tai kartu ir Gruzijos bei viso regiono klausimas. Kalbu apie tas šalis, kurios nori rinktis europietiškąjį kelią, priima reformas.
– Ar pamenate, kada pirmą kartą aplankėte okupuotas teritorijas ir kada jose lankėtės paskutinį kartą?
– Abchazija turi nuostabią Juodosios jūros pakrantę. Pamenu, kad vaikystėje teko ne kartą lankytis šio regiono kurortuose ir niekada nekilo minties, jog tai koks nors etniškai atskiras regionas. Šis politinis konfliktas įžiebtas trečiųjų jėgų.
Neseniai teko lankytis prie okupacinės ribos su Cchinvalio teritorijomis. Kai kurias gyvenvietes ši skiriamoji riba kerta tiesiog pusiau. Stovėjau prie spygliuotosios vielos užtvaro vienoje pusėje, o kitoje jo pusėje buvo senolis, su kuriuo mes kalbėjomės. Vaizdas buvo išties siurrealistinis ir sunku patikėti, kad tai apskritai gali vykti mūsų dienomis. Žmogus, su kuriuo bendravome, pasakojo, jog jo šeima čia gyvena labai seniai ir visuomet tai buvo Gruzijos teritorija. Mus skyrė vos keli metrai ir spygliuotosios vielos užtvara.
– Kaip šiandien žmonės gyvena okupuotose teritorijose?
– Šiose teritorijose gyvenantys žmonės kenčia dėl to, kad neturi sąlygų gauti kokybiškų gydymo paslaugų ar švietimo. Tarkime, Abchazijoje, nors ten ir gyvena dalis gruzinų, jiems net nesudaromos sąlygos mokytis gruzinų kalba, stengiamasi, kad kuo daugiau gyventojų gautų rusiškus pasus. Tokiu atveju galima bet kada pareikšti pretenzijas ir norą „apsaugoti savo piliečius“.
Gruzija ieško būdų, kaip pagelbėti tiems žmonės, nes tai Gruzijos piliečiai. Pavyzdžiui, nemažai žmonių iš Abchazijos regiono gydytis vyksta į Kutaisio ligonines. Gyventojai iš okupuotų teritorijų gali laisvai patekti į kitus Gruzijos regionus, nors esama aktyvių bandymų tokias jų keliones riboti. Šiuo metu Gruzijoje apie pusę milijono pabėgėlių yra iš minėtų teritorijų.
Palengvintas vizų režimas ar Gruzijos narystė ES būtų nauda ne tik pačiai Gruzijai, bet ir jos okupuotų teritorijų gyventojams. Tai padėtų atkurti pasitikėjimą ir stabilizuoti situaciją.
– Kaip gruzinai reagavo į įvykius Kryme?
– Labai neigiamai, tai buvo pasikartojimas to, ką mes išgyvenome 2008-aisiais, tik dar blogesnis įvykių scenarijus. Matyti, kad tai nebuvos sustabdyta ir vėl kartojasi, buvo nepakeliamai sunku. Gruzijos žmonės labai išgyveno dėl įvykių Luhansko ir Donecko regionuose ir tikimės, kad tai liausis. Gruzinai ir ukrainiečiai palaiko labai artimus broliškus santykius, mus vienija ir bendra patirtis.
– Ne kartą kalbant apie Rusijos agresiją garsiai buvo pasakyta, kad po Gruzijos ir Ukrainos ateis Baltijos valstybių eilė, kaip vertinate tokius perspėjimus?
– Tai, kaip jūsų Vyriausybė priima tam tikrus sprendimus, didina gynybai skirtą biudžetą, rodo, kad situacija vertinama rimtai. Pavojus visuomet yra, be to, laikyti dalį kaimynų baimėje veikiausiai yra Rusijos Federacijos politikos dalis. Lietuvos Vyriausybės daromi žingsniai yra labai teisingi.
Tiesa, netikiu, kad prieš Baltijos šalis gali būti panaudota karinė jėga, nes tai reikštų, kad po to seks NATO atsakas. Bet kuriuo atveju manau, jog tam tikras budrumas yra būtinas. Gruziją karas 2008-isiais užklupo nepasirengusią ir iš šios patirties reikia pasimokyti.
Nemanau, kad Lietuva susidurs su sunkumais keldama vienybės klausimą, mat esate labai patriotiška šalis ir šis patriotizmas atskleidžia labai paprastuose kasdieniuose dalykuose, tai didelė stiprybė.
– Kaip manote, kokios yra svarbiausios sritys bendradarbiaujant Lietuvai ir Gruzijai?
– Gruzija ir Lietuva palaiko puikius diplomatinius santykius ir neabejotina, kad Lietuva yra viena svarbiausių Gruzijos partnerių, remiančių Gruzijos norą ateityje tapti ES ir NATO nare. Mūsų laukia nelengva užduotis – išspręsti okupuotų teritorijų klausimą.
Lietuva neabejotinai išliks labai svarbi Gruzijos istorijai, kalbu apie Vilniaus Rytų partnerystės susitikimą ir asociacijos sutarties pasirašymą. Jaučiame visokeriopą Lietuvos paramą Gruzijos kelyje į ES.
Iš mūsų šalių santykiai istoriškai klostytis pradėjo tikrai seniai. Apie juos užsimenama 1465 metų metrikoje, kai į Vilnių pas kunigaikštį Aleksandrą Jogailaitį atvyko pasiuntinys iš Gruzijos. Jis norėjo susitarti dėl bendradarbiavimo kovojant su Osmanų imperija.
– Kalbant apie ateities planus ir iššūkius, kokie jie?
– Lietuviai puikiai pažįsta Gruziją ir turi daug informacijos apie šią šalį, tad ir mano darbas yra labai aktyvus. Siekiame ne tik politinio, bet ir kultūrinio, ekonominio bendradarbiavimo, mainų švietimo srityje. Negalime atsipalaiduoti, turime nuolat skirti dėmesio šių sričių plėtrai.
Kalbant apie mano šalies laukiančius iššūkius, tai viena svarbiausių išspręsti okupuotų Gruzijos teritorijų klausimą – Abchazijos ir Cchinvalio regiono. Neseniai Rusija ciniškai pasirašė šių teritorijų integracijos sutartį. Tai siekis legalizuoti aneksiją.
Gruzija tiki, kad okupacijos klausimą pavyks išspręsti taikiai ir tai padaryti padės tarptautinė bendruomenė. Šių metų gegužę Rygoje vyks susitikimas, kuriame tikimasi, kad Gruzijai bus liberalizuotas vizų režimas, kaip kad Vilniaus susitikimo metu tai buvo padaryta su Moldova. Žinoma, Gruzijai dar reikia atlikti nemažai namų darbų, tad stengiamės juos atlikti kuo geriau.
– Vilniuje pradėjote dirbti 2013-aisiais, kaip per šį laiką pasikeitė jūsų nuomonė apie pačią Lietuvą ir lietuvius?
– Prieš atvykdama čia dirbti keletą kartų lankiausi Lietuvoje. Darbas Lietuvoje – tai mano pirmas, kaip ambasadorės, darbas, manau, kad man labai pasisekė, jog dirbti buvau paskirta būtent į Lietuvą. Darbas čia ne tik įdomus, bet ir įkvepiantis. Mane itin nustebino, kokie nuoširdūs ir šilti yra lietuviai.
Kitas mane maloniai nustebinęs dalykas buvo tai, kokie iš tiesų lietuviai aktyvūs tarptautinėje arenoje. Tokia maža šalis sugeba būti matoma tarptautiniu lygiu ir kelia tokius aktualius klausimus. Kalbu apie pirmininkavimo Europos Sąjungai pusmetį, darbą Jungtinių Tautų saugumo taryboje, susijusį su Ukrainos klausimais.
Iš tiesų Lietuva ir Gruzija yra labai panašios savo idėjomis, emocijomis ir laisvės siekiu, noru būti Europos šalių šeimoje. Mūsų tautos tikrai turi daugiau panašumų nei skirtumų. Tiesa, kol kas neturėjau galimybės pajausti, kokia iš tiesų ta lietuviška žiema, kai termometro stulpelis nukrenta iki 30-ies laipsnių šalčio.
